Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Pasaulis
Poezija
Švietimas
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Jei daug pramogaujama, lauk karo...

Kino, televizijos ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis įsitikinęs, jog stipri Amerika – vienintelis mūsų saugumo garantas, galintis apsaugoti Lietuvą nuo agresyviosios Rusijos Gintaro VISOCKO nuotrauka

Skirmantas Valiulis – žymus kino, televizijos, fotografijos kritikas, pasižymintis originaliu požiūriu į gyvenimą, aštria plunksna, subtiliu humoro jausmu. Pristatyti visuomenei jo nereikia. Kas nėra skaitęs S.Valiulio recenzijų, klausęsis jo paskaitų, dalyvavęs įsimintinose polemikose?! Kaip ir prieš keletą dešimtmečių, taip ir dabar visos jėgos atiduodamos „trims pagrindiniams banginiams“, be kurių S.Valiulis nebūtų S.Valiuliu, – fotografijai, kinui, televizijai. Ir šiandien jis tebedėsto Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute. Pasikeitė tik disciplinų pavadinimai. Dabar dėsto nebe kino istoriją ar fotografijos meną, o audiovizualinės dokumentikos dalykus. Ką jis manąs apie šiandieninę televiziją, studentus ir politiką? Su kino, televizijos ir fotografijos kritiku Skirmantu VALIULIU kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Sakykit atvirai, kurie studentai žingeidesni