Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Tą vakarą buvo Karalius atėjęs

Kęstutis Kasparas

Scenoje – religinių baladžių atlikėja Angelė Juknytė

Festivalis „Akacijų alėja“ Kulautuvos Pušų amfiteatre

Henrikas Savickas deklamuoja: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“. Ir groja

Dainų autorius ir folkpionierius Virgis Stakėnas dalija autografus Autoriaus nuotraukos

Tą vakarą saulė buvo nuleidus savo kasas upės gelmėn... Prie Nemuno, Kulautuvos šile, Pušų amfiteatre, liepos 14 dieną vyko jau tradiciniu tapęs bardų, arba lietuviškai – dainuojamosios poezijos, festivalis „Akacijų alėja“. Kas tai yra žanriniu požiūriu, atrodo, nesutaria net patys atlikėjai: sprendžiu iš „ginčo“ tarp renginio vedėjo folkpionieriaus Alfredo Kukaičio ir aktoriaus Sauliaus Bareikio apie tai, kuo gi skiriasi bardas nuo „autoriaus, dainuojančio savo kūrybos dainas – rašančio sau muzikinį dienoraštį“. Matyt, nereiktų ginčytis. Šį kartą renginio organizatoriai – Kauno rajono savivaldybė pasikvietė autorių ir bardų ne tik iš sostinių Kauno ir Vilniaus, bet ir iš užsienio – artimosios Žemaitijos ir tolimosios Airijos, atsarginės lietuvių ir tikrosios keltų bardų palikuonių – dainuojančio gitaristo Brendan Monaghan ir jam pritariančio smuikininko Niall McClean – gimtinės.

Bet man visa tai nesvarbu, nes klausau ir „geriu“ tarsi iš šulinio muzikines eiles, atliekamas Algio Svidinsko su Raudondvario muzikinių projektų grupe „Vitražai“, Kastyčio Petrylos su Raseinių bardų klubu, pabaigusio Kulautuvos scenoje savąją „anabasis“ po Lietuvą.

Kaip visada, buvo ir eilių be muzikos, šį kartą Kęstučio Navako. Tik Nacionalinės premijos laureatui pakenkė jaudulys, supynęs jo liežuvį ir pakirtęs kojas (skaitė sėdėdamas), o gal ir alus, taip gražiai apdainuotas liaudies ir galingu roko bardo Jono Čepulio balsu.

Pasisveikinu su Alfredu, šiame festivalyje „sugrįžusiu prie ištakų“ ir netgi vedėjo pareigų. Bet jos neatleido nuo kitos pareigos – pasidalyti su mumis savo kūryba – dviem naujausiais muzikiniais kūriniais pagal Gintaro Patacko eiles. „Jaučiuosi kaip savižudis“, – pokštavo, nes A.Kukaičiui teko „ieškoti akacijos“ iš karto po dainininkės Jūratės Miliauskaitės iš grupės „Sekmadienis“. Tačiau tenka paguosti Alfredą – šį kartą renginys iš tikrųjų „savižudiškas“ – kuo arčiau vakaras, tuo stipresni atlikėjai, tekstai, muzika. Scenoje – „Eurovizijos“ dalyvė Julija Ritčik, o į scenos užkulisius savo partijai susikaupti nulinguoja „sunkioji festivalio artilerija“ – Virgis Stakėnas...

Esu „Akacijų alėjos“ gerbėjas nuo pirmojo renginio, į kurį pakliuvau atsitiktinai tuo metu, kai kišenės nespaudė „maironiai“ ir „basanavičiai“, būtini norint patekti į „kultūrą“, ir ten nemokamai gavęs tokios energijos užtaisą, kokio neįpirksi už jokius pinigus. Todėl kasmet važiuodamas į Kulautuvą, žinai ko laukti ir tikėtis, nes kaip ir akacijų žiedas yra baltas, taip ir festivalyje visada bus eilės, daina, gitara. Bet kaip balta turi savo atspalvius, taip ir kasmet „Akacijų alėja“ turi savo atspalvį – nuotaiką. Kas ją sukurs – nenuspėjamas dalykas, nepriklausantis nuo atlikėjų eilę sustatančių rengėjų, ji atsiras netikėtai. Šiemetinį festivalį pavadinčiau meditaciniu, ir šį jo bruožą, manau, užčiuopė ir iškėlė „lig debesų“ Kauno dramos teatro aktoriaus Henriko Savicko puikiai atliktos Henriko Radausko eilės: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, aš sėdžiu po šakom akacijos baltos...“

