|
Apie spaudą, valdžią ir mokesčius
Praėjusią savaitę mus pasiekė kai kurių mūsų skaitytojų nerimastingi klausimai: gal kas negera atsitiko, gal sunki jūsų finansinė padėtis juk neleidžiate keletos trečiadienio numerių. Sunerimusius skaitytojus patikinome, kaip dabar patikiname ir visus kitus skaitytojus, kad XXI amžius eis ir toliau. Tik mes, kaip ir visi žmonės, dirbdami per metus pavargstame ir norime nors po dvi tris dienas pailsėti. Nes mūsų darbas yra gana sunkus. Pavyzdžiui, redaktoriaus darbo diena prasideda 8 valandą ryto, o baigiasi po vidurnakčio; per metus suranda laiko atostogauti (jeigu tai galima pavadinti atostogomis) tik dvi tris darbo dienas. Nedaug atsilieka ir kai kurie kiti redakcijos darbuotojai. Turbūt mes labai prastai dirbame lyginant su, pavyzdžiui, valstybės svarbiausias problemas sprendžiančiais Seimo nariais, kurių dauguma per metus atostogauja po tris mėnesius, neskaitant visiems jau įprastų jų dažnų atsitraukimų iš darbo vietos, kai posėdžiuose ir kituose darbo reikaluose tedalyvauja tik trečdalis ar penktadalis, ar Vyriausybės vadovu, kuris, vos perėmęs šį valstybei svarbų postą, tuoj pat išėjo dviem savaitėms atostogų (neskaitant kitų dviejų atostoginių savaičių, jau vasaros metu). Mes apie tokias ištaigas negalime nė pasvajoti ir vadinamųjų atostogų metu dirbame net didesniu krūviu, nes turime atlikti tuos pačius darbus, kai kiti mūsų darbuotojai atostogauja.
O valdžia iš tokių beturčių, kaip mes, bet tik ne iš savo kišenės, vis didina vadinamąjį minimalų atlyginimą, kartu dar ir dar pasididindama sau paimamų mokesčių dalį. Štai dabar, pakėlusi 100 litų minimalų atlyginimą iki 700 litų (aišku, ne iš savo kišenės), ji ir vėl mūsų kuklią, jokios paramos iš valdžios ar jos sudarytų fondų (Spaudos rėmimo bei Kultūros ir sporto) negaunančią leidyklą, vėl apiplėšia (pagal principą: sotus alkano neužjaučia): mūsų atiduodami mokesčiai nuo kiekvieno darbuotojo padidės 61 litu. Vaizdumo dėlei, galime pasakyti, kad algos padidinimas šimtu litų mums atsieina 131 Lt, o darbuotojui tenka tik 70 litų, t.y. beveik pusę pasiima valdžia. Apskritai per metus mūsų leidykla, mokėdama įvairius mokesčius, atiduoda net 140 000 litų (neskaitant per spaustuvę duodamų analogiškų mokesčių, kurie irgi sudaro nemažus pinigus). Taigi valdžia iš mūsų atima vos ne pusę mūsų prenumeratorių pinigų, o valdžios išlaikomas, iš biudžeto, t.y. mūsų kišenės maitinamas Spaudos rėmimo fondas laikraščių XXI amžius ir Kregždutė nėra nė karto parėmęs. Jeigu egzistuotų nors kokia teisybė mūsų valstybėje, iš to fondo, analogiškai remiantis kitiems leidiniams skiriamos paramos dydžiu, turėtume gauti 300500 tūkst. litų kasmet. Tada mūsų darbuotojai galėtų dirbti visu pajėgumu, galėtume pasiūlyti kūrybingiems, talentingiems žurnalistams didesnes algas. Bet mūsų valstybėje ir valstybės paskirtų KGB karininkų ir agentų (tokiais juos pripažino ir Liustracijos komisija) vadovaujamame fonde vyrauja visai kitokie dėsniai, ir teisybės ten nerasi nė su žiburiu: jo paramą gauna tik fondo vadovų atrinkti leidiniai, kartais teturintys 1000 ar tik 100 prenumeratorių.
