Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kontrapropaganda – reikalas rimtas

Gintaras VISOCKAS

Žurnalistas, LGGRTC atstovas viešiesiems ryšiams Ričardas Čekutis mano, kad Lietuvai derėtų kur kas rimčiau reaguoti į Rusijos dezinformacijos ir melo išpuolius viešojoje erdvėje Autoriaus nuotrauka

Šią savaitę virtualioje žiniasklaidoje pasirodė internetinis portalas – www.kgbdocuments.eu. Vienas iš pagrindinių jo iniciatorių ir steigėjų – Dalios Kuodytės vadovaujamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC). Portalo partneriai – Latvijos ir Estijos istorikai, mokslininkai, analitikai, tyrinėjantys Sovietų Sąjungos slaptųjų tarnybų nusikalstamą veiklą Baltijos šalyse, bei mūsiškiam LGGRTC giminingi institutai, įsteigti Rygoje ir Taline. Portale iš KGB archyvų surinkta medžiaga skelbiama tik anglų ir rusų kalbomis. Ten nėra nei lietuviško, nei latviško, nei estiško varianto. Kodėl nuspręsta KGB veiklą demaskuoti virtualioje erdvėje būtent kalbomis, kurios pasaulyje – vienos populiariausių? Kokiai skaitytojų auditorijai jis skirtas? Kokie rašiniai bus skelbiami skiltyje „Kontrapropaganda“? Apie tai kalbėjomės su LGGRTC atstovu viešiesiems ryšiams žurnalistu Ričardu ČEKUČIU.

KGB veikla domisi nuo seno

Iš karto akcentuosiu – pokalbis buvo prasmingas. LGGRTC atstovas viešiesiems ryšiams Ričardas Čekutis – vienas iš tų žurnalistų, kurie Lietuvos istorija, ypač skaudžiaisiais jos puslapiais (okupacija, pokario partizanų kovomis, KGB ardomąja veikla) domisi seniai, todėl sukaupęs daug vertingos, mažai kam žinomos informacijos. Viename savaitraštyje šiandien dirbantis žurnalistas prisipažino, jog dar mokydamasis vidurinėje mokykloje ėmė domėtis istorija. Tiesa, R.Čekutis nežino, kas konkrečiai jį paskatino gilintis į tuomet nutylimą, iškraipomą Lietuvos praeitį. Tiesiog pradėjo domėtis. Jis negali pasakyti, kieno įtakos daugiausia būta – tėvų, senelių, mokytojų ar draugų. Jo manymu, dabar jau visiškai nesvarbu, kas sužadino norą pažinti sudėtingus Lietuvos istorijos vingius. Nūnai kur kas svarbiau, kad šiais dalykais jis iki šiol tebesidomi ir nesirengia tokios veiklos mesti ateityje. Jis niekad nesigailėjo ir šiandien nesigaili, kad pasirinko būtent šį, ne visuomet dėkingą, ne visuomet deramai mokamą darbą. Dar būdamas moksleivis jis sykį Vilniaus sporto rūmuose stebėjo krepšinio varžybas. Žaidė tada „Vilniaus statyba“ su Kijevo „Strojitel“. Jam nejučiom išsprūdo šūksnis: „Laisvę Lietuvai“. Kodėl būtent tuo metu, jis nežinąs. Tačiau puikiai prisimena, kaip ant savo pečių čia pat pajuto kažkieno ranką. Už nugaros sėdėjęs vyriškis civiliais rūbais liepė eiti kartu. Iki artimiausio milicijos skyriaus. Ten R.Čekutį keletą valandų kamantinėjo, kodėl jis manąs, jog Lietuva nėra laisva, surašė apklausos protokolą. Paskui paleido. Tai buvo pirmoji jo akistata su KGB. Būdamas moksleivis jis skaitė knygas ne tik apie piratus, indėnus ar lobių salas. Jis krimto ir tokias knygas, kaip kadrinių KGB karininkų sukurptą veikalą „Kruvinos žudikų pėdos Dzūkijos smėlyje“. KGB jis niekuomet nelaikė sąžininga, tauria, lietuviška organizacija. Jam tiesiog buvo įdomu gilintis į KGB veiklos metodus. Sovietinės propogandos ir melo kupinus sovietinių veikėjų prisiminimus R.Čekutis studijavo kaip informacijos šaltinius. Jam norėjosi kiek įmanoma geriau pažinti mirtiną priešą. O kaip pažinsi priešą, jei neskaitysi jo knygų, neperprasi jo psichologijos, nesuvoksi jo argumentų?

