Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Parapija
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Popiežius apie pastoraciją šių dienų kontekste

Mindaugas BUIKA

Dvasininkai susitelkę klausėsi Šventojo Tėvo aiškinimų Nuotraukos iš „L’Osservatore Romano“

Popiežius Benediktas XVI išsamiai atsakinėjo į kunigų klausimus

Savyje išgirsti Kūrėjo balsą

Kaip jau buvo pranešta, didelio susidomėjimo susilaukė popiežiaus Benedikto XVI pokalbis su Fetrės ir Trevizo kunigais jam atostogaujant Italijos šiaurės rytų Lorandzago di Kadorės kalnų kurorte. Susitikime, liepos 24 dieną vykusiame vietos Šv. Justinos Kankinės parapijos bažnyčioje, Šventasis Tėvas atsakinėjo į Italijos ir visos Europos dvasininkams rūpimus šių dienų sielovados klausimus. Nors susitikime, siekiant atviresnio bendravimo, galėjo dalyvauti tik kunigai, – o jų susirinko apie penkis šimtus, – Popiežiaus atsakymų tekstą publikavo Vatikano dienraštis „L’Osservatore Romano“.

Benedikto XVI II Vatikano Susirinkimo ir jo dvasios įvertinimas jau buvo aptartas „XXI amžiaus“ 59-ajame numeryje. Šventasis Tėvas sakė, kad Susirinkimo mokymas lieka „magna charta“ ateities Bažnyčiai, nors posusirinkiminiame laikotarpyje neapsieita be prieštaravimų. Jie susiję su 1968 metais, ženklinusiais kultūrinę krizę Vakaruose, ir 1989-aisiais, kai marksistinės utopijos žlugimas paliko skepticizmo ir nihilizmo kupiną dvasinę tuštumą. Bažnytiniam gyvenimui aktyvinti Benediktas XVI kvietė vėl atrasti didįjį II Vatikano Susirinkimo paveldą, analizuojant ir teisingai interpretuojant svarbiuosius jo dokumentus.

Su Vakarų šiuolaikinės civilizacijos problemiškumu buvo susijęs ir pirmasis vieno susitikimo dalyvio klausimas popiežiui Benediktui XVI. Dvasininkas kalbėjo apie sunkumus ugdant jaunų žmonių sąžinę, nes gėrio ir blogio supratimas yra labai sujauktas ir jame yra ryškus emocinis bruožas. Pritardamas šiam vertinimui, Popiežius sakė, kad „sąžinės“ koncepcija pastaraisiais dviem šimtmečiais yra patyrusi esminių pokyčių ir dabar sekuliarizuotoje visuomenėje laikoma racionalu tik tai, kas yra apčiuopiama ir empiriškai galima patikrinti (arba falsifikuoti).

Moralės ir religijos dalykai į šią sampratą, žinoma, nebesutelpa ir yra perkeliami į subjektyvumo lygmenį, todėl formuojasi „subjektyvi sąžinė, kuri nepripažįsta jokio autoriteto“. Ja besivadovaudamas asmuo remiasi savo susikurtais kriterijais, kurių parametrai dažnai gali keistis, ir save izoliuoja nuo aplinkos bei antgamtinio pažinimo. Bet krikščioniškoji tradicija byloja apie atvirumą vidiniame savęs pažinime, kuris leidžia girdėti Dievo balsą. Šis balsas kalba apie „didžiąsias vertybes, įrašytas į mūsų būtį“, ir tai, kad žmogaus didingumas atsiskleidžia jo dvasiniame atvirume, kuris negali būti „redukuotas tik iki to, kas materialu ir apčiuopiama“.

