Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Pasaulis
Poezija
Švietimas
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Popiežius apie Europos moralios politikos pagrindus

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas pasirašo Vienos miesto garbės knygoje. Šalia stovi Austrijos sostinės meras Michaelis Hoiplis

Popiežius Benediktas XVI su Austrijos prezidentu Haincu Fišeriu

Kontinento vienybė – svarbus pasiekimas

Kaip ir buvo laukta, savo vizito Austrijoje metu susitikęs su šalies politikais, užsienio diplomatinių korpusų bei tarptautinių organizacijų darbuotojais popiežius Benediktas XVI jiems darytame pranešime nubrėžė Europos moralios politikos pagrindus. Esminiai šios politikos elementai yra kontinento vienybės ugdymas, paremtas bendrų krikščioniškų šaknų pripažinimu, žmogaus gyvybės gynimas atmetant aborto ir eutanazijos „teises“, tikėjimo ir proto dialogas, patvirtinant dieviškosios išminties kuriamąjį pradmenį, Europos civilizacijos pasaulinis vaidmuo ir atsakomybė solidarumui su Afrika bei kitais neturtingais regionais.

Šventojo Tėvo rugsėjo 7 dieną pasakyta „europinė kalba“ Austrijos prezidento Hainco Fišerio rezidencijoje, Hofburgo rūmuose, visiškai suprantama: ši katalikiška šalis istoriškai ir geografiškai yra žemyno centre, o sostinėje Vienoje įsikūrę net keturiolikos tarptautinių organizacijų būstinės, įskaitant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją bei Tarptautinę atominės energetikos agentūrą. Popiežius priminė, kad Vienoje šimtmečius buvo didžiosios Habsburgų imperijos, vienijusios germanų, romanų ir slavų tautas, sostas. Todėl kaip tik čia yra gera galimybė apžvelgti dabartinę padėtį Europoje, kuri po sunkaus XX amžiaus pasaulinių karų, totalitarizmo ir diktatūrų patyrimo žengia vienybės keliu, kuris turėtų užtikrinti taikią ir teisingą pažangą.

„Skaudus padalijimas, kuris dešimtmečiams suskaldė kontinentą, dabar politiškai jau įveiktas, tačiau trokštama žmonių protų ir širdžių vienybė dar turi būti pasiekta, – kalbėjo Benediktas XVI. – Nors 1989 metais kritus geležinei uždangai kai kurios didelės viltys neišsipildė ir kai kuriais atvejais pateisinama kritika išsakyta atskirų europinių institucijų atžvilgiu, vienijimosi procesas lieka žymiausiu pasiekimu, kuris atnešė iki tol neregėtą taikos laikotarpį šiam kontinentui, kurį anksčiau kamavo nuolatiniai konfliktai ir brolžudiški karai“. Jis priminė savo pirmtako popiežiaus Jono Pauliaus II reikšmingą įnašą istoriniam procesui per Rytų Europos tautų išsivadavimo iš komunistinio jungo skatinimą.

Austrija be tikėjimo nebebūtų Austrija

Kad bendrieji „Europos namai“, kaip dabar mėgstama vadinti besiplečiančią Europos Sąjungą, būtų jaukūs, reikia vystyti ne tik ekonominę ar finansinę gerovę. Pirmiausia yra svarbu tuos „namus“ statyti ant „tvirto kultūrinio ir moralinio bendrų vertybių pamato, kurio ištakos yra kontinente gyvenančių tautų istorija ir tradicijos. Europa negali ir neturi atmesti savo krikščioniškų šaknų“, – trumpai ir aiškiai nurodė popiežius Benediktas XVI. Jos turi likti europinės civilizacijos dinamiška komponente ir žengiant į trečiąjį tūkstantmetį, nepaisant viso dabar sekuliarizuotoje aplinkoje įsitvirtinusio postmodernistinio pesimizmo.

