|
Dievo Motinos gimtadienis
Remdamiesi krikščionybės tradicija ir senovės žydų apokrifiniais raštais žinome, kad Švč. M. Marijos tėvai buvo Joakimas ir Ona (dėl dorybių karžygiškumo Bažnyčios pripažinti šventaisiais). Jau nuo VII a. Marijos gimimo diena švenčiama rugsėjo 8 dieną. Ir šįmet, artėjant jos pasirodymo Šiluvoje 400 metų jubiliejui, didieji Šiluvos Dievo Motinos atlaidai bus prasmingai švenčiami sutelkiant ypatingą dėmesį į mūsų krašto šeimų ir parapijų krikščionišką atsinaujinimą.
Netenka abejoti, kad šeimų, parapijų ir visos visuomenės sveikėjimas atsinaujinimas pirmiausia prasideda nuo savęs. Kuo daugiau kiekvienas iš mūsų asmeniškai protu pažįstame bei širdimi priimame Gerosios Žinios Dievo žodžio tiesas, tuo labiau jos mus artina prie triasmenio Dievo mums meile degančios Širdies.
Šią mintį tegul iliustruoja dažnai paveiksluose vaizduojama šv. Ona, kuri moko savo dukrelę Mariją Šventojo Rašto išminties. Jeigu ir mūsų laikų šeimų tėvai nors truputį daugiau laiko išdrįstų skirti Viešpačiui Dievui ir stengtųsi (kaip Marija) dieviškus dalykus svarstyti savo širdyje (plg. Lk 2, 19), tuomet Jis ne vien jiems suteiktų daugiau palaiminto laiko atkarpėlių, kuriose jie patys vis labiau pradėtų įsišaknyti neaprėpiamų Kristaus turtų (plg. Ef 3, 8) pažinime, bet taip pat tai juos ryžtingiau skatintų vis dažniau su savo atžalomis drauge pasimelsti ir nors trumpai apie Dievo gerumą pasikalbėti.
Švč. M. Marija, kai jai apsireiškė angelas, galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas (Lk 1, 29). Šitoks Marijos elgesys ir mus teskatina pirmiausia visus dalykus, kurie vyksta mūsų gyvenime, ramiai bei maldos dvasia apsvarstyti. Tada net didelių išbandymų akivaizdoje Aukščiausiais mums padės rasti teisingą išeitį.
Claudio Mina knygoje Menas būti rašo: Jei sutelkę protą atliekame intelektinę analizę, juntame pamažu rimstant mūsų emocijas, net tiesiogiai jų netramdydami: tai žinojo dar seniausiųjų laikų mąstytojai teigę, kad mąstant emocijos nuščiūva. (...) Yra sakoma, kad proto apšviestas susirūpinimas išgaruoja; ir kad neturėjimas aiškaus situacijos vaizdo yra pagrindinė susirūpinimo priežastis .
Tačiau susirūpinimas susirūpinimui nelygu. Jei dėl ateities nežinomybės kai kurie perdėm susirūpinę žmonės, pagauti piktosios dvasios pagundų, pavyzdžiui, lankosi pas būrėjas ir jų melais tiki, tuomet ne vien jų protavimas aptemdomas, bet ir jų gyvenimai aukštyn kojomis verčiasi.
Ir esti visai kas kita, kai žmogus, pavyzdžiui, gilindamasis į sveikos filosofijos bei katalikiškos teologijos pagrindus, rūpinasi savo laikinosios bei amžinosios egzistencijų pažinimu. Tada jo gyvenimo kreivė įgyja tolydžio didėjantį kilimo Dievop pagreitį. Antanas Maceina Jobo dramoje rašo: Mąstymas todėl yra kova su nebūtimi mūsų pačioje egzistencijoje. Jis yra žmogaus būties statymas. Taigi, kai savo gyvenimą stengiamės grįsti pažintomis bei kažkiek apmąstytomis tiesomis, jos išties tampa mūsų atnaujinta savastimi, tai yra ne tik mąstymo, tačiau ir vis labiau motyvuotų poelgių ašimi.
Nors Marija, pagimdžiusi dieviškąjį Vaikelį, kaip Šventosios Šeimos Motina, sūpavo ir Jo skruostą bučiavo, bet ji, būdama šalia savo Sūnaus bei kartu su Juo, taip pat mokėsi iš Jo, kaip reikia vis nuolat stiebtis pasiaukojančioje dieviškoje meilėje, nes tiktai ji labiausiai atskleidžia Viešpaties Jėzaus kančios ir prisikėlimo iš numirusiųjų paslapties širmą.
Šioje nepaprastoje atodangoje kilniausiu būdu iškyla Švč. M. Marijos vaidmuo visų žmonių istorijoje: jos be gimtosios nuodėmės buvęs gimimas yra ne vien išganymo pilnatvės saulėtekis, kuriame užtekėjo tikroji Saulė Kristus, bet tai ir visų mūsų didžiojo gimimo Jame pradžia bei nesibaigianti tąsa amžinybėje.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2007 XXI amžius
|