Kaip tik tokį gebėjimą išgirsti Kūrėjo balsą savyje, o kartu atskirti, kas yra gera ir kas bloga, Bažnyčia turi mokyti ir drąsinti ypač jaunus žmones, nes Dievo balsas yra „tiesos balsas, o kartu ir vertybių balsas“. Šiuo atveju svarbiausias klausimas – kaip tą klausymo gebėjimą išugdyti praktikoje dabartinio sekuliarizmo aplinkybėmis, nepaisant visų paplitusių šiuolaikinio kurtumo formų“, kurias sąlygoja įsivyravęs materializmas. Šventasis Tėvas siūlo religinio ir sekuliariojo būdų derinimą, kai pastarasis iš esmės reiškia moralinio bruožo ekologijoje stiprinimą.

Ekologinio sąjūdžio moralinė reikšmė

Šiandien, kai žmogus yra pajėgus sunaikinti savosios egzistencijos pagrindus, su gyvenamąja aplinka, siekiant trumpalaikės naudos, jau negalima elgtis kaip norima. „Priešingai, mes privalome gerbti kūrinijos ir žemės vidinius įstatymus, mes turime šiuos įstatymus pažinti ir jiems paklusti, jeigu norime egzistuoti“, – pabrėžė Benediktas XVI. Taigi turime išgirsti „žemės balsą“, ir tai yra pirmasis gebėjimo klausytis žingsnis, kuris yra gyvybiškai svarbus. „Mūsų žemė mums kalba, ir mes turime jos klausytis“, išmokdami dešifruoti žemės perduodamą žinią, aiškino Popiežius. Čia galima suprasti, kad Šventasis Tėvas, pastaruoju metu nemažą dėmesį skiriantis mokymui apie prigimtinę teisę, kaip tik ekologiniame sąjūdyje įžvelgia daug žadančių perspektyvų toje „sekuliaraus kelio“ į sąžinės ugdymą plotmėje.

Antrasis ugdymo etapas yra gebėjimo išgirsti žmogiškosios gyvybės balsą išvystymas. „Mes turime ne tik rūpintis žeme, bet ir gerbti kitą, kitus“, – sakė Benediktas XVI. Tai reiškia pagarbą ne tik kiekvienam individualiam asmeniui, savo artimui, bet taip pat ir kitoms bendruomenėms, kurios kartu egzistuoja šiame pasaulyje. Tik tokiu būdu galima užtikrinti taikų sambūvį tarp įvairių lygių bendruomenių ir jį vystyti. „Mums reikalingas patyrimas, kad žmogaus laisvė gali funkcionuoti tik tada, kai mes dalijamės ja su kitais, gerbdami vertybes, kurios yra bendros mums visiems“, – patvirtino Šventasis Tėvas.

Bendruomeniniu atžvilgiu svarbiausias patyrimas, kurį būtina priimti, „yra didžioji istorinė Dievo tautos piligrimystė, kuri prasidėjo su Abraomu“, tęsė Popiežius. Ypatingą reikšmę čia turi Dešimt Dievo įsakymų (Dekalogas), kaip jis iš naujo interpretuojamas ir išgyvenamas pagal Kristaus mokymą ir Bažnyčios veikimą. Šventasis Tėvas pirmiausia priminė ketvirtąjį („Gerbk savo tėvą ir motiną“) bei šeštąjį („Nepaleistuvauk“) įsakymus, kaip šeimos gyvenimo, ištikimos meilės ir seksualumo vertybės pagrindą. Penktasis įsakymas („Nežudyk“) pabrėžė gyvybės, o kartu ir bendruomenės gyvenimo vertybę.

Ypač didelės visuomeninės reikšmės turi septintasis įsakymas („Nevok“), kuris patvirtina dalijimosi žemės gėrybėmis, bendro ir teisingo naudojimosi jomis vertybę, taip pat rūpestingą Dievo kūrinijos globą. Aštuntasis įsakymas („Nekalbėk netiesos“) pabrėžia didžiąją tiesos vertybę. Tačiau nė vienas šių įstatymų negali deramai veikti „be bendrystės su Dievu, be pagarbos Dievui ir Dievo buvimo pasaulyje“, pabrėžė popiežius Benediktas XVI. Taigi Dievo pažinimas, pripažinimas ir buvimas vienybėje su Juo yra trečias, svarbiausias sąžinės ugdymo etapas. „Kiekvienu atveju pasaulis be Dievo tampa savavališku ir egoistiniu pasauliu, – sakė Šventasis Tėvas. – Šviesa ir viltis jame yra tik tada, kai pasirodo Dievas“.

