Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Parapija
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Penkiskart tremtas, bet dvasiškai nepalūžęs

A†A kun. jubil. Antanas Mitrikas (1924–1956–2007)

Kun. Antanas Mitrikas

Liepos 5 dieną po ilgos ir sunkios Parkinsono ligos, ištiktas insulto, Marijampolės ligoninės Neurologijos skyriuje mirė Sibiro tremtinys, jubiliatas kunigas Antanas Mitrikas, sulaukęs 83 metų.

Tėvai buvo religingi, darbštūs žemdirbiai. Linkuvos parapijos Murdvario kaime turėdami aštuonis hektarus žemės užaugino tris sūnus ir tris dukras. Antanas, Linkuvos gimnazijoje baigęs septynias klases, 1943 metų rudenį įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją ir, gavęs brandos atestatą, tęsė filosofijos, teologijos studijas – rengėsi kunigystei. Nepabūgę, kad komunizmas su fašizmu kaunasi mūsų Tėvynėje, žūsta nekalti žmonės, vien Antano kurse 120 jaunuolių ryžosi rengtis skelbti Kristaus taikos, meilės ir amžinojo gyvenimo Evangeliją. Antanas buvo uolus, darbštus, pamaldus, draugiškas klierikas.

Buvo vykdomas mūsų Tautos genocidas. 1948 m. gegužės 22 d. vien iš mūsų kurso Sibiro tremtin kagėbistai išvedė tris klierikus, tarp jų ir Antaną. Bet po trijų dienų Antanas su nešuliais sugrįžo. 1949 m. kovo 25 d. nakčia iš mūsų kambario, kuriame gyvenome penkiese, KGB majoras Martavičius išvedė diakoną Antaną ir dar šešis mūsų kurso klierikus. Visi labai skaudžiai išgyvenome, o ypač dėl diakono Antano, nes už dviejų dienų vysk. Kazimieras Paltarokas Panevėžyje turėjo suteikti jam kunigystės šventimus. Visi ištremti į Sibirą, į Baikalo ežero salą Olchoną. Įdarbinti žvejais. Planai, didžiulis nuovargis alino tremtinius. Net sapne tinklus traukė. Jam teko baigti kursus ir būti kapitono pavaduotoju.

Chruščiovo „atšilimo“ metais diakonas Antanas išdrįso atvykti į Vilnių išsiilgtiems kunigystės šventimams. Atliko rekolekcijas prieš šventimus. Vysk. K.Paltarokas negalavo, įgaliojo vysk. Julijoną Steponavičių, kuris 1956 m. spalio 16 d. vysk. K.Paltaroko kambaryje suteikė kunigystės šventimus, asistuojant kaip vyskupo sekretoriui kun. Juozapui Antanavičiui, tuometiniam Panevėžio Katedros vikarui, ir šių eilučių autoriui, vyskupo kancleriui. Po šventimų vysk. K.Paltarokas savo baltą, gražiausią stulą uždėjo kunigui Antanui. Per paslaptingą, kuklią šventą iškilmę visus jungė didis džiaugsmas. Kitą rytą Aušros Vartuose – tyli Primicijų, t.y. pirmųjų šv. Mišių, auka. Išvyko Sibiran. Džiaugsmingas tremtinių sutikimas paviešino Antano kunigystę.

1957 metais kunigas Antanas atvyko į Taišetą, pas tėvus tremtinius. Dirbo kūriku. Gavo trečios grupės invalidumą. Brolis partizanas kentėjo kalėjime. 1958 metais Antanas grįžo į Lietuvą. Buvo paskirtas Debeikių parapijos altaristu. Tremiamas iš Lietuvos, 1959 metais atvyko į Baltarusiją. Lydoje, statybos organizacijoje, įsidarbino sargu. Vėl ištremtas. Negalėjo dirbti nei Pelesoje, nei Gardine. 1959-ųjų rudenį pavyko apsigyventi Latvijoje, Bauskėje, dirbo vidurinės mokyklos darbų vedėju. Pats iš rąstų pasistatė mažą namelį. 1966 metais, gyvenusi kartu su juo, mirė mama. 1969 metais susirgęs gydėsi Latvijoje. 1970-ųjų balandį gydėsi Kauno klinikose. Kaip ligonį, jį galėjo pasiimti gydyti pas save Kaune gyvenanti sesuo menininkė Aleksandra.