Diplominis darbas – apie partizanų spaudą

Po priverstinės tarnybos sovietinėje armijoje, o tarnyba baigėsi būtent 1989-aisiais, R.Čekutis iš karto aktyviai įsitraukė į Atgimimo veiklą. Vilniaus universitete studijuodamas žurnalistiką ypač domėjosi Lietuvos partizanų kovomis, vykusiomis 1944–1953 metais. Jo diplominis darbas – būtent iš šios sferos. Temą jis pats pasirinko. Dar būdamas pirmakursis žinojo, kokią temą pasirinks diplominiam darbui. Rašyti diplominį darbą apie miško brolių spaudą jam daug padėjusi, deja, jau mirusi istorikė Nijolė Gaškaitė. Diplominio darbo vadovė buvo Nijolė Skarbalienė. Apie partizanų spaudą jis prirašė kelis kartus daugiau, nei reikalavo tuomet galiojusios universiteto nuostatos. Rašė iš visos širdies. Nenorėjo rašyti, jo paties žodžiais, „chaltūros“. Todėl ir sulaukė pačio aukščiausio įvertinimo – dešimties balų. Diplominio darbo vadovė N.Skarbalienė, susipažinusi su studento R.Čekučio darbu, ištarė tik du žodžius: „Viskas aišku“. Iš jos intonacijos buvo galima spėti, jog geriau parašyti – vargu ar įmanoma.

Informacija, kuri neprieinama platesnėms masėms

Todėl nė kiek nenuostabu, kad R.Čekutis šiandien dirba LGGRT centre. Dirba ne dėl pinigų, triūsia pirmiausia todėl, kad jam šis darbas – įdomus. Žurnalisto R.Čekučio teigimu, idėja sukurti internetinį puslapį, kuriame būtų profesionaliai, išsamiai, detaliai analizuojamos KGB šunybės, brendo seniai. Maždaug prieš pusantrų metų Vilniuje buvo surengta Baltijos valstybių, Lenkijos ir Vokietijos istorikų konferencija. Tas renginys buvo daugiau nei vykęs: dalyvavo gausybė rimtų istorikų, perskaityta aibė išsamių pranešimų, išleistos specialios brošiūros. Tačiau po konferencijos susirinkę Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Vokietijos specialistai konstatavo, kad tokie renginiai, tegul ir labai profesionaliai organizuoti, nepasiekia plačiųjų masių. Nepasiekia nė Rusijos gyventojų, kurie tendencingos Kremliaus propagandos dėka mano esą didžiausias Rusijos priešas – Baltijos valstybės. Nepasiekia ir Vakarų, kurie dažnai vis dar naiviai tiki, jog Rusija – demokratiška, pavojaus kaimyninėms šalims nekelianti valstybė. Duodamas interviu „XXI amžiui“ R.Čekutis pabrėžė, jog specializuotas internetinis puslapis reikalingas ir mums patiems, lietuviams.

