|
Universitetų laipteliai
Marius Markuckas
Prasidėję mokslo metai į universitetų auditorijas sukvietė tūkstančius studentų. Tarp šių tūkstančių buvo ir tų, kurie pasirinko studijas, tačiau iškilmingų sveikinimo kalbų taip ir neišgirdo. Kalbu apie studentus, kurie turi vieno ar kito laipsnio judėjimo negalią. Kita vertus, labai stebėtis esama situacija nėra didelio pagrindo, nes drąsiai galima konstatuoti, jog dabartinė valdžios ir valstybinių universitetų politika iš esmės yra nukreipta prieš bent kiek fiziškai silpnesnius.
Norint tuo įsitikinti, nebūtina apsilankyti kuriame nors institute ar fakultete, kur net ir labai ieškodamas nerasi specialiai skirtų įvažiavimų, neįgaliesiems pritaikytų tualetų, netgi auditorijų platesnėmis durimis, užtenka pamėginti nunešti į universitetą dokumentus. Ne, anaiptol nėra sunkiausia gauti gerus abitūros egzaminų įvertinimus. Kur kas sudėtingiau su visais įvertinimais patekti ten, kur juos priima. Žvelgiant laisvai judančio žmogaus akimis, užlipti į trečią aukštą ir užpildyti prašymą dėl priėmimo studijuoti, be abejo, nėra jokio vargo. Lygiai taip pat nėra jokio vargo įstojus nuvykti į universitetą ir ten sutvarkyti dokumentus, kurie patvirtina, jog tapai aukštojo mokslo įstaigos auklėtiniu. Tačiau, ironiškai kalbant, galima būtų teigti, jog neįgaliam arba nedidelių judėjimo sutrikimų turinčiam žmogui aukštasis mokslas tiesiogine prasme yra labai aukštas.
Tarkime, įstojus į Vilniaus universitetą, ko gero, tektų vykti į Skaičiavimo centrą ir ten užpildyti dokumentus. Problema ta, jog prieš tai reikėtų užlipti ne vieną dešimtį laiptelių. Tiesa, pati bėda šiek tiek sumažėtų, jei, tarkime, prie pastarųjų laiptų lauktų koks nors asmuo, kuris būtų pasiruošęs priimti popierius ir padėti juos sutvarkyti. Tačiau realybė kitokia: dažniausiai kažkur viršuj (taip simboliška!) vaikštinėja koks nors prorektorius, rektorius ar direktorius ir ramiai aiškina, kad dokumentų pildymo procedūra vykdoma ten ir ten, o jei tamsta turi problemų galbūt reikėjo pagalvoti, ar išties norisi studijuoti?
Žinoma, yra žmonių, turinčių kitą patirtį. Paprašius atsakingų asmenų dokumentai atsiduria ten, kur reikia, arba po ilgo įtikinėjimo, jog tikrai labai norisi studijuoti, pagaliau išsvajotaisiais laiptais nulipa žmogus (tiesa, kartais šiek tiek nepatenkintas), kuris tau padaro paslaugą bei padeda sutvarkyti dokumentus.
Galima kalbėti apie konkrečius fakultetus, institutus ar bibliotekas, tačiau kalbu apie Vilniaus universitetą, nes geriausiai išmanau jo galimybes: jeigu judate tik vežimėliu, įstoti galima į tris fakultetus ar institutus Tarptautinių santykių ir politikos mokslų, Filosofijos arba Tarptautinę verslo mokyklą. Kitokiu atveju, ko gero, tektų prašyti gerų žmonių pagalbos, kad užneštų per štai tuos laiptelius, nueitų ten ir ten, padarytų tą ir aną. Kalbant apie bibliotekas, padėtis ne ką geresnė, o galbūt netgi dar prastesnė.
Esant tokiai situacijai, nėra ko stebėtis, kad nomenklatūrinio mąstymo šefų užgožtos studentų atstovybės kartkartėmis rengia įvairius apmokymus, kaip elgtis su negalią turinčiais studentais. Kitaip sakant, sukuriama iliuzija, jog visos problemos dėl to, kad kažkas negali judėti, o ne kad kažkam paprasčiausiai nesukuriamos galimybės tai daryti. Tad iš tokių apmokymų, kurių fasadinis tikslas iš esmės parodyti, jog visi mes lygūs, vienodi ir panašūs (t.y. tarsi mechaniškai suartinti tuos, kurie juda laisvai, ir tuos, kurie juda sunkiai), iš tikrųjų galima suprasti, kad tikrasis požiūris į negalią, o kartu ir į neįgaliuosius anaiptol ne toks, kaip deklaruojama. Tiesiog norisi pasakyti, kad pirmiausia reikia ne apmokymų, o paprasto bendravimo. Jeigu po tokio pasakymo studentų atstovybėms dar liktų noro padaryti ką nors gera savo sunkiai judančių kolegų labui, mano manymu, reikėtų pastarąją kūrybinę galią, tiesa, šįsyk jau bendrai, nukreipti ne apmokymams, o aštrioms bei griežtoms diskusijoms su universitetų vadovybėmis ar politikais, kodėl situacija universitetuose yra tokia, kokia yra, ir kaip ją galėtume keisti.
Kita vertus, tikėtis permainų, kol šalies reprezentantų, taigi dabartinių politikų, požiūris į negalią turinčius studentus, švelniai tariant, bus nerimtas iš tikrųjų kažin ar įmanoma. Nesunku suprasti, kad esant dabartinei situacijai studijuoti dieniniame skyriuje valstybiniuose universitetuose iš esmės vis dar nesukuriamos prieinamos sąlygos. O neakivaizdžiai ar vakariniame skyriuje studijuojančiam negalią turinčiam studentui ar studentei pasiūlomos iš esmės tik fasadinės nuolaidos, net nekreipiant dėmesio į tai, kodėl pasirenkami būtent pastarieji studijų tipai, kokie studijuojančiojo rezultatai, kur jis gyvena, kuo užsiima ir t.t. Principas čia paprastas ir neretai tiesiogiai įvardijamas: jei nori, tai studijuok ir tylėk, o jei nenori sėdėk namie. Kitaip sakant, net ir dabartinėje mokslo sistemoje žmogus neretai vertinamas pagal fizines, o ne proto galimybes. Problema aštrėja: toliau varant pastarąją socialinę politiką, vis labiau grimztama į tokią situaciją, kur neįgalaus žmogaus atžvilgiu socialinis kreipinys Jūs vartojamas vis rečiau, o žodis invalidas plačioje visuomenėje tapo pasismaginimo ar paniekos terminu. Šiandien juokinga beždžionėle, įspūdingu smaugliu ar margaspalve papūga ant jūreivio peties prie Palangos tilto stebimasi kur kas mažiau nei žmogumi vežimėlyje. Esant tokiai situacijai įrodinėti, kad nedelsiant būtina keistis, kažin ar bereikia.
© 2007 XXI amžius
|