|
Ar jie praranda? Ne gauna!
Liepos 14-osios popietę Panevėžio Katedroje buvo gražu, buvo kilnu, sakyčiau, buvo ypatinga, todėl apie tokius reginius reikėtų kalbėti eilėraščių posmais. Keturi jaunuoliai (Justas Jasėnas, Aivaras Kecorius, Mindaugas Mizaras, Mindaugas Šakinis) Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje guli kryžiumi. Greta jų keliasdešimt kunigų, kiek tolėliau gausūs giminaičiai, artimieji, draugai. Po kurio laiko gulintieji kryžiumi atsikels, priims kitus, pagal diakonų įšventinimo į kunigus ceremoniją būtinus palaiminimus, ir kelių šimtų tikinčiųjų akivaizdoje atsisakys pasaulio bus įšventinti į kunigų luomą.
Vyskupas Jonas Kauneckas ir prieš šv. Mišias, ir pamokslo metu pabrėžė šių jaunuolių apsisprendimo kainą ir vertę. Iš tikrųjų ko jie atsisako, ko netenka? Giliau pažvelgę, turėtume pripažinti, kad jie gauna daugiau nei netenka. Neturės mylimųjų, šeimos? Turės! Visos parapijos moterys ir vyrai bus jų mylimi ir brangintini šeimos nariai. Neturės laisvės? Turės, ir daug didesnę nei jų bendraamžiai, nežinantys, ką su ta laisve daryti, niokojantys ją pačiais ciniškiausiais būdais. Dvasingieji jaunuoliai vaikščios, važinės po savo parapijas, susitikinės su žmonėmis, teiks jiems ne tik liūdnas paslaugas ligos ar mirties atvejais, bet dar dažniau linksmomis vestuvių, krikštynų, vardinių, įvairių sukakčių progomis. Reikalui esant, jie vyks į kitus miestus, miestelius, o neretai jie bus siunčiami ir į užsienio kraštus. Šiuolaikiniai kunigai yra ir su automobiliais, ir su mobiliaisiais telefonais, jie turi daug galimybių lavintis, siekti mokslo aukštumų. Ne vienas jų apdovanotas poetiniais, muzikiniais gabumais.
Vysk. J.Kauneckas, pritaikęs Evangelijos žodžius, aiškiai pasakė, kad jiems, kaip ir apaštalui Petrui, nuo šiolei pagrindinis mylimasis bus Jėzus Kristus. Ganytojas nuoširdžiai linkėjo keturiems jauniesiems kunigams neišsenkančios meilės Dievui, nemenkėjančios atsakomybės už savo darbus, veiksmus ir mintis, ištvermės atsilaikant šiandieniniame pagundų pilname pasaulyje. Laisvos ir nepriklausomos Lietuvos žiniasklaida su pasimėgavimu gaudo ir transliuoja žinias apie kurio nors kunigo suklydimus. Viena vertus, pavieniai faktai išpučiami ir tendencingai apibendrinami, tačiau, kita vertus, tokia dvasinio luomo žmonių klaidų medžioklė atlieka ir profilaktinį vaidmenį, nes neleidžia dvasininkams atsipalaiduoti, skatina juos visuomet būti sąžiningus ir moraliai tvirtus.
Kunigystė yra viena nuostabiausių profesijų žemėje. Dievo Jėzaus Kristaus vardu kunigai tarnauja žmonėms, neleidžia pasauliečių gyvenimams sumaterialėti, dvasiškai sumenkėti. Tokiais, sakytume, principiniais bažnytinio gyvenimo momentais verta prisiminti etimologinę žodžio religija reikšmę, kurią kasdienybėje pamirštame. Religijos viena iš semantinių reikšmių reiškia surišti, susieti. Ką? Žemiškąją sferą su aukštesniąja, dangiškąja, kitaip tarus, mūsų kasdienybę, mūsų buitį su kilniąja, aukštąja gyvenimo prasme.
Paprasčiau kalbant, tas žodis verčia atidžiau įsigilinti į kai kada girdimą posakį, atėjusį iš Evangelijos, bet jau gerokai supasaulėjusį: Žmogus gyvas ne vien duona. Tad kuo dar be duonos, be žaidimų, be... žemiškųjų reginių ir svaigalų, mes esame gyvi? Apie tai pagalvoti, o galbūt ir keisti savo priklausomybes, ir padės tie jaunieji kunigai, pasirinkę vertybių surišimo, gyvenimo prasmės propagavimo profesiją.
Mane ir religijotyrininkę dr. Aldoną Vasiliauskienę į šias iškilmes vežė ir jose dalyvavo Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų (unitų) parapijos klebonas tėvas Pavlo Jachimecas. Kunigų seminariją jis baigė sovietiniais metais Lvove pogrindyje. Slapta nuo draugų ir net nuo artimųjų. Kas skatino tą jaunuolį anais laikais rinktis tokį reakcingą gyvenimo kelią? Dievo balsas, paklaustas atsakė tėvas Pavlo. Po įvilktuvių jis gavo paskyrimą į Lietuvą, ir štai jau 15 metų sėkmingai darbuojasi kunigu. Gavo Lietuvos pilietybę, aktyviai dalyvauja mūsų šalies bažnytiniame bei kultūriniame gyvenime. Vienas iš įšventinamųjų į kunigus J.Jasėnas ukrainietį P.Jachimecą pakvietė būti jo įvilktuvių tėvu, nes senokai pažįsta jį ir pats domisi ukrainiečių unitų istorija, jų šiandiena.
Alfredas GUŠČIUS
Vilnius Panevėžys
© 2007 XXI amžius
|