Gina kagėbisto, o ne jo aukos interesus

Naujasis interneto portalas eikalingas ne tiek dėl to, kad mums, lietuviams, būtų itin pavojinga rusų propaganda, o greičiau dėl ... netobulo Archyvų įstatymo. Archyvų įstatymo pataisos priimtos ne taip seniai, vos prieš keletą metų. Bet jos priimtos labai paskubomis. Pagrindinis pataisų iniciatorius – Vido Grigoraičio vadovaujamas Archyvų departamentas. Nesileisdamas į smulkmenas, LGGRTC atstovas viešiesiems ryšiams R.Čekutis pabrėžė, jog neva patobulintas įstatymas šiandien tik apsunkina visuomenės galimybę susipažinti su KGB archyvuose esančia medžiaga. Norint susipažinti su archyvuose esančiomis KGB bylomis dabar reikia įveikti milžiniškas kliūtis, gauti šūsnis leidimų. Net istorikams, net aukštųjų mokyklų studentams, net žurnalistams. Vaizdžiai tariant, jei žurnalistas nori parašyti išsamų, objektyvų rašinį apie kadrinį KGB karininką ir siekia susipažinti su archyvuose saugomais dokumentais, jam privalu gauti... to KGB karininko, kurį rengiasi kritikuoti, raštišką sutikimą. Akivaizdu, KGB karininkas greičiau nesutiks, nei sutiks, jog kas nors domėtųsi jo veikla gūdžiais sovietmečio laikais. O be buvusio SSRS slaptosios tarnybos darbuotojo leidimo Archyvų departamento vadovybė žurnalistui neleis nė akies krašteliu žvilgtelėti į bylą. Tėra kitas kelias – laukti ne mažiau 50 metų, kol tai bylai sueis vadinamasis senaties tyrimas. Bet net ir mirus KGB karininkui, regis, būtina gauti mirusiojo artimųjų sutikimą. R.Čekutis nenorįs kurti didelių sąmokslo teorijų, tačiau jis įsitikinęs: Archyvų departamento pasiūlytos, o mūsų parlamentarų noriai, skubos tvarka priimtos pataisos, reglamentuojančios, kas, kaip ir kodėl gali susipažinti su KGB archyvuose saugomais dokumentais, labiau gina buvusių kagėbistų nei jų aukų interesus. Tos pataisos akivaizdžiai trukdo specialistams domėtis naujausia Lietuvos istorija. Pasak žurnalisto R.Čekučio, būtina atkreipti dėmesį ir į aplinkybę, kada suskubta rengti tas neva domėjimąsi palengvinančias pataisas. Ogi tuoj po to, kai jo kolegė Indrė Makaraitytė spaudoje paskelbė, esą Antanas Valionis ir Arvydas Pocius – KGB rezervo karininkai. Tose publikacijose nebuvo teigiama, kad užsienio reikalų ministras A.Valionis ar VSD generalinis direktorius A.Pocius – nepatikimi. Tiesiog buvo paskelbti keli visuomenei nežinomi faktai iš šių pareigūnų biografijų. Netrukus po to Archyvų departamentas pasiūlė pataisas, apsunkinačias visuomenės galimybę vartyti KGB archyvuose užkonservuotus dokumentus. Tokie sutapimai – labai įtartini. Atsitiktinumų tokiose peripetijose vargu ar pasitaiko. Taigi viena iš naujojo specializuoto internetinio puslapio funkcijų – suteikti galimybę KGB veikla besidomintiems žmonėms iš tiesų domėtis pirminiais šaltiniais.

Kas parašė „Pribaltijskij fašizm“?

