Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Pasaulis
Poezija
Švietimas
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Masalai ir mašalai

Petras KATINAS

Avinėlio sugrįžimas Jauniaus AUGUSTINO piešinys

Visi susidomėję sekėme Europos krepšinio pirmenybes. Lietuva vis dėlto gavo bronzos medalius ir iškovojo teisę į Olimpiadą. Tačiau pirmenybes lydėjo ir kai kurie nesportiniai netolygumai. Ne tik žiniasklaida, bet ir aukščiausioji Lietuvos valdžia sukėlė didžiulį triukšmą dėl vieno Lietuvos krepšinio sirgaliaus, daugiausia žinomo Sėklos pravarde, sulaikymo Ispanijoje per Europos krepšinio pirmenybes. Premjeras G.Kirkilas, išvykęs į Ispaniją, netgi žadėjo „Sėklos klausimu“ kalbėtis su pačiu Ispanijos premjeru ir parlamento pirmininku. Kaip ten buvo iš tiesų – pranešimai patys prieštaringiausi. Vieni teigia, kad ispanų policininkai guminėmis lazdomis grubiai daužė aistruolius ir peiliu supjaustė iš jų atimtą Lietuvos vėliavą. Netrukus po čempionato Sėkla tapo populiariu bulvarinių televizijų herojumi. Beje, būtina pažymėti, kad tas Sėkla, jau anksčiau dažnai besišvaistęs keiksmažodžiais komercinių televizijų rengiamuose menkaverčiuose šou, didelio pasitikėjimo nekelia. Kaip, beje, ir daugelis tų sporto aistruolių, kurie sporto salėse kelia nežmonišką triukšmą, mušasi tarpusavyje, mėto į aikštę butelius ir kitą šlamštą. Tad tai, ką postringauja Sėkla, reikia vertinti labai atsargiai. Sirgalių atstovai per visą žiniasklaidą dabar tvirtina, kad Sėkla – vos ne Dievo avinėlis, ramus, paslaugus ir t. t. Tačiau kiek teko matyti televizijos šou laidų, jis toli gražu toks neatrodė. Dėl tokių sirgalių elgesio ne vienas sporto varžybų lankytojas skundžiasi nebevaikštąs į jas, nes nuo jų keliamo triukšmo, blevyzgų tiesiog sprogsta ausų būgneliai. Be to, niekas negarantuotas, kad „negaus į kaulus“, jeigu pasakys ką nors ne taip apie jų šlovinamus dievukus. Pasigirdo kaltinimų netgi Prezidentui, kuris esą nedrįso pakelti triukšmo, kaip tai padarė Liberalų sąjūdžio vadas Petras Auštrevičius, apsilankęs Ispanijos ambasadoje ir mokęs, kaip privalo elgtis Ispanijos policininkai.

Žinoma, tas triukšmelis kilo laiku. Dabar politikai tiesiog varžosi tarpusavyje, kuris pareikš didesnį pasipiktinimą ispanų elgesiu. Žiūrėk, sirgaliai nepatingės ir ateis prie balsadėžių. Nors vilties ne per daugiausia. Šita publika paprastai nebalsuoja, nors ir vaidina patriotus, dėl mylimos komandos pasirengusius viskam. Atrodo, jiems absoliučiai nesvarbu, kas vyksta valstybėje, kas kaltas dėl tokio jaunimo nužmoginimo.

Pilietiškumo stoka galima kaltinti daugelį. Pirmiausia, ko gero, švietimo sistemą, kultūros politiką. Pakanka pažvelgti į mūsų aukštųjų mokyklų profesūrą. Profesorių ir docentų galvos tebėra prikimštos sovietinio šlamšto, o talentingų, bet iš universitetų į užsienį išstumtų visuomeniškai aktyvių čia jau neberasi. Universitetuose galima ant rankos pirštų suskaičiuoti tuos profesorius, kuriems iš tiesų rūpi valstybė, jos ateitis, o ne vien Valdovų rūmų statyba ar savęs demonstravimas užsienio šalyse, vaidinant labai reikšmingus ir išmintingus, netgi patariančius, kaip ten tvarkytis. Bet ką gi gali patarti, jeigu namuose kone viskas virsta aukštyn kojomis. Tačiau ko norėti? Jeigu švietimui ir mokslui vadovauja buvusios Lietkoopsąjungos buhalterė, o kultūrai – nežinia iš kur ištrauktas džiazistas.

