Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Tuščiakalbystė

Petras KATINAS

Valstybė yra gyva tol, kol prisimena savo istoriją. Tai visiems žinoma, bet, deja, daugelio iš valdančiojo klano pamiršta taisyklė. Kitas dalykas, labai svarbu, kaip ta istorija vertinama, pagaliau beveik atvirai klastojama. Pakanka tik pasiskaityti LKP CK–LDDP pirmojo sekretoriaus, prezidento, premjero, dabar jau socialdemokratų garbės pirmininko A.Brazausko memuarus. Nesvarbu, ar jie yra jo paties, ar buvusių „Tiesos“ redaktorių parašyti. Dar juokingiau skamba kai kurių neva istorikų samprotavimai, kad kolaborantas Nr. 1 Antanas Sniečkus buvo vos ne kovotojas už lietuvybę, esą sodino į aukštus partinius postus lietuvius, o ne okupantų atstovus. Visa tai absoliutus melas, nes kolaborantai ir tautos išdavikai daugumoje atvejų kur kas uolesni okupantų talkininkai ir jų valios vykdytojai. Tą akivaizdžiai nuo pat 1940 metų demonstravo tas pats A.Sniečkus, M.Šumauskas, jau nekalbant apie čekistų generolą, visose mokyklose ir laikraščiuose šlovintą „Kalvio Ignoto teisybė“ ir kitokio propagandinio šlamšto autorių Gudaitį-Guzevičių. Tačiau šį kartą ne apie tai. Tautos išmintis, teigianti, kad kuprotą tiktai grabas ištaisys, tebegalioja – ir nieko čia nepadarysi. Tiesa, dabar daugelis tų „kuprotų“ visiškai pakeitė savo leksiką ir jau nebesmerkia kapitalizmo, ypač laukinio. Juk kaip tik tų komunistinių funkcionierių neva socialdemokratų partijoje toną duoda tie milijonieriai, kurių šioje partijoje daugiau nei visose kitose. O jeigu dar pridėti „valstiečius“, „darbiečius“, „paksininkus“, tai tuo jų pralenkti niekas negali. Tiesa, vienas kitas, kaip už sostinės vicemero kėdę avantiūristui R.Paksui savo kūną ir dūšią pardavęs jaunėlis Algirdas Peleckis, vis dar bando vaidinti tokį kovotoją už „paprastų žmonių“ reikalus, netgi kažką postringauja apie turtuolių pelno ir jų didžiulio nekilnojamojo turto apmokestinimą. Aišku, tai sukelia tiktai atlaidų krizenimą tarp jo partinių viršininkų. Juk anie puikiai mato, kam, nesudėdama bluosto, darbuojasi naujoji Vilniaus savivaldybė. Pirmiausia su tuo pačiu Paksu susijusiems suktiems verslininkams, visokiems Pavilnės žemių supirkinėtojams. Dar flirtuoja su įvairaus plauko kitataučių veikėjais, kuriems nei Vilnius, nei Lietuva visiškai nerūpi. Yra dar vienas dalykas, kurį sumaniai naudoja „valstybininkais“ apsiskelbusieji, t. y. valdančiojo klano viršūnė. Vien tai, kad pats premjeras Gediminas Kirkilas kryžium gula už Rusijos „Gazprom“ prievaizdus Lietuvoje, tiksliau, duoklių tam Rusijos koncernui iš Lietuvos žmonių rinkėjus – „Lietuvos dujas“ ir „Dujotekaną“, labai daug ką pasako. Tiesa, kaltinti vien premjerą tokiais padlaižiavimo veiksmais nederėtų. Tuo įsitikinti galima, pažvelgus, kieno interesus gina Lietuvos prokurorai ir teisėjai.