Krikščionybės reikšmę Europos tautų vystymuisi istorijos bėgyje Šventasis Tėvas pagrindė primindamas Austrijos pavyzdį, nors tą patį galima būtų pasakyti apie kiekvieną kitą žemyno šalį. Tarp bažnyčių ir vienuolynų gausos jis ypač iškėlė Mariacel Dievo Motinos šventovės vaidmenį, kurios 850-ųjų metinių jubiliejui kaip tik ir buvo skirtas popiežiaus Benedikto XVI vizitas į Austriją. Kaip tik tokiose vietose ir anksčiau, ir dabar europiečiai semiasi „stiprybės iš aukštybių“ savojo gyvenimo išbandymuose, kaip tik krikščioniškasis tikėjimas palaikė ir toliau palaiko jų egzistencijai reikalingą viltį, meilę ir gailestingumą. Už tai, ką yra pasiekusi ir ką turi Austrija ir kiekviena kita Europos žemyno tauta, pirmiausia reikia dėkoti teigiamam tikėjimo poveikiui, kuris formavo šalių ir žmonių charakterį. Todėl kiekvieno pareiga rūpintis, kad neateitų toks laikas, kai apie krikščionybę kalbėtų tik akmenys, nes „Austrija be gyvo krikščioniško tikėjimo jau nebebūtų Austrija“, – perspėjo Šventasis Tėvas.

Krikščioniškojo tikėjimo paveldo žemyne liudijimui ir palaikymui taip pat pirmiausia turi būti skirtas ekumeninis bendradarbiavimas. Popiežius Benediktas XVI nurodė į jo vizito Austrijoje metu netolimoje Rumunijoje vykusią 3-iąją Europos ekumeninę asamblėją (plačiau apie tai bus rašoma „XXI amžiaus“ kito trečiadienio numeryje) su jos prasmingu devizu: „Kristaus šviesa apšviečia visus. Europos atsinaujinimo viltis“. Šventasis Tėvas taip pat priminė regioninių tautų tikinčiųjų susitikimų didžiosiose Dievo Motinos šventovėse teigiamą vaidmenį. Jis pateikė Mariacel šventovėje 2004 metais vykusių Vidurio Europos katalikų dienų (Katholikentag), kurių tema buvo „Kristus – Europos viltis“, teigiamą ir sektiną pavyzdį. (Baltijos šalių katalikų susitikimai galėtų vykti Šiluvoje ir Agluonos (Latvija) šventovėse.)

Pradėtas kūdikis nėra „ligos forma“

Popiežius savo kalboje priminė Europos visuomenės patirtus socialinius bei dvasinius išbandymus tiek praeityje, tiek ir dabartyje – ideologinius suvaržymus filosofijai, mokslui ir tikėjimui, piktnaudžiavimus religija imperiniais tikslais, žmogiškąją degradaciją dėl teorinio ir praktinio materializmo, pagaliau dabar akivaizdų tolerancijos iškraipymą, kuris nulėmė abejingumą tikėjimui ir vertybėms. Šiuo atžvilgiu jis kelis kartus viltingai nurodė į europinį savikritikos pajėgumą, leidžiantį objektyviai įvertinti susidariusią padėtį, pripažinti padarytas klaidas ir siekti jų atitaisymo. Iš tikrųjų dabar Vakarų Europoje netgi nuo tikėjimo nutolę politikai pripažįsta aktyvaus Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo poreikį siekiant įveikti žemyną ištikusią moralinę krizę.

Todėl ypač svarbu išsivaduoti iš Europoje įsivyravusios „mirties kultūros“, prisimenant, kad teisė gyventi – nuo gyvybės prasidėjimo momento iki natūralios mirties – yra pirmoji žmogaus teisė, nulemianti kitas teises. „Tokiu būdu abortas negali būti žmogaus teisė, greičiau priešingai – tai gili žaizda visuomenei“, – sakė Benediktas XVI. Ši jo pastaba gali būti priimta ir kaip dar viena griežtai neigiama Bažnyčios reakcija į neseniai žmogaus teisių gynimo organizacijos „Amnesty International“ priimtą sprendimą pradėti kampaniją už „teisės į abortą“ faktišką pripažinimą.

