|
Rugsėjo pradžios mintys
Rugsėjis pirmasis rudens mėnuo atnešė žmonėms ir naujų rūpesčių, ir džiaugsmų. Ateina daug gražių švenčių, kurios mus skatina iš naujo grįžti prie Dievo ir atsikvėpti nuo kasdienos rūpesčių.
Pirmoji Švč. M.Marijos gimimo šventė, Vytauto Didžiojo karūnacijos diena. Ypatinga šventė ir Šiluvoje, ir Trakuose. Ji tęsiasi aštuonias dienas. Liturginiame kalendoriuje parašyta, kad ji švenčiama Romoje nuo VII amžiaus, o visoje Bažnyčioje nuo XI amžiaus.
Kitais metais minėsime 400 metų nuo Švč. M.Marijos apsireiškimo Šiluvoje. (Pirmasis apsireiškimas įvyko Meksikoje, Gvadelupėje, 1531 m. gruodžio 9 d.) Sovietų okupacijos metais bandėme suskaičiuoti Šiluvos maldininkus. Ir vieną sekmadienį priskaičiavome apie 50 tūkst. žmonių. Dabar maldininkų mažiau, nes senoji karta baigia išmirti, o bedieviams pavyko jaunimą nukreipti nuo Dievo. Jie garbina krepšinį ir medžioja kūniškus malonumus.
Dar bus Švč. M.Marijos Sopulingosios, Šv.Mato ir archangelų Mykolo, Gabrielio ir Rapolo šventės. Bus graži proga daugiau pagalvoti apie Dievą ir pasinaudoti Dievo teikiamomis malonėmis.
Mes taip pat prisimename savo artimųjų, draugų krikšto ir gimimo dienas. Rugsėjo 5 dieną mūsų mielas prelatas dr. Vytautas Kazlauskas minėjo savo 88 gimtadienį. Prelatas marijampoliškis. Karo audrų nublokštas į Vakarų Europą, ten baigė dvasinius mokslus ir nuo 1950 metų dirbo Vatikano radijo lietuviškų laidų vadovu. Koks buvo mielas jo balsas ir graži lietuviška kalba, kuomet per eterį jis kalbėdavo apie Lietuvos, bolševikų pavergtos ir žudomos tautos, kančias. Ilgus metus jis garsino mūsų laisvės bylą pasauliui. Jo žodžiai kėlė mums viltį ir skatino priešintis okupantui. Todėl nenuostabu, kad Maskva per maldininkus iš Lietuvos stengėsi nutildyti Vatikano radijo lietuvišką laidą. Jie norėjo, kad šis radijas dėstytų tik katekizmą. Laimė, tuo metu jiems nepavyko šis niekingas planas. Smulkiau prelato biografinių bruožų neliesiu, manau, tai padarys XXI amžius. Norėčiau tik priminti, kaip Vilniaus kagėbistams pavyko iš Vatikano radijo pašalinti mūsų garbingąjį prelatą dr. V.Kazlauską. 1988 m. rugpjūčio 15 d. Pivašiūnai šventė Švč. M.Marijos (Žolinės) atlaidus. Kardinolas Vincentas Sladkevičius vainikavo popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis Švč. M.Marijos ir jos Dieviškojo Sūnaus paveikslą. Žmonių buvo labai daug. Visi lankė Švč. M.Mariją Nuliūdusiųjų paguodą. Po pamaldų visi dignitoriai, nešiojantys raudoną juostą, susirinko į klėtelę pietums. Aš buvau ką tik grįžęs iš lagerio ir be šios juostos patekau į svirnelį. Po pietų vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius kalbėjo kard. V.Sladkevičiui, taip pat tremtiniui: Ekscelencija, eik į Vilnių, o aš atsisakau nuo Vilniaus vyskupo sosto. Tik prašyk, kad grąžintų katedrą ir Vyskupo rūmus. Pasirodo, ir šios klėtelės sienos turėjo ausis. Po kelių dienų Vilniaus valdžia pasiūlė vysk. V.Sladkevičiui grįžti į Vilnių. Ir vysk. V.Sladkevičius paaiškino valdžios atstovams, kad katedras dalija Popiežius, o ne pasaulietinė valdžia.