Žmogus nėra iracionalumo produktas

Bedieviško gyvenimo pragaištingumo temą popiežius Benediktas XVI palietė atsakydamas į vieno kunigo klausimą dėl sielovadinės kovos su padažnėjusiomis jaunų žmonių savižudybėmis. Kunigas skundėsi, kad nemažai jaunimo į gyvenimą žiūri vartotojiškai, „ne kaip į ateitį, kurią reikia kurti, bet kaip į betikslį klaidžiojimą“. Todėl kiekvienas, net ir mažiausias sunkumas priimamas ne kaip sąlyga augti, bet kaip pralaimėjimas, kartais vedantis į negrįžtamą atsisakymo gyventi aktą. Tos tragedijos žeidžia mylinčiųjų ir visos visuomenės širdis, tačiau „mes, auklėtojai, dažnai jaučiamės surištomis rankomis ir neturime atsakymo“, pripažino Šventąjį Tėvą klausdamas dvasininkas.

Atsakymas čia tegali būti vienas: kad pavienio žmogaus gyvenimas turėtų prasmę, reikia jame iš naujo atrasti priežastingumą, kurio pradžia ir galutinis tikslas yra Dievas. Kai teigiama, kad Dievo nėra ir kad Jis nėra tikrasis gyvybės Kūrėjas, tada „gyvenimas tėra tik sraigtelis evoliucijoje, ir nieko daugiau“, aiškino Benediktas XVI. Jis priminė, kad šiuo metu pažangiausiose visuomenėse – Vokietijoje ir Jungtinėse Valstijose – vyksta karšti debatai tarp vadinamojo „kreacionizmo“ ir „evoliucionizmo“ šalininkų, tarsi tai būtų viena kitą atmetančios alternatyvos. Neva tikintys į Kūrėją negali priimti mokslinės evoliucijos teorijos, o tie, kurie remia evoliucijos koncepciją, turi atmesti Dievą.

Tokia antitezė, Popiežiaus įsitikinimu, „yra absurdas“, nes mokslas ir tikėjimas į Dievą yra skirtingų plotmių dalykai. Evoliucijos naudai kalba daug mokslinių įrodymų, todėl ji priimtina kaip realybė, „kuri praturtina gyvybės ir pačios būties, kaip tokios, pažinimą“. Kita vertus, evoliucijos doktrina neatsako į visus klausimus, „ypač į didžiuosius filosofinius klausimus: iš kur visa tai atėjo? Kaip visa tai prasidėjo, kad galutinai atvedė prie žmogaus?“ Protas turi būti atviras ir priimti mokslinius faktus, tačiau kartu suprasti, kad „jų nepakanka visai realybei paaiškinti“, kalbėjo Benediktas XVI.

Pasiremdamas praėjusiais metais Rėgensburgo universitete Vokietijoje darytu pranešimu, jis pažymėjo, kad žmogaus protas turi žvelgti plačiau ir giliau, turi suprasti, kad jis nėra „iracionalumo produktas“, bet sukurtas aukštesnės kūrybinės išminties, kurią ir atspindi. Mes turime savo protu iš naujo suprasti ir priimti, kad buvome iš anksto sumanyti ir trokštami, ir tik tai gali suteikti tikrąją prasmę mūsų gyvenimui. Savosios būties priežastingumo, protingumo ir prasmingumo atnaujintas suvokimas yra kiekvieno asmens misija, kad jis galėtų vertingai prisidėti prie Kūrėjo nustatytos didžiosios kosminės darnos, tvirtino Šventasis Tėvas. „Jei visa tai tiesa, tada iškylantys sunkumai taip pat tampa augimo etapais manosios būties vystymesi ir pažangoje, kuri turi prasmę nuo prasidėjimo iki paskutiniojo gyvenimo momento“, – sakė jis.

