|
Miražai ir viražai
Petras KATINAS
Niekas jau nebesistebi kai kurių mūsų dabartinio Seimo narių ne tiktai tuščiais pliurpalais, bet ir jų siūlomomis įstatymų iniciatyvomis. Čia ypač reiškiasi garsioji paksininkė Aušrinė Marija Povilionienė, kuri kažkada apsikarsčiusi grandinėmis kartu su grupe savo bičiulių klajojo po Vilnių nuo klastingų priešų gindama savo numylėtinį Konstituciją ir priesaiką pažeidusį R.Paksą. Tiesa, dabar A.M.Povilionienė apsipyko su bičiuliais, kai tie nepalaikė jos raginimo suteikti kuo daugiau teisių ir laisvių persekiojamiems homoseksualams ir panašiai publikai. O kur dar socdemė Birutė Vėsaitė, kone kasdien iškelianti pačias neįtikinamiausias idėjas ir pasiūlymus!
Bet pastaruoju metu labiausiai reiškiasi darbietė Loreta Graužinienė, tapusi ryšininke ir kurjere tarp Maskvoje tūnančio Darbo partijos, tiksliau, savo asmeninės gvardijos įkūrėjo V.Uspaskicho ir kol kas dar namie esančių pasimetusių savo darbiečių. Mat tie tarsi avių banda, netekusi savo piemens ir jo sočios ganyklos, kokia paversti visą Lietuvą ketino tas piemuo, visiškai nebežino, ko griebtis, prie ko glaustis. O bičiulės Loreros skraidymą iš Vilniaus į Maskvą ir atgal suprasti galima. Juk kas gi būtų girdėjęs apie auditorę ir buhalterę iš Ukmergės, jeigu ne paties V.Uspaskicho rūpestis iškeliant ją į politinio elito gretas ir padarant ją savo pagrindine pavaduotoja bei oratore.
Pastaruoju metu prie L.Graužinienės prisidėjo dar viena darbiečių aktyvistė Dangutė Mikutienė. Dabar abi laksto į Maskvą pas savo geradarį. Tiesa, tą Dangutę į Seimą prastūmė socialliberalų vadas, buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. Tačiau ji anksčiau už kitus pajuto, kad laikas keisti kailį, ir perbėgo pas darbiečius. O dabar abi iš trečiojo Rymo atvežė savo patrono prašymą Vyriausiajai rinkimų komisijai įregistruoti jį kandidatu į laisvą Seimo nario vietą Dzūkijos vienmandatėje rinkimų apygardoje. Bet tai dar ne viskas, kuo nustebino visą Lietuvą šios abi damos. Jos pareiškė, kad bijo dėl savo gyvybių, nes esą iš labai padorių pareigūnų sužinojusios, jog pagal labai aukštų valdžios atstovų sukurtą Darbo partijos sunaikinimo schemą pirmiausia nuspręsta susidoroti su Loreta ir Dangute, kaip buvo susidorota su saugumo karininku Vytautu Pociūnu (!). Tokius pareiškimus reikia vertinti ne tik kaip įprastą darbiečių absurdą, bet ir kaip velionio V.Pociūno šviesaus atminimo įžeidimą. Kita vertus, panašūs svaičiojimai rodo visišką desperaciją, apėmusią visą darbiečių komandą, nes, netekusi savo vedlio ir jo pinigų, ta komanda nebesuvokia, ką šneka ir daro. Be to, paskelbdamos apie grėsmę savo gyvybėms šios darbietės turi dar vieną tikslą: trūks plyš, bet vėl patekti į būsimąjį Seimą. Jos puikiai žino, kad daugelis Lietuvos žmonių yra garbingi, užjaučia skriaudžiamuosius.
O varžytuvės dėl parlamentaro vietos Dzūkijos rinkimų apygardoje, likus vos metams iki šios sudėties Seimo kadencijos pabaigos, rodo, kad šie rinkimai vertinami kaip pirmoji repeticija prieš būsimų Seimo rinkimų spektaklį. Kitaip tariant, jėgų patikrinimas, kuris svarbus visoms partijoms, bet ypač darbiečiams ir paksininkams. Ypač pastariesiems. Juk neatsitiktinai dabar didžiausiais Lietuvos patriotais, tautinių vertybių sergėtojais apsiskelbę paksininkai Dzūkijoje, garsiajame partizanų krašte, savo kandidatu iškėlė žinomą disidentą Antaną Terlecką. Žiūrėk, naivūs dzūkeliai ir užkibs ant tos meškerės. Tai aiški paksininkų grupuotės viešųjų ryšių akcija. Tiktai nežinia, ar ją sugalvojo pagrindiniu R.Pakso strategu apsiskelbęs buvęs kyšio prievartautojas A.Butkevičius, ar tie patys specialistai iš Maskvos, kurie kažkada organizavo skraidančiojo erelio rinkimų kampaniją. Žinoma, dabar šie Rusijos Almaxo į Seimą prastumti paksininkai nebesinaudos Rusijos piliečio J.Borisovo sraigtasparniu ar kitomis priemonėmis. Tvarkos ir teisingumo agitatoriai dabar pasirinko patriotinę ir netgi antikomunistinę retoriką. Ėjimas, aišku, gudrus, tačiau pakankamai suktas.