Tuoj pat grįžus iš lagerio, 1988 m. rugpjūčio 23 d., buvau ištremtas ir išvažiavau iš Lietuvos. Per vienas Popiežiaus šv. Mišias aikštėje prieš baziliką Vatikane buvau pakviestas į zakristiją pas Popiežių. Atrodo, spalio mėnesį lenkai šventė Vatikano radijo lenkų laidos 50-ies metų jubiliejų. Per dvasininkus gavau žodinį pakvietimą į šį minėjimą. Ir nežinojau, kam turėjau būti dėkingas. Popiežiaus koplyčioje buvo apie dešimt lenkų kunigų ir du kartus tiek pasauliečių. Jonas Paulius II meditavo ir po to visi koncelebravome šv. Mišias. Po jų visi išėjome į koridorių. Lenkų kunigus pastatė vienoje pusėje, pasauliečius koridoriaus gale, o mane kitoje pusėje. Visi gavo po vieną rožinį, o aš du. Jaučiau, kad man pasisekė. Po trumpo Popiežiaus žodžio visi išsiskirstė. Man einant prie durų, mane sulaikė Popiežiaus sekretorius vietnamietis ir pasakė: Popiežius kviečia pusryčių. Virtuvė kaip ir lietuvių. Popiežiui patarnavo lenkės vienuolės. Šventasis Tėvas sėdėjo prie ilgo stalo ties viduriu. Mane pasodino priešais, stalo galuose du sekretoriai: lenkas ir vietnamietis. Ant stalo stovėjo sidabrinė vaza laivo formos, galbūt kokio metro ilgio. Valgiau mažai, bet šnekėjau daug, gyniau Lietuvos reikalus. Pasijutau tarsi Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys Romoje. Papasakojau Popiežiui apie pastangas vysk. J.Steponavičių galutinai sunaikinti. Mūsų, Lietuvos katalikų, noras, kad vyskupas Julijonas Steponavičius būtų Vilniaus vyskupu bent valandą. Mat jei jis bus nuimtas, bolševikai triumfuos. Jie teigs, mes sakėme, kad Vatikanas nemėgsta vyskupo Julijono Steponavičiaus. O lietuviai katalikai bus labai įskaudinti, nes jie vyskupą kankinį gynė 28 metus. Tada Popiežius atsistojo ir aiškiai pasakė: Viską, ką aš galiu, jums padarysiu. Pabučiavau jam ranką ir išėjau. Tuomet supratau, kad ir Popiežius ne viską gali!
Greitai pasitaikė proga vėl kreiptis į Joną Paulių II. Netikėtai prel. V.Kazlauską atleido iš Vatikano radijo lietuviškų laidų vadovo posto ir paleido gandą, kad prelatas suvalkietis, kampuoto būdo, nesugyvenantis su jėzuitais. O pastarieji vadovavo Vatikano radijui. Žinančiam buvo aišku, kad čia yra Vilniaus KGB braižas. Visi lietuviai kunigai ar pasauliečiai, dirbę Romoje, buvo savųjų bendradarbių ar svetimtaučių gerbiami.
Atrodo, prelato niekas neužstojo. Todėl pabandžiau aš. Parašiau ilgą laišką Popiežiui ir nurodžiau kaltininkus. Už aštuonių dienų Popiežius įsakė prel. dr. V.Kazlauską grąžinti į darbą Vatikano radijo stoty. Bet prelatas nebegrįžo
Popiežius Jonas Paulius II mylėjo Lietuvą, tvirtindamas, kad pusė jo širdies Lietuvoje. Mylėjo ir myli Lietuvą ir prel. dr. V.Kazlauskas. Ir kiek gera padarė Lietuvai, žino tik vienas Dievas. Dabar jis serga. Neseniai išėjo iš Kauno klinikų ir iki rugsėjo 7-os tęsia gydymą Birštono sanatorijoje. Jį reikia sveikinti ir malda, ir laiškais. Pastaruoju metu Lietuvoje atsirado gražus pasakymas savo artimam, nusipelniusiam žmogui: Mes mylime Tave. Ir šiandien Laisvės kovotojų ir patriotų vardu sakau: Prelate Vytautai, mes mylime Tave ir meldžiame visokeriopos Dievo palaimos bei geros sveikatos.
Mons. Alfonsas Svarinskas
Vilnius
© 2007 XXI amžius
|