Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Patriarcho Teoktisto iniciatyvų ir gyvenimo pamokos

Mindaugas BUIKA

Popiežius Jonas Paulius II ir Rumunijos stačiatikių patriarchas Teoktistas

Popiežiaus užuojauta ir Vatikano delegacijos dalyvavimas laidotuvėse

Rumunijos stačiatikių patriarcho Teoktisto mirtis paskatino dar kartą prisiminti popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato ekumeninio dialogo iniciatyvas ir jų įgyvendinimo problemas pokomunistiniame Rytų Europos regione. Patriarchas Teoktistas, kuris jau buvo sulaukęs garbingo 92 metų amžiaus, mirė sostinėje Bukarešte liepos 30 dieną, jam atliekant prostatos operaciją. Rumunijos Stačiatikių Bažnyčios dvasinio vadovo laidotuvių pagrindiniu celebrantu rugpjūčio 3 dieną buvo Konstantinopolio stačiatikių ekumeninis patriarchas Baltramiejus I.

Stačiatikiai sudaro 87 proc. iš 22 mln. Rumunijos gyventojų. Šalyje taip pat yra 1,5 mln. lotynų katalikų ir 0,7 mln. rytų apeigų katalikų, sudarančių bendrą vyskupų konferenciją, bei dvylika kitų nedidelių krikščioniškų konfesijų. Jų bendradarbiavimą vainikuos Sibiju mieste vakarinėje Rumunijoje rugsėjo 3–9 dienomis įvyksianti trečioji Europos ekumeninė asamblėja.

Rumunijos Stačiatikių Bažnyčios šventajam sinodui pasiųstoje užuojautos telegramoje popiežius Benediktas XVI patikino, kad yra „dvasinėje vienybėje“ su visais gedinčiais patriarcho Teoktisto, kurį įvardijo kaip „išskirtinį ir aukštai vertinamą Bažnyčios lyderį“. Šventasis Tėvas priminė, kaip velionis patriarchas iškilmingai sutiko jo pirmtaką Joną Paulių II, kuris lankėsi Rumunijoje 1999 metais. Iš esmės tas vizitas turėjo istorinę reikšmę, nes tai buvo pirmas kartas po didžiosios 1054 metų schizmos, kai patriarchas pakvietė Romos Popiežių į stačiatikių daugumos šalį. Su atsakomuoju vizitu patriarchas Teoktistas lankėsi Vatikane 2002 metais, kurio išdavoje buvo pasirašyta jo ir Jono Pauliaus II ekumeninė deklaracija.

Popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad toks apsikeitimas vizitais „liks mūsų Bažnyčių atmintyje kaip Dievo malonės ypatinga dovana, kuri sustiprino ir davė impulsą draugiškumui augti bei pagerinti broliškus santykius tarp mūsų Bažnyčių“. Abu Bažnyčių vadovai buvo apsisprendę „įrašyti naują puslapį mūsų bendruomenių istorijoje, įveikiant praeities sunkumus, slegiančius mus iki šiandienos“. Jie su pasitikėjimu žvelgė į tą metą, kada bus visiškai įveikti pasidalijimai tarp Kristaus išpažinėjų, teigė Šventasis Tėvas.

Į patriarcho Teoktisto laidotuves jis pasiuntė aukšto lygio Vatikano delegaciją, kuriai vadovavo Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis. Į delegaciją taip pat įėjo šios dikasterijos sekretorius vyskupas Brajanas Farelas ir apaštališkasis nuncijus Bukarešte arkivyskupas Žanas Klodas Perisė. Popiežius Benediktas XVI užtikrino rumunų stačiatikių vyskupus, kad maldoje prisimena juos šiuo sudėtingu pereinamuoju laikotarpiu, kai po tradicinio 40 dienų bažnytinio gedulo jie turės išrinkti naują patriarchą.

Istorinio vizito ekumeninė reikšmė

Prisimenant istorinį 1999 metų gegužės 7–9 dienomis vykusį popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą į Rumuniją, pažymėtina, kad jo metu Šventąjį Tėvą entuziastingai sutiko didelius komunistų persekiojimus patyrusi vietos katalikų mažuma (rytų katalikų veikla iki režimo žlugimo 1989 metais iš viso buvo uždrausta) bei neįprastai šiltai priėmė stačiatikių daugumos bendruomenė. Pagrindiniai religiniai vizito įvykiai Bukarešte vyko paskutinę vizito dieną, ir juose kartu dalyvavo popiežius Jonas Paulius II ir patriarchas Teoktistas.