LGGRTC kuruojamas specializuotas internetinis puslapis turi ir kitą itin svarbią funkciją. Rusų kalba jis leidžiamas neatsitiktinai. Tokiu būdu bus galima su savo pozicija supažindinti Rusijos gyventojus. Žurnalistas R.Čekutis sutinka, kad propagandinėms reikmėms Rusija šiandien skiria milžiniškas lėšas. Vadinasi, Rusijoje ištisi institutai kuria planus, kaip žmonių sąmonę pasukti dabartiniam Kremliui naudinga kryptimi. Esą nebuvo jokios Baltijos šalių okupacijos, Baltijos šalyse atgimsta fašizmas, Baltijos šalys Rusijai skolingos už sovietmečiu pastatytas gamyklas, uostus, atomines elektrines, Baltijos šalyse grubiai ir nuolat pažeidžiamos rusakalbių gyventojų teisės... Tai tik keli pagrindiniai lozungai, kuriuos Vladimiro Putino vadovaujama valdžia stengiasi negrįžtamai įkalti Rusijos gyventojams į galvas. Šioms „tiesoms“ įtvirtinti panaudojamos visos įmanomos priemonės – televizija, radijas, laikraščiai, knygos. Lietuva nėra tokia turtinga ir galinga, kad galėtų atremti rusiškosios propogandos laviną, ypač Rusijos teritorijoje. Viena iš veiksmingiausių priemonių – internetas. Ir užtektinai pigus, ir užtektinai veiksmingas, turint omenyje, kad interneto vartotojų kasmet daugėja ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje. Taigi naujajame portale bus reaguojama bent jau į dideles, į akis labiausiai krentančias Kremliaus dezinformacijos akcijas. Reaguojama bus būtent rusų kalba. Paskutinis pavyzdys – neseniai Rusijoje išleista knyga „Pribaltijskij fašizm“. Tame veikale akivaizdžiausiai meluojama, esą lietuviai, latviai ir estai noriai bendradarbiavo su vokiečiais Antrojo pasaulinio karo metais, esą masiškai žudė žydų tautybės žmones ir t.t. Nėra net aišku, kas konkrečiai tą knygą parašė. Tad kaip reaguoti į šią dezinformaciją? Galima išleisti rusų kalba savąją versiją. Bet kaip savo požiūrį išplatinti Rusijoje? Dabar gi atsakas į bet kokį šmeižtą, melą, nutylėjimus bus skelbiamas naujajame internete. Ir tai bus daroma solidžiai, negrūmojant, remiantis pasaulyje žinomų, pripažintų istorikų recenzijomis, išvadomis, pastebėjimais.

Rusakalbiai iš Lietuvos nebėga

LGGRTC prižiūrimas internetinis puslapis leidžiamas ir anglų kalba. Ši aplinkybė – taip pat neatsitiktinė. Pasak žurnalisto R.Čekučio, „Vakarai vis dar naiviai tiki Kremliaus pasakomis“. Maskva pareiškė, kad Baltijos valstybėse pažeidžiamos rusakalbių teisės, kad Latvija ir Estija specialiai nesuteikia ten gyvenantiems rusams Latvijos ir Estijos pilietybės, ir kai kurie JAV bei Europos Sąjungos politikai pasiryžę lėkti į Vilnių, Rygą, Taliną bartis, priekaištauti, piktintis. Tuo tarpu akivaizdu, kad Rusija net išsijuosdama meluoja. Latvijos ir Estijos piliečiais tapti nėra sunku. Tereikia išmokti estų ar latvių kalbą bei pareikšti norą. Ir oficialioji Ryga bei oficialusis Talinas tokiems rusakalbiams be trukdžių suteiks pilietybę. Baltijos kraštuose rusakalbių niekas nepersekioja, nediskriminuoja. Ir tai puikiai įrodo pati Rusija. Oficialusis Kremlius ne per seniausiai paskelbė, esą visi rusakalbiai, kuriems bloga gyventi buvusiose SSRS respublikose, gali grįžt namo – Rusija suteiks ir gyvenamąjį plotą, padės ir darbą susirasti. Kokie šios akcijos rezultatai? Iš Vidurinės Azijos šalių į Rusiją sugrįžo apie 15 tūkst. rusakalbių. Iš Baltijos šalių pareiškė norą į Rusiją sugrįžti tik 13 asmenų (Iš Latvijos – 10, iš Estijos – 3, iš Lietuvos – nė vienas). Žurnalistas R.Čekutis įsitikinęs, kad tokie faktai puikiai rodo, kaip Rusija kartais begėdiškai meluoja. Tuo tarpu Rusijos melą demaskuojančių faktų Vakarai nežino. Specializuotas internetinis puslapis ir stengsis užpildyti šią spragą. Tegul ne tik Rusijos, bet ir Europos gyventojai jiems priimtina kalba skaito tekstus, kuriuose demaskuojamas melas.