Na, o apie tvarkos ir teisingumo deklaruojamą politiką, tautiškumą geriausiai parodo sostinės pavyzdys. Juk už paksininkus Vilniuje daugiausia sutartinai balsavo kitataučiai. O paties R.Pakso statytinio mero J.Imbraso ir jo pavaduotojo socdemo A.Paleckio uolumas pataikaujant Lenkų rinkimų akcijai, ypač propaguojant ir remiant lenkiškas mokyklas, labai daug ką pasako apie tą tautiškumą ar nacionalinių valstybių saugojimą.
Ką ten kalbėti apie vertybes! Pakako tik pasižiūrėti, kokį programų tinklelį naujam sezonui pristatė aršiai tarpusavyje konkuruojančios dvi komercinės televizijos LNK ir TV3. Tai iš anksto užplanuotas žiūrovų, ypač jaunų, mulkinimas. Bus toliau brukamas toks primityvus, bet kartu ir agresyvus šlamštas. Anot vieno žurnalisto, iš musės padarant dramblį. Tačiau svarbiausia, vyksta planingas žmonių sąmonės žalojimas, paniekinant bet kokią moralę, dorovės principus, pagaliau elementarų padorumą. Vienas žurnalistas komercinių televizijų transliuojamas laidas pavadino visišku mėšlu. Tačiau kodėl gi nemėšlinti, jeigu visi, kurie bent jau privalo bandyti nors mažumėlę iškuopti tą mėšlą, absoliučiai nieko nedaro. Tad ko norėti iš politikų ir į juos besitaikančių? Jie juk ateina į per visą atkurtosios nepriklausomybės laikotarpį įvairaus plauko gudrių aferistų išpurentą dirvą. Į tokią dirvą berti įvairiausių piktžolių sėklas visai nesunku. Kartais neprireikia ir didelių išlaidų.
O vienas iš tokių dirvos purentojų, atsėdėjęs Amerikos kalėjime trejus metus, buvęs EBSW koncerno vadovas Gintaras Petrikas dar šį mėnesį bus grąžintas į Lietuvą. Tiksliau, ne grąžintas, o pats to pasiprašė, nors anksčiau savo laiškuose Lietuvos žiniasklaidai rašė, kad bijo grįžti ne dėl jo pavogtų 80 milijonų litų, o todėl, kad kalėjime bus nudobtas. Kodėl gi pasiprašė namo dabar? Reikalas, atrodo, labai paprastas. Tikriausiai jau suėjo senaties terminas ir galės ramiai sau mėgautis laisve. Aišku, nė vienas šio sukčiaus ir jo kompanijos apgautųjų negaus nė skatiko. Tie milijonai jau seniai perėjo į kitas rankas. Kokias galima tik numanyti. Tikriausiai tų, kurie pirmaisiais atkurtosios nepriklausomybės metais sudarė šiltnamio sąlygas atsirasti įvairiausioms sukčių bendrovėms, bankams, koncernams. Seimo komisija, lyg ir tyrusi EBSW koncerno veiklą, taip ir nenustatė, kas gi, be G.Petriko, prisidėjo prie Lietuvos žmonių apiplėšimo. Neatsitiktinai tai komisijai vadovauti buvo paskirtas socialdemokratas. Be to, G.Petrikas pats gal jau nieko ir nebeturi. Gal net pasiskelbs socialiai remtinu. O žiniasklaida ilgai dar gromuliuos tą istoriją. Gal net žadės apgautiesiems atgauti jų pavogtus pinigus. Aišku, atsiras tokių, kurie patikės tomis pasakėlėmis. Na, kaip patikėjo mokytojai Premjero ir švietimo ministrės pažadais nuo rugsėjo pirmosios papildyti savo skurdžias pinigines.
Politikos apžvalgininkai atkreipia dėmesį į dar vieną dalyką: kodėl G.Petrikas nusprendė grįžti? Netrūksta spėlionių, kas, o ypač už ką jam davė saugumo garantijas. Be to, triukšmas, kuris neabejotinai kils dėl G.Petriko grįžimo, bus labai naudingas ne ką mažiau už jį apsiskandalijusiems politikams. Jų atliktų gerų darbų vertinimą visuomenė pamirš.
© 2007 XXI amžius
|