Gegužės 9-osios rytą sostinės centrinėje Sąjungos aikštėje daugiau kaip 100 tūkstančių tikinčiųjų dalyvavo patriarcho celebruotoje ilgoje, daugiau kaip tris valandas trukusioje bizantiškoje šv. Mišių liturgijoje. Iki tol popiežius Jonas Paulius II tokiose pamaldose buvo dalyvavęs tik 1979 metais, kai Stambule (Turkija) buvo lankęsis pas Konstantinopolio patriarchą. Homilijoje patriarchas Teoktistas pranešė, kad Šventasis Tėvas paaukojo didelę pinigų sumą naujos stačiatikių katedros Bukarešte statybai, kas dar labiau sustiprino ekumeninį rumunų stačiatikių palankumą jo atžvilgiu.

Vėliau tą pačią dieną patriarchas Teoktistas dalyvavo katalikų šv. Mišiose, kurių celebracijai Bukarešto parke vadovavo popiežius Jonas Paulius II. Į pamaldas susirinko daugiau kaip 200 tūkstančių tikinčiųjų, atvykusių iš katalikiškojo Transilvanijos regiono Rumunijos šiaurės vakaruose (pasienyje su Vengrija). Daugelis rumunų katalikų norėjo, kad Popiežius juos aplankytų Transilvanijoje, tačiau vizitas buvo sutelktas tik į sostinę Bukareštą, matyt, siekiant išvengti buvusios tarpkonfesinės stačiatikių ir rytų katalikų įtampos, iškilusios dėl šventovių katalikams grąžinimo.

Rytų katalikų bendruomenės, kurios yra vienybėje su Roma, tačiau išlaikiusios bizantiškąją liturgiją, Rumunijoje susikūrė XVII amžiuje, kai Transilvaniją valdė Austrijos ir Vengrijos (Habsburgų) imperija. Po Pirmojo pasaulinio karo šiam regionui vėl tapus priklausomam Rumunijai, vietos stačiatikių ir rytų katalikų santykiai buvo gana darnūs, vyko glaudus bendradarbiavimas ir netgi dalyvavimas vieni kitų pamaldose, kurios labai identiškos. Tačiau 1948 metais Rumunijoje įsitvirtinus komunistams, kurie stengėsi kontroliuoti Stačiatikių Bažnyčios hierarchiją, rytų katalikai, nepasidavę tokiai kontrolei, imti griežtai persekioti. Panašiai kaip ir kaimyninėje Ukrainoje, rumunų rytų katalikų visi vyskupai stalinistinio režimo buvo nužudyti arba uždaryti į lagerius, o pati Rytų Katalikų Bažnyčia uždrausta. Tikintiesiems buvo liepta pasirinkti stačiatikybę arba lotynų katalikybę, ir daugelis rumunų rytų katalikų pasirinko stačiatikybę, nes lotynų katalikai toje šalyje daugiausia priklauso vengrų etninei mažumai. Žlugus komunistų režimui Rumunijoje, rytų katalikų bendruomenės buvo legalizuotos, tačiau ginčas su stačiatikiais dėl daugelio jų šventovių grąžinimo užsitęsė, nors buvo sudarytos kelios tarpbažnytinės komisijos. Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas Rumunijoje kaip tik turėjo pasitarnauti šiam susitaikymui bendrajame katalikų ir stačiatikių ekumeninio dialogo kontekste.

Kaip minėta, Rumunijoje rytų katalikų ir stačiatikių santykių pokomunistiniu laikotarpiu problemos yra panašios į esančias Ukrainoje, kur rytų katalikai po Antrojo pasaulinio karo buvo prievarta prijungti prie Maskvos patriarchato ir su komunistų režimo žlugimu vėl legalizuoti. Todėl buvo tikėtasi, kad ekumeninis proveržis Rumunijoje padės pagrindus galimam popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui į Rusiją ir susitikimui su Maskvos patriarchu Aleksijumi II. Tuometinis Vatikano atstovas spaudai Choakinas Navaras Valsas po pirmojo Popiežiaus vizito į stačiatikių šalį kalbėjo žurnalistams, kad „pirmas kartas visada sunkiausias“ ir kad kelionė į Rumuniją „daugiau nei atvėrė duris“ geresniems santykiams su Maskva. Tačiau nors popiežius Jonas Paulius II vėliau apsilankė nepriklausomoje Ukrainoje, Vatikano ir Maskvos patriarcho ekumeniniai ryšiai liko „įšaldyti“ per visą praėjusį patriarchatą.