Rusija agresyvėja

Diskutuojant su LGGRTC atstovu viešiesiems ryšiams R.Čekučiu buvo pateikti ir neginčijami faktai, kaip Rusija nūnai agresyvėja. Tereikia prisiminti, ką Rusija nuveikė per praėjusį mėnesį. Ogi atidarė moderniausią, galingiausią radiolokacinį radarą prie Sankt Peterburgo. Ne planuoja atidaryti, o jau paleido. Tas radaras jau veikia. Tuo tarpu ši aplinkybė visiškai netrukdo Maskvai demagogiškai kaltinti JAV, esą kam oficialusis Vašingtonas planuoja statyti analogiškų pajėgumų radarą Čekijos teritorijoje. Rugpjūtį Rusijos ambasadorius Minske oficialiai, viešai pareiškė, kad Rusija Baltarusijos teritorijoje žada dislokuoti atominį ginklą. Tai esą neva adekvatus atsakymas į JAV agresyvius planus stiprinti savo pozicijas Europoje.

O ką galėtų reikšti netoli Čeliabinsko rugpjūtį surengti kariniai manevrai, kuriuose aktyviai dalyvavo kai kurios Vidurinės Azijos šalys ir Kinija? Maža to – tų puolamojo pobūdžio pratybų stebėti buvo demonstratyviai pakviestas Irano, kurį Amerika kritikuoja už ketinimus pasigaminti atominę bombą, prezidentas. Pasak žurnalisto R.Čekučio, tokia draugystė su Iranu reiškia, kad Maskva galbūt labai rimtai rengiasi sukurti atsvarą neva agresyviam NATO aljansui. Rugpjūtį Maskva surengė puolamojo pobūdžio pratybas ir netoli Latvijos. Jose dalyvavo Pskovo divizijos desantininkai. Manevrų metu parašiutais nuleidžiami tankai vos nenusileido ... Latvijos teritorijoje. Ar tai – atsitiktinumas? Be to, Rusija atnaujino prieš 15 metų nutrauktus savo karinių lėktuvų patruliavimus neutraliose teritorijose. Taigi neutraliose teritorijose dabar pradėjo skraidyti strateginiai Rusijos bombonešiai. Tokių skrydžių „taikius tikslus“ visai neseniai savo kailiu patyrė Gruzija. Jos teritorijoje nukrito tyčia ar per klaidą paleista Rusijos raketa. Laimė, ji nesprogo. Tačiau tokių incidentų gali būti ir daugiau, ir ne tik Gruzijos teritorijoje. Nepaisant vien per šių metų rugpjūtį surengtų neva taikių penkių operacijų, akivaizdžiai nukreiptų prieš Vakarus, Rusija kai kuriems Vakarų politikams vis dar atrodo draugiška, taiki valstybė. Įsitikinimas, esą Rusija siekia gražių, taurių tikslų, įmanomas tik todėl, kad tiek Vakarai, tiek Baltijos valstybės neužsiima kontrpropaganda. Pasak R.Čekučio, Rusijai bepigu mulkinti tiek saviškius, tiek europiečius. Tam ji skiria daug dėmesio, lėšų, tokius savo žingsnius ji laiko svarbiais, neišvengiamais. Tačiau Maskvai sekasi apgaudinėti pasaulį dar ir dėl to, kad kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Lietuva, visiškai nesirūpina kontrpropagandiniais žingsniais. Į kiekvieną išpuolį gal ir neverta reaguoti. Tačiau kontrpropagandinių dalykų palikti likimo tėkmei, esą viskas natūraliai atsistos į savo vėžes, negalima. Kad ir koks akivaizdus melas būtų, liaudies išmintis byloja, esą lašas po lašo ir akmenį pratašo. „Kontrpropaganda – rimtas reikalas“, – duodamas interviu „XXI amžiui“ teigė žurnalistas R.Čekutis. Pasak jo, LGGRTC tame puslapyje kviečia bendradarbiauti visus, kuriems rūpi saugumo reikalai tiek Lietuvoje, tiek Europoje, tiek visame pasaulyje.

© 2007 „XXI amžius“