1971 m. kovo 11 d. jam leidžiama apsigyventi Lietuvoje. Po 23 metų luošinimo… 1971 m. kovo 26 d. paskiriamas į Molėtus (Kaišiadorių vyskupija) vikaru.

1972 m. sausio 10 d. paskiriamas Južintų parapijos klebonu savoje, Panevėžio, vyskupijoje, kurioje rūpestingai triūsė. Ligai vis labiau įsigalint, 1986 m. gegužės 28 d. paskiriamas Šeduvos parapijos altaristu. Šeduvon atvykęs pirmąją sutiko Oną Skromanienę (aštuonių vaikų motiną, gerą katalikę). Kunigas Antanas jai pareiškė: „Šeduviečiai, nusimainėte, vietoj jauno kunigo gavote seną ir invalidą“. O ši atsakė: „Mes tokio ir laukėme“. Tie žodžiai buvo paguoda kunigui Antanui. Liga kartais taip sukaustydavo, kad negalėdavo atsikelti, apsirengti, vaikščioti… Gydytojų nuoširdi pagalba, sesers Kazimiros, seselių vienuolių slauga sustiprino. Eidavo į bažnyčią kasdien. Per metus tris keturias dienas negalėdavo aukoti šv. Mišių, o su pagalba užrištą kojos pėdą nešdavo šalia einantis žmogus. Per šventes bažnyčios klausykloje net keturias valandas išpažinčių klausydavo, sakydavo pamokslus. Žmonės jo gerumą juto, gerbė jį ir mylėjo. Kunigas Antanas bažnyčioje buvo geras padėjėjas, o gyvenime – geras draugas. 1995 metais teko Šeduvą palikti, o 1999 m. spalio 1 d. išvyko iš Šeduvos į Kauną, pas sesers sūnų Praną. Ilgiau nei pustrečių metų jį nuoširdžiai globojo Kauno „Caritas“ Petrašiūnų slaugos namuose. Vėliau Marijampolėje, Marijos globos namuose, penketą metų buvo nuoširdžia globa apgaubtas. O nuo šių metų birželio pradžios gyveno Marijampolėje, kunigų globos namuose, buvo rūpestingai ir nuoširdžiai prižiūrimas. Sibiro tremtis, Parkinsono liga, dešimtys metų lagerio luošino kunigą Antaną, o insultas per dvi dienas numarino.

Kunigas Antanas buvo stiprus. Jis pasakojo, kai tėviškėje kraudavo javus į vežimą, tai kartais šakių kotas lūždavo, tiek jis pakeldavo. Jis buvo išvaizdus, lietuviškų klasinių bruožų, kilnaus veido jaunuolis. Kai dailininkas Mackevičius turėjo tapyti šv. karalaitį Kazimierą, tai klierikas Antanas 1943 metais turėjo pozuoti šv. Kazimierą. (Dviejų metrų aukščio paveikslas.) Paveikslas buvo skiriamas arkivyskupo metropolito J.Skvirecko 70-ies metų jubiliejui.

Kunigui Antanui nebūtų tekę išgyventi penkių ištrėmimų Sibiran, jei jis būtų sutikęs bendradarbiauti su KGB. Tai būtų žemas, šlykštus, niekšingas nuopuolis. Kunigas Antanas dvasiškai nepalūžo. Tai liudija jo tikėjimo tvirtumą, kunigystės gerbimą, dvasios didingumą, žmonių pasitikėjimą.

Liepos 5 dieną kunigo Antano palaikai parvežti ir pašarvoti Šeduvos bažnyčioje. Laidotuvės įvyko liepos 6 dieną. Šv. Mišių 12 val. koncelebracijai vadovavo Šiaulių vysk. Eugenijus Bartulis. Bažnyčioje pamokslą pasakyti vyskupas įpareigojo mane, kaip čia kartu dirbusį. Šventoriuje, prie kapo, pamokslą pasakė kun. jubil. tremtinys Izidorius Butkus, buvęs bendrakursis.

Šventoriuje, už altoriaus, lyg šv. Mišių aukai išsirikiavę stovėjo nuo komunistų nukentėję, kalinti kunigai kankiniai: prelatas Mykolas Karosas, kun. jubil. Augustinas Pranckietis, kun. jubil. Antanas Mitrikas, kun. jubil. Petras Rauduvė, karys savanoris… Reikia dėkoti Dievui ir melstis už juos, ne tik žavėtis, bet ir liudyti ištikimybę Dievui.

Prel. Bronius ANTANAITIS

© 2007 „XXI amžius“