Vienybė Europos krikščioniškajai sielai gaivinti

Vis tik popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas į Rumuniją, kaip ir patriarcho Teoktisto atsakomasis apsilankymas Vatikane 2002 metais, ekspertų buvo įvertintas kaip svarbus žingsnis esminiam Rytų ir Vakarų krikščionių bendrystės skatinimui besivienijančioje Europoje. (Rumunija 2004 metais tapo NATO bloko nare, o nuo 2007-ųjų pradžios priimta ir į Europos Sąjungą.) „Bažnyčia nėra realybė, užsidariusi savyje: ji yra siųsta pasauliui ir atvira pasauliui“, – teigiama popiežiaus Jono Pauliaus II ir patriarcho Teoktisto 2002 metais Vatikane pasirašytoje bendroje deklaracijoje. Joje pažymima, kad naujos galimybės, kurias sukūrė Europos integracijos procesas, kelia iššūkius, į kuriuos turi kartu atsiliepti Rytų ir Vakarų krikščionys.

Kuo labiau jie yra vieningi „vieno Viešpaties liudijimui“, tuo drąsiau jie gali prisidėti prie „Europos krikščioniškosios sielos“ gaivinimo, pagarbos gyvybei, žmogaus fundamentalioms teisėms, teisingumo ir solidarumo, taikos ir susitaikinimo stiprinimo, šeimos vertybių ir kūrinijos apsaugos įgyvendinimo. „Visai Europai yra reikalingi tie kultūros lobiai, kuriuos yra sukūrusi krikščionybė“, pabrėžiama minėtoje deklaracijoje. Tik tokiu ekumeniniu bendradarbiavimu bus įmanoma atstatyti perdėtai sekuliarizuotos europinės civilizacijos „gilųjį etosą ir tikrai žmogiškąjį veidą“. Šis bendradarbiavimas ypač aktualus pokomunistinėse visuomenėse, tokiose kaip Rumunija, įveikiant ateistinės ideologijos „neigiamus efektus“ broliškume ir pasidalijime, pabrėžė abiejų Bažnyčių vadovai. „Evangelizacija yra būtina po tamsaus valstybinio ateizmo laikotarpio“, ir tam reikia rasti bendrus sprendimus, pasiremiant ne konkurencija, bet sutarimu, gerbiant abiejų konfesijų skirtumus ir laisvę. „Mes tokiu būdu raginame visus, kurie pašaukti gyventi greta vieni kitų toje pačioje Rumunijos žemėje, ieškoti teisingumo ir meilės sprendimų nuoširdaus dialogo priemonėmis“, – pabrėžiama deklaracijoje. Joje taip pat pastebėta, kad pasiaukojančiojo ištikimybės Kristui liudijimo pavyzdžiai XX amžiaus „persekiojimų ir engimo laikotarpiais yra vilties sėkla dabartiniuose sunkumuose“, kuriuos išgyvena katalikai ir stačiatikiai. Tačiau vienybės kelias „yra grįžtamas ir jam nėra alternatyvos: tai Bažnyčios kelias“, ir trokštama bendrystė „nėra absorbcija, bet tiesos ir meilės bendrystė“. Pripažįstant katalikų ir stačiatikių „Bažnyčių seserų“ bendrą paveldą iš pirmojo krikščionybės tūkstantmečio „nepadalintos Bažnyčios“ epochos, ypač kas liečia Eucharistijos slėpinio buvimą bažnytinio gyvenimo centru, esami doktrininiai skirtumai turi būti įveikiami reguliariomis konsultacijomis, informacijos apsikeitimu, išklausymu ir dialogu. Popiežius Jonas Paulius II ir patriarchas Teoktistas pabrėžė sunkumų įveikimo svarbą Jungtinės tarptautinės teologų komisijos darbuose.

„Mes turime pareigą tai padaryti, nes teologinis dialogas sutvirtina mūsų bendrą vienybės siekimą dabartinėje pasidalijimų situacijoje“, – teigiama Romos popiežiaus ir Rumunijos stačiatikių patriarcho bendroje deklaracijoje.

Savo pirmtako suartėjimo su Stačiatikių Bažnyčių nacionaliniais lyderiais tradiciją sėkmingai tęsia dabartinis popiežius Benediktas XVI (Graikijos ir Kipro stačiatikių vadovų apsilankymai Vatikane), kurio atkaklių iniciatyvų dėka darbą atnaujino ir minėta Jungtinė katalikų ir stačiatikių teologų komisija.