Toliau, aišku, Angelė Juknytė, panardinusi į tokias sapno gelmes, iš kurių net linksmasis country baladžių atlikėjas Artūras Dunčia nesugebėjo sugrįžti į „kaimą“. Jo humoristinis „japoniškai žemaitiškas“ kūrinėlis „O man dzin“ nuskambėjo ypač meditatyviai: kažkur apačioje laksto bobos ir diedai su kasdieniais rūpesčiais dėl daržų, o man, baltam debesėliui, viskas dzin...

Plaukiu dangumi ir užkalbinu A.Juknytę:

– Panele Angele, Alfredas jus pavadino religinių giesmių atlikėja. Tai gana netikėtas šiam renginiui atlikėjo amplua?

– Mano kūryba tapo labai vaisinga, kai tvirtai įtikėjau.

– Aišku, kalbame apie tradicinę katalikybę, „Gerąją Naujieną“ kaip įkvėpimo šaltinį?

– Taip, be abejo, tai krikščionybė. Galbūt ne tiesioginė religinių tekstų interpretacija, o daugiau asmeninė meditacija, tekstai sau pačiai.

– Kūryboje svarbu gilumas, nes tada „kilnūs žodžiai per širdį man tvinsta“, o ne skaičius. Esate išleidusi...

– ...keturis kompaktinius albumus. Pirmasis „Maldos“ – jame daug krikščioniškų tekstų, kituose jie labiau paslėpti – daugiau simbolikos. Trečias albumas sukurtas su grupe „Šulinys“, o paskutinis – eksperimentas su kompiuterine muzika. Taigi bandau visokius stilius. Bet religinė, krikščioniška tema yra visur – vienur ryškiau, kitur paslėpta už kasdieniškų dalykų – lopšinės, svirplio grojimo, už drobės, mamos uždėtos ant žaizdos...

Linkiu Angelei kūrybinės sėkmės, o iš organizatorių įsigyju du naujausius jos albumus „Šuliniai iš tylos“ ir „Kol meilė miega“. Nutaikau progą – ir festivalio himno „Akacijų alėja“ autorius ir „neatsiejama dalis“ V.Stakėnas suraito autografą ant savojo kompakto. Apsikrovęs „grobiu“ į properšą tarp scenoje besikeičiančių bardų spėju paklausti A. Svidinsko, „gitaros ordino Nr. 1“ savininko ir festivalio „įkvėpėjo“:

– Algirdai, šį kartą Pušų amfiteatras nebesutalpina ir žiūrovų, nors daugeliui, kaip atrodo, visai gera tik klausytis. Koks jausmas apima stebint tokį renginio augimą „lig debesų“?

– Tai įrodymas, kad žmogui reikia ne tik pašokti, patriukšmauti. Reikia kažką subtilaus išgyventi, netgi, jei taip galima pasakyti, pamedituoti kartu su kitais, esančiais šalia. Šiais laikais pernelyg daug masinės kultūros, ir čia – atsvara tam. Man malonu, kad laiku pastebėjau, kad to trūksta žmonėms, ir pirmasis projektas – sugrąžinti dainuojamąją poeziją iš kultūros užkulisių.

– Projektas pavyko iš karto, o kiekvieneri festivalio metai šią tiesą patvirtina. Tolesnė perspektyva šviesi?

– Ir net truputį bauginanti. Nes per visą Lietuvą nusirito festivalių banga, gundanti slysti paviršiumi ir supaprastinti gerus dalykus. Juk visur, taip ir muzikoje, baisiausia sakyti žmonėms neteisybę – pradėti meluoti.

Taigi „Akacijų alėjoje“ ir šiais metais nebuvo melo, nenuoširdumo. Buvo daug gerų žodžių, muzikos, laisvės ir susikaupimo, gero oro, pušų ošimo ir begalinės Poezijos, panardinusios į meditacijos upę. Iš tiesų tą vakarą buvo Karalius atėjęs. Tam, kad svajonių medžio – akacijos žiedą keltum lig debesų ir lauktum...

Kulautuva, Kauno rajonas

© 2007 „XXI amžius“