O pataikavimas kitataučių mokykloms Lietuvos sostinėje darosi nebepakenčiamas. Kaip, beje, ir visame Vilniaus krašte. Nieko nepadarysi, juk švietimo reikalus Vilniuje tvarko susižavėjimo savo garsiuoju seneliu neslepiantis Stalino saulės nešėjo anūkas, padarytas sostinės vicemeru, o Vilniaus apskričiai – buvęs pirmasis „LTSR“ komjaunimo sekretorius. Gerai nors tiek, kad sovietines karo mokyklas baigę Lietuvos kariuomenės karininkai kariams komanduoja lietuviškai, o ne rusiškai.

Arba kita svarbi strateginė ekonomikos sritis – Lietuvos geležinkeliai. Ne be premjero žmonos Liudmilos rūpesčio ten susispietė visas kagėbistų lizdas ir svetimtaučiai. Beje, ir sovietiniais metais „LTSR“ geležinkelyje visuose svarbiausiuose postuose sėdėjo rusai. Lietuviui buvo gana sunku prasimušti netgi į traukinių mašinistus. Sakau tai visiškai atsakingai, nes ne vienerius metus teko dirbti geležinkelyje. Tiesa, kartais geležinkelio valdybos viršininkais iš Rusijos būdavo skiriami žmonės lietuviškomis pavardėmis, bet nė vienas iš jų nekalbėjo lietuviškai, nors kai kurie dar nebuvo pamiršę gimtosios kalbos. Juk neatsitiktinai atsirado vadinamasis dviejų „K“ (Klaipėdos ir Kaliningrado) projektas arba geležinkelių prichvatizacijos planas. Tuo atveju Lietuvos geležinkelyje būtų atvirai tvarkęsi Rusijos statytiniai, irgi lietuviškomis pavardėmis. Vien „Dujotekanos“ pavyzdys daug ką pasako. Juk šios „Gazprom“ vietininkės šefas linkęs koja atidarinėti ministrų kabinetų duris. O tai, kad kadriniai KGB karininkai pasirinko Lietuvos geležinkelį, rodo, kokią ir kieno užduotį jie ten vykdo.

Sukeltas triukšmas dėl to nelemto „Sėklos“ ar greito EBSW koncerno šefo Gintaro Petriko atvykimo į Lietuvą – ne šiaip sau. Bent kelias savaites visuomenė kramtys tą masalą, o nupirkta žiniasklaida jau pasistengs kasdien pateikti pikantiškų smulkmenų. Ir visai nesvarbu, kad to Petriko apgauti tūkstančiai indėlininkų negaus nė cento. O ir EBSW eksprezidentas tikriausiai nesės į Lukiškes ar Pravieniškes. Nors, tiesą sakant, Lukiškėse turėtų pirmiausia atsidurti ne G.Petrikas, o tie, kuriems jis ir jo koncerno apsaugos viršininkas, paskutinis Lietuvos KGB padalinio šefas Marcinkus lagaminais vežiojo krūvas pinigų. Faktiškai tie pinigų gavėjai puikiai žinomi. Bet, anot paties A.Brazausko, tai absoliučiai nieko nereiškia, nes viską gali įrodyti tiktai teismas. Štai čia ir yra šuo pakastas. Visi puikiai žino, kad teisėjams galiojo telefoninė teisė – koks nors partinis viršininkas galėjo liepti nuteisti ir pasodinti tą ar kitą asmenį. Netgi pasakyti, keleriems metams.

© 2007 „XXI amžius“