Paskutiniuoju metu aiškiai jau prasidėjus naujojo Seimo rinkimų kampanijai, kai kurie politikai prabilo apie viešojo intereso gynimą. Tai yra jie užsimojo ginti piliečius ar jų grupes nuo valdžios, biurokratinio aparato ar verslo ryklių savivalės. Bet juk per septyniolika nepriklausomybės metų pilietinė visuomenė faktiškai visiškai išnyko. Dideliam to klano džiaugsmui, liko tiktai banda. Žodį „banda“ neseniai panaudojo žinomas muzikologas Viktoras Gerulaitis. Deja, tenka su juo sutikti. Įdomu, kad apie pilietinį interesą prakalbo buvęs generalinis prokuroras A.Paulauskas, o ypač buvęs jo pavaduotojas ir artimiausias bendražygis, dabar pas „valstiečius“ perbėgęs A.Skardžius. Pastarasis, pasirodo, net įstatymo projektą yra parengęs ir netgi vaizduoja pasipiktinusį, jog neseniai prie Vyriausybės rūmų piketavusį dėl alkoholio reklamos uždraudimo Blaivystės sąjūdžio narį Juozą Šaulį policija apkaltino administracinės teisės pažeidimu ir ketino nubausti iki 1000 litų bauda. Šį kartą Vilniaus 3-iojo apylinkės teismo teisėja Danutė Mickevičienė pasirodė tarsi balta varna savo kolegų būryje ir nusprendė, kad J.Šaulys nepažeidė jokių įstatymų. Bet šis sprendimas minėtai teisėjai gali blogai baigtis. Mat Vyriausiasis administracinis teismas yra „išaiškinęs“, kad tokie ar panašūs piketuotojai bei bandantys viešai skelbti savo nuomonę su plakatu rankoje pažeidžia Susirinkimų įstatymą! Be jokios abejonės, toks Administracinio teismo „išaiškinimas“, kuriuo jau ne kartą pasinaudojo Lietuvos teismai, yra skirtas įbauginti žmones, kad jie daugiau neprotestuotų ir nereikštų savo nuomonės. Dabar gi A.Paulauskas staiga atsibudo ir ėmė šaukti, kad piliečiai turi teisę ir tiesiog privalo rengti mitingus, demonstracijas, piketus ir netgi „imtis kitokių veiksmų“, jeigu mano, kad pažeidžiami jų ar valstybės interesai. Aišku, ir A.Paulauskui, ir A.Skardžiui piliečių teisės absoliučiai nerūpi. Kaip ir Vyriausybei, tebejuokinančiai žmones dėl visokių mistinių saulėlydžio komisijų, popierinės antikorupcinės kovos bei panašių fantazijų.

Deja, nuo tokių popierinių, parodomųjų iniciatyvų neatsilieka ir Prezidentas. Na, kad ir jo išreklamuotas apsilankymas Molėtų, Ignalinos ir Švenčionių rajonuose, kur domėjosi privačios nuosavybės ir verslo santykiais nacionaliniuose parkuose ir kitose valstybės saugomose teritorijose. Galima „domėtis“ kiek tiktai nori, bet tose valstybės saugomose teritorijose, prie gražiausių ežerų, kaip grybai dygsta savavališkos statybos. O kai po nakties kokioje nors gražiausioje vietoje staiga atsiranda keli akmenys, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas B.Bradauskas su bičiuliu „darbiečiu“ A.Bosu ima tvirtinti, kad tai buvusių sodybų pamatai. Skelbiama, kad Prezidentas ragino kuo greičiau nustatyti papildomus apribojimus teisės aktuose neapibrėžtiems ir nereglamentuotiniams statiniams valstybiniuose parkuose ir draustiniuose. Nežinia, ar Prezidentas toks naivus ir nebesusigaudantis situacijoje, kad tie siūlomi „papildomi apribojimai“ tėra eilinė abstrakcija, tuščias burnos aušinimas. Prisiminkime, kaip ragino buldozeriais sugriauti nelegalias statybas Nidoje, ir kaip iš to pasiūlymo išsišaipė Brazauskų pora ir „naujieji lietuviai“ su pačia krepšinio legenda Saboniu priešakyje. Todėl nevertėtų peržengus į antrąją kadencijos pusę imtis tokio pigaus populizmo. Tiesiog negražu Vakaruose išaugusiam ir netgi didžiuosius Čikagos ežerus saugojusiam nusiristi iki kokio nors populistines miglas pučiančio socdemo ar „darbiečių“ ir „valstiečių“ vadų.

Naujasis Prezidentūros kancleris bejėgiškai skėsčioja rankomis ir skelbia nežinantis, ką daryti su Rusijos piliečiu sovietinės armijos majoru J.Borisovu, kuris atsisako grąžinti jam „per klaidą“ vėlgi paties V.Adamkaus įteiktą valstybinį apdovanojimą – S.Dariaus ir S.Girėno medalį. Dar daugiau, tas suįžūlėjęs R.Pakso globėjas „didžiojo brolio“ kalba atvirai iškeikė visus; tai reiškia ir Prezidentą, kuris reikalauja apdovanojimą grąžinti, ir pasiuntė juos „ant trijų raidžių“. Tikriausiai dauguma Lietuvos žmonių puikiai žino, ką reiškia tos „trys raidės“. Galima lažintis, kad nei prokurorai, tuo labiau Migracijos departamentas, globojantys šį Rusijos pilietį, ir šį kartą nė piršto nepajudins prieš tą kriminaliniu žargonu besipuikuojantį keikūną.

© 2007 „XXI amžius“