Šventasis Tėvas pabrėžė, kad gindama negimusius kūdikius Bažnyčia nenori primesti kokią nors specifinę teologinę nuostatą, bet kalba už tuos silpniausius visuomenės asmenis, kurie patys negali savęs apsiginti. Popiežius pripažino, jog negali nematyti moterims iškylančių sunkumų bei vidinių konfliktų ir supranta, kad Bažnyčios mokymo patikimumas daug priklauso ir nuo to, kokia jos sielovadinė bei socialinė parama bus teikiama toms rūpesčiuose atsidūrusioms moterims. Austrijoje, kaip ir kitose šalyse, Katalikų Bažnyčia išlaiko paramos netekėjusioms motinoms tinklą, įskaitant prieglaudos namus, sielovadinių, psichologinių bei teisinių konsultacijų struktūras. Gyvybės gynimo kontekste popiežius Benediktas XVI tiesiogiai kreipėsi į politinius lyderius, prašydamas neleisti, kad į motinų įsčiose pradėtus kūdikius būtų žiūrima tik kaip į „ligos formą“ ir kad teisinės sistemos praktikoje nebūtų panaikintas pripažinimas, kad abortas yra blogis. Nacionalinėje ir tarptautinėje politikoje reikia stengtis, kad Europos šalys vėl taptų palankiomis vaikų gausai, kad jaunos sutuoktinių poros būtų visokeriopai skatinamos tapti tėvais ir motinomis. Iš šios paramos turės naudos ne tik pačios šeimos, bet ir visa senstanti visuomenė.

Demografinės krizės varžtai

Šie Šventojo Tėvo paraginimai ypač svarūs Europos, išgyvenančios demografinę krizę, akivaizdoje. Šiuo metu nė vienoje žemyno valstybėje nėra pakankamo gimstamumo, kad būtų atstatyta tėvų karta (tam reikia, kad kiekviena moteris pagimdytų vidutiniškai 2,1 vaiko, o daugelyje šalių nepasiekiamas ir 1,5 vaiko vidurkis). Jungtinių Tautų demografai prognozuoja, kad esant tokiai padėčiai Europos bendras gyventojų skaičius iki 2050 metų sumažės nuo dabartinių 730 mln. iki 590 mln. Per tą patį laikotarpį europiečių dalis bendrame pasaulio gyventojų skaičiuje sumažės nuo 21 proc. iki 7 proc. Daugelyje žemyno valstybių dabar vykdomos socialinės programos demografinės padėties gerinimui, tačiau, anot Popiežiaus, tos pastangos bus beprasmiškos, jeigu nepavyks sukurti džiaugsmo ir pasitikėjimo gyvenimu aplinką, kurioje „į vaikus būtų žiūrima ne kaip į naštą, bet kaip į dovaną visiems“.

Popiežius Benediktas XVI taip pat išreiškė susirūpinimą dėl į Europą besiskverbiančios eutanazijos arba „aktyvios paramos numirti“ legalizavimo idėjos. Kol kas sunkių ligonių „gailestingas“ numarinimas jiems patiems pageidaujant oficialiai įteisintas tik Olandijoje ir Belgijoje, tačiau atitinkamų įstatymų projektų apmatai siūlomi svarstyti ir kitų šalių parlamentuose, netgi pačioje Italijoje. Šventasis Tėvas savo kalboje Hofburgo rūmuose nerimavo, jog gali įsivyrauti bendras visuomenės nusiteikimas, kad į sunkų ligonį ar į seną žmogų bus žiūrima kaip į nereikalingą „naštą“, ir jis tiesiogiai ar netiesiogiai bus spaudžiamas „prašyti mirties“ arba pats žengti savižudybės keliu.