Šis žinojimas taip pat suteikia prasmę gyvenimo skausmams ir kentėjimams, nes „negali būti meilės be kančios“, nes meilė pirmiausia reiškia savęs atsisakymą ir kitų priėmimą dėl jų kitoniškumo. Kančia dėl mylimųjų ir dėl Dievo gyvenimą daro didingą, ir šis supratimas turi tapti šiuolaikinės sąžinės neatskiriamu elementu, padedančiu prasmingai nugyventi mūsų žemiškąjį gyvenimą dėl amžinybės. Popiežius Benediktas XVI kvietė sielovadininkus padėti jauniems žmonėms parapijose, katalikiškuose sąjūdžiuose „atrasti Dievą, padėti jiems atrasti tikrą meilę, kuri tik atsisakant savęs tampa didinga ir taip leidžia iš naujo patirti vidinį kentėjimų naudingumą, kuris mus daro laisvesnius ir kilnesnius“.

Parapijos kunigas turi likti tikras ganytojas

Kunigai Šventajam Tėvui uždavė klausimų ir dėl praktiškų jų veiklos dalykų, būdingų nelengvam šių dienų bažnytiniam gyvenimui Italijoje ir visoje Europoje. Štai vienas dvasininkas priminė, jog dažnai dėl kunigų stygiaus jie turi aptarnauti kelias parapijas, todėl mažiau laiko lieka tiesioginiam bendravimui su tikinčiaisiais ir keičiasi pati pastoracijos sandara. Atsakydamas į šį klausimą, Popiežius pastebėjo, jog padėtis nėra visur vienoda, tačiau, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kur kunigai turi kartais aptarnauti net iki septynių parapijų, kuriami specifiniai pastoraciniai vienetai, ir kunigas faktiškai tampa jų veikimo koordinatoriumi. Tačiau kad ir kokios sudėtingos būtų pastoracijos sąlygos ir sukurtos naujos atsakomybės formos, „parapijos kunigas neturi prarasti artimumo žmonėms, savo asmeniu likdamas jam Viešpaties paskirtos kaimenės ganytojas“, sakė Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad kunigai neturi tapti tik „šventaisiais biurokratais“, ir pirmoji galimybė tradicinei pastoracijai išlaikyti yra aktyvus sakramentinis gyvenimas. Eucharistijos auka suburia visą parapijos bendruomenę, Atgailos sakramento teikimas turi ryškų asmeninį pobūdį, naujagimio krikštas taip pat suteikia progą asmeniniam susitikimui bei „jaunos šeimos mažajai katechezei“. Pagaliau pasirengimas Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimo bei Santuokos sakramentams sukuria ganytojų ir tikinčiųjų artimesnį bendravimą.

O dėl naujųjų pastoracinių vienetų veikimo, tai kunigo vaidmuo taip pat neturi būti nukreiptas tik į „koordinuojančio biurokrato“ pareigas, aiškino popiežius Benediktas XVI. Jis turi išlikti vadovas ir remtis deleguotais bendradarbiais. Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į pozityvų II Vatikano Susirinkimo nutarimą dėl bendros visos parapijos atsakomybės, kada kunigas nebėra vienintelis visų struktūrų veikimo skatintojas. „Kadangi mes visi kartu sudarome parapiją, tai turime visi ir bendradarbiauti, padėti kunigui, kad jis nebūtų paliktas tik kaip koordinatorius, bet iš naujo pajustų, jog tikrai yra remiamas ganytojas sprendžiant bendrus uždavinius, kuriais parapija gyvena ir save įprasmina“, – nurodė popiežius Benediktas XVI. Jis pastebėjo, jog dabar turbūt neįmanoma, kad didelės parapijos klebonas pažintų kiekvieną jos narį asmeniškai, net žinotų vardus, kaip Viešpats kalba apie Gerąjį Ganytoją, tačiau jis turi gerai pažinti savo kaimenę kaip visumą ir būti ją nukreipiantis bei vedantis tikras ganytojas.

© 2007 „XXI amžius“