Kolaboravimas su komunistų režimu ir atgaila

Velionis patriarchas Teoktistas (Teodoras Aparasu) buvo gimęs 1915 m. vasario 7 d. Rumunijos šiaurės rytų Točilenų vietovėje. Buvo dešimtas vaikas iš viso vienuolika vaikų turėjusioje pamaldžioje šeimoje. Sulaukęs vos trylikos metų, įstojo į stačiatikių vienuolyną. Jasų ir Bukarešto universitetuose 1940–1947 metais studijavo teologiją, Šventąjį Raštą ir filosofiją. 1946 metais gavo archimandrito titulą, kuris netrukus buvo atšauktas dėl jo palankumo po Antrojo pasaulinio karo Rumunijoje įsitvirtinusiems komunistams. Tačiau režimui perėmus Rumunijos Stačiatikių Bažnyčios kontrolę ir susidorojus su nepaklusniaisiais, Teoktistas ėmė daryti sparčią bažnytinę karjerą.

1950 metais jis tapo pokomunistinio patriarcho Justiniano vyskupu pagalbininku ir šventojo sinodo sekretoriumi. Nuo 1950 iki 1954 metų taip pat vadovavo Bukarešto universiteto Teologijos fakultetui, 1962 metais paskirtas Arado vyskupu. Buvo bandyta jį paskirti Jungtinėse Valstijose gyvenančių rumunų stačiatikių vyskupu, tačiau dėl kolaboravimo su komunistų valdžia JAV vyriausybė atsisakė išduoti vizą. 1973 metais jis tapo Krajovos arkivyskupu ir Oltenijos metropolitu, o 1977-aisiais paskirtas antrosios pagal reikšmę Rumunijos stačiatikių diecezijos – Moldavijos ir Sučeavos metropolitu. (Nepainioti Rumunijos vidinės Moldavijos srities su nepriklausoma Moldovos Respublika, nors jų istorinis ir etninis ryšys yra artimas.)

1986 metų lapkritį Teoktistas šventajame sinode išrinktas Rumunijos patriarchu ir, kaip manoma, įtakos šiam sprendimui turėjo jo ryšiai su Nikolajės Čiaušesku komunistine vyriausybe. Buvusio Rumunijos komunistinio saugumo policijos „Sekuritate“ archyvų tyrimai patvirtino, kad Teoktistas buvo jos „įtakos agentas“, atlikdamas komunistinio režimo propagandos vykdytojo vaidmenį. Patriarchas siuntė įvairiomis progomis N.Čiaušesku sveikinimo telegramas ir gaudavo iš jo brangias dovanas. Teoktistas taip pat nesipriešino 26 istorinių stačiatikių bažnyčių išgriovimui Bukarešto centre, kurių vietoje buvo statomi pompastiški, bet menkos architektūrinės vertės pastatai.

Po 1989 metų Rumunijos antikomunistinės revoliucijos patriarchas Teoktistas viešai prisipažino, kad eilę dešimtmečių buvo „nutolęs nuo Dievo“. Jis atsistatydino ir pasitraukė į vienuolyną, o Rumunijos Stačiatikių Bažnyčios šventasis sinodas šį sprendimą 1990-ųjų sausį patvirtino. Tačiau po trijų mėnesių dėl Bukareštą pasiekusių tikinčiųjų prašymų „iš visų šalies vietų“ sinodas sprendimą atšaukė, ir Teoktistas vėl buvo patvirtintas patriarcho poste. Kai kurie buvę politiniai disidentai ir intelektualai išreiškė nuogąstavimus, jog tai gali ženklinti neokomunistinę restauraciją Rumunijoje.

Stebėtojai atkreipia dėmesį, kad patriarchas Teoktistas vėliau priešinosi bylų tyrimui tų dvasininkų, kurie, kaip buvo įtariama, kolaboravo su komunistine saugumo policija „Sekuritate“. Taip pat ir pačioje Stačiatikių Bažnyčioje pokomunistiniu laikotarpiu nebuvo atlikta nei žymesnio apsivalymo nuo buvusių agentų, nei viešo apgailėjimo dėl minėto dvasininkų kolaboravimo su komunistais. Beje, panaši situacija ir kitose pokomunistinėse Rytų Europos šalyse, kuriose vyrauja Stačiatikių Bažnyčia, patyrusi griežtą buvusio režimo kontrolę.

Tarp pozityvių patriarcho Teoktisto darbų dvasiškai atnaujinant valstybinio ateizmo iškankintą visuomenę, pirmiausia minimas jo rūpinimasis religinio švietimo vystymu. Žlugus komunistų režimui Rumunijoje, pirmiausia visų lygių bendrojo lavinimo mokyklose buvo įvestas privalomas tikybos mokymas. Diecezijose atidaryta net keturiasdešimt kunigų seminarijų ir beveik dvidešimt valstybės finansuojamų teologijos fakultetų. Įvestas specialus religinis mokymas bažnytinių chorų giedotojams, socialinės paramos institucijų darbuotojams ir netgi istorinių monumentų restauratoriams.

© 2007 „XXI amžius“