Tuo tarpu teisingu atsakymu sunkiuose kentėjimuose bei nepagydomoje ligoje yra „mylinti globa lydint kelionėje į mirtį“, taikant įvairius paliatyvinius metodus. Popiežius pabrėžė, kad tokiam žmoniškam priėjimui sunkių ligonių slaugoje yra reikalingos „struktūrinės reformos sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos sistemoje“, didesnį dėmesį skiriant paliatyvinės medicinos vystymui. Konkrečios priemonės turi būti priimtos sielovadinei bei psichologinei sunkių ligonių ir mirštančių žmonių, taip pat jų artimų šeimos narių globai, atitinkamam darbui su medicinos personalu. „Šioje srityje gerai išvystytas slaugos sąjūdis daro stebuklus“, – pažymėjo Šventasis Tėvas, kartu atkreipdamas dėmesį į didesnio gerai parengtų savanorių įsijungimo į mylintį rūpinimąsi kenčiančiaisiais poreikį.

Europinis modelis ir jo atsakomybė

Baigiamojoje savo pranešimo politikams ir diplomatams dalyje popiežius Benediktas XVI vėl netiesiogiai sugrįžo prie dabar mokslo sluoksniuose ir visoje Vakarų visuomenėje aktualių debatų dėl tiesos pažinimo galimybių. Jis priminė, kad svarbia Europos kultūrinio paveldo dalimi „yra minties tradicija“, skelbianti esminį „tikėjimo, tiesos ir proto suderinamumą“. Šiandien tai svarbi problema, kadangi sutikus su prielaida, jog pasauliui pradžią davė tik atsitiktinumo ir būtinybės santykis, tada protas tėra tik tokio iracionalumo šalutinis produktas su galutine jo beprasmybe. Tačiau „krikščionys atmeta tokį niekur nevedantį materialistinį aiškinimą ir vadovaujasi tikėjimo tiesa: „In principio erat Verbum“ – pradžioje buvo Žodis, visa ko ištakoje yra Dievo kuriamoji išmintis, kuri nusprendė leisti save pažinti žmonėms“, – aiškino Šventasis Tėvas.

Kaip tik toks supratimas davė pagrindą krikščioniškajai civilizacijai, suformavusiai vadinamąjį „europinį gyvenimo modelį“, kuriuo didžiuojasi Europa ir kartu neša atsakomybę pasauliui. Minėtas modelis išreiškia tokią „visuomeninę santvarką“, kurioje siejasi stipri ekonomika su socialiniu teisingumu, politinis pliuralizmas su tolerancija, dosnumas su atvirumu, bet kuriame taip pat išsaugomos vertybės, kurios padarė kontinentą tokiu, koks jis yra“, – sakė popiežius Benediktas XVI. Šiam modeliui dabar iškilęs sekuliarizacijos ir globalizacijos pavojus, kurį reikia pasitikti pasiremiant atitinkama politine valia, ekonominiu reguliavimu bei išskirtine Europos intelektualine tradicija.

„Europos Sąjunga turi prisiimti lyderio vaidmenį kovojant su globaliniu skurdu ir siekiant įtvirtinti taiką“, – linkėjo Šventasis Tėvas. Jis pripažino, kad žemyno šalys yra nemažai prisidėjusios prie tarptautinės pažangos, tačiau įnašas turėtų būti didesnis, ypač parama Afrikai, kenčiančiai nuo gamtos stichijų, dažnų karinių konfliktų ir skurdo. Popiežius nurodė į neteisingą gamtos resursų naudojimą, prekybą ginklais ir jų kontrabandą, AIDS nelaimę, Darfūro (Sudanas) humanitarinę tragediją. Europa neturi mažinti diplomatinių ir politinių pastangų, siekdama sureguliuoti krizę Artimuosiuose Rytuose, stiprinti tradicinius ryšius su Lotynų Amerika ir Azija per teisingas prekybines sutartis.

© 2007 „XXI amžius“