Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Buvo namas Vilniuj

Buvo buvo, kaip nebuvo, pamažėle griuvo. Nebetiko gyventi. Paskui žmonės jį atstatė. Vėliau kiti sumanė tą atstatytą namą atimti. Tačiau pirmiausia dar istorijos pradžioje jis buvo keistas Vilniaus kredito draugijai. Namo savininkai gavo pinigų, o paskolos negrąžino, todėl namas buvo atiduotas išvaržyti ir kreditui grąžinti pagal pinigų skolintojo nuosavybę. Ir čia ateina sovietų okupacija, namas lieka neparduotas, vėliau nacionalizuotas, o kredito draugija, galėjusi skelbtis jo savininke, dingsta nežinia kur. (Istorija aprašyta E. Ignatavičiaus „Valstiečių laikraštyje“ 2007-05-29). Po 50 metų atkuriant Lietuvos nepriklausomą ir teisinę valstybę anų laikų bankai, kredito draugijos, kooperatyvai nebuvo atkuriami. Konfiskuotas bankų indėlių ir kreditų turtas ligi šiol Rusijos negrąžinamas, o anos kredito draugijos turto – lėšų, padengtų namu, – nėra nė kam ieškoti. Juolab kad iš pradžių praskolintas, o paskui nacionalizuotas namas Vilniuje griuvo toliau. 1985-1986 metais jis jau avarinis, o 1989-aisiais iškeldinami paskutinieji gyventojai. Naudotoja valstybinė įmonė ir toliau nieko jame nedaro – ištisus šešerius metus jokio remonto. Tada Lietuvos Vyriausybė 1992 metais panaikina sovietinės Ministrų tarybos 1986-ųjų potvarkį ir paveda Vilniaus miesto valdybai perduoti šį pastatą Lietuvos nepriklausomybės kovotojų – Miško brolių draugijai. Į jos balansą. Kokiu tikslu, kam? Gal parduoti? Nugriauti? Ne, savo jėgomis atstatyti pastatą ir naudotis juo kaip nuosavybe, skirti patalpas ir kitų giminingų organizacijų reikalams. Toks priimtas nutarimas. Pati Vyriausybė duoda lėšų apleistojo apgriuvėlio remontui, o VLIK‘as – tada dar veikęs Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas – tiesiog atstatymui. Aukojo ir kiti asmenys, panašiai kaip Valdovų rūmams. Tik į šiuos, kai jau iškilo atstatyti, joks valdovų palikuonis nepareiškė nuosavybės teisių. Kol kas.

Į Miško brolių ir kitų organizacijų pastatą – pareiškė. Iš Niujorko, kaip ir buvusių 1939 metų savininkų palikuonė. Iškėlė bylą, kad teismas panaikintų savivaldybės sprendimą. Ta byla nebuvo viešas, bet privatus interesas. Tačiau nuosavybės teisė negalėjo staigiai būti pareikšta ir dėl ieškovės pilietybės, ir dėl to, kad pastatas prieš 1940 m. birželio 15 d. jau buvo įkeistas, net atiduotas varžytinėms. Tokie atkurtoje valstybėje veikusių įstatymų reikalavimai, bet teismai į juos nekreipė dėmesio, pripažino protestus ar ieškinius. Daugiausia dėmesio kreipė į Vyriausybės 1992 metų nutarimo vieną žodį, ne žodį apskritai, o kaip jį pradėjo interpretuoti aukštesnis už teismus įgaliotinis apskričiai. Bet kitų Vyriausybės atstovų teiginius teismai ignoravo. Kažkam kažkuriuo tikslu prašant, naikino pastato teisinę registraciją.

Ir su anomis įstatymų kliūtimis buvo susitvarkyta. Prezidentas A.Brazauskas pretendentei iš Kanados išimties tvarka suteikė Lietuvos pilietybę. Konstitucinis Teismas grupei Seimo narių paprašius nustatė, kad įstatymas dėl įkeistos nuosavybės negrąžinimo naikintinas, ir tuo pretendentės ieškinį įteisino. Atgalia data, galbūt; kas nors tegul patikrina.

Peripetijose tarp teismų ir prezidentūrų sukosi teisininkų p. Tiažkijų šeima. Tikriausiai tarpusavy žingsnių nederindama ir be kitų teisininkų įtakos, be jokio interesų konflikto. Tikrinti nereikia.

Taip įvairiais visokių teismų sprendimais pradedant nuo dvejopų standartų, ką reiškia „perdavimas į balansą“, buvo paruošta dirva Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymui atimti pastatą su visomis jo vertę išauginusiomis investicijomis iš Lietuvos laisvės kovotojų ir atiduoti išimties tvarka pilietei M.K.Rothenberg Goldsman. Tai jau 2005 metai. Dar kitais metais kitas teismas vis dėlto panaikina administracijos direktoriaus įsakymą ir atmeta pretendentės skundą. Tačiau vis dar ne pabaiga, nors ir ne sutema. O valstybė žiūri lyg nesuvokdama, kas ją gynė, išsaugojo ir atkūrė, kad iš viso dar būtų kokių nors nuosavybės ir teisybės klausimų. Galėtų paimti visuomenės reikmėms (kaip tik taip spręsta) teisingai atlygindama, kiek ten to namo vertės buvo – užstatyto ir prieš okupaciją apskritai nukreipto varžytinėms, paskui dar po 50 metų erozijos, – ir kiek vertės pridėjo Lietuva, VLIK‘as, privatūs aukotojai ir nemokamai dirbę talkininkai. Reikia tik normalaus galvojimo ir politinės valios.

Vytautas LANDSBERGIS

© 2007 „XXI amžius“