Mums, katalikiško, kultūrinio, visuomeninio laikraščio darbuotojams, labai keistai atrodo žiniasklaidoje ir visuomenėje susiklosčiusi padėtis. Atrodo, ir visuomenė, ir spaudos etikos kontrolieriai pavargo nuo tos žiniasklaidos, kuri aiškiai įvardijama purvasklaidos vardu, tačiau, kaip ir daug kas valstybėje, taip ir šioje srityje, reikalai nė kiek nesikeičia. Kai kas ją, žiniasklaidą, vadina agresyvia daugiagalve hidra, kurios tenka bijoti ir neįmanoma išvengti. Ji lyg eteris užpildo visas erdves, persmelkia visokį buvimą bet kurioje vietoje. /.../ Neteisybė, nesąmonė, absurdas negalėti atsiriboti, tačiau net laisviausias žmogus yra bejėgis prieš žiniasklaidos visuotinumą. Žmogui baisu, nes jį bet kada gali sužeisti, užgauti, net numarinti kokia nors žinia, naujiena, spėlionė, paprasčiausias sutapimas, taip prieš metus rašė viena lietuviškąją žiniasklaidą prakeikianti moteris. Gal ir teisingai ji įvardija žiniasklaidos visuotinumą ir pragaištingumą. Bet ji temato tik tą bjauriąją, purvinąją, visas žmogiškąsias vertybes trypiančią didžiąją žiniasklaidą, iš patiklių žmogelių kišenių gaunančią milijardinius pelnus. Bet autorė nemato ir nepastebi tos padorios, didžiosios žiniasklaidos užslopintos, moralios, vargstančios žiniasklaidos. Autorė, kaip ir dauguma nepatenkintųjų, yra įnikę į purvasklaidą, faktiškai pavergiančią didžiąją visuomenės dalį. Kas tik, kaip ir cituota autorė, neskaito tos purvinosios spaudos: ir mokytojai, ir švietimo darbuotojai, ir politikai (nuo savivaldybių klerkų iki Seimo narių), ir Prezidento patarėjai, ir policininkai, ir visuomenės nuomonės tyrėjai (jie ir suteikia teisę spausdinti savo tyrimus tuose bulvariniuose leidiniuose), ir bibliotekininkai (dauguma jų bevelija bibliotekoms užprenumeruoti būtent bulvarinį skaitalą), ir dvasininkai, ir sovietinės okupacijos metais už tautinės ir krikščioniškos spaudos laisvę kovoję asmenys. Taigi susidaro paradoksali padėtis: daugelis mąstančiųjų lyg ir nepatenkinti ta purvasklaida, lyg ir smerkia ją, lyg ir teisingai įvardija jos pragaištingą poveikį visuomenei, bet vis tiek orientuojasi į ją, užmerkdami akis, nenagrinėdami padoriosios spaudos problemų, jos nesėkmių beviltiškai kovojant su didžiaisiais spaudos banginiais. Galima drąsiai teigti, kad prieš metus priimtas naujas Visuomenės informavimo įstatymo naujos redakcijos variantas nieko nepakeitė ir tvarkos žiniasklaidos srityje nepataisė. Šiemet žurnalistų etikos inspektorius R.Gudaitis konstatavo, kad didžioji spauda toliau ritasi žemyn. Bet ir žurnalistų etikos inspektorius tas blogybes priskiria visai spaudai, pamiršdamas atkreipti dėmesį į tai, su kokiais sunkumais susiduria mažoji, padorioji, tylioji spauda, nesulaukdama jokios paramos iš valdžios, o tik patirdama diskriminavimą. Būtent didžioji spauda yra maitinama, kaip teisingai pastebi R.Gudaitis, iš valstybės biudžeto ir per ministerijų bei savivaldybių užsakomus skelbimus bei reklamas, ir per politikų rinkimų kampanijas, ir per pagiriamuosius ministrų straipsnius, ir daugybe kitų kanalų. Kodėl p. Gudaitis, kaip ir valdžia, pamiršta nelygias ekonomines sąlygas, į kurias patenka, iš vienos pusės, vadinamojo spaudos rėmimo fondo jau dešimt metų remiami spaudiniai ir, iš kitos pusės, jo diskriminuojami leidiniai?
Taigi nors ir susiduriantys su dideliais sunkumais ir neteisybėmis, ir XXI amžius, ir Kregždutė eis toliau. Dėkojame visiems mūsų rėmėjams, savo aukomis prisidedantiems prie šių krikščioniškos ir tautinės krypties laikraščių išsilaikymo.
© 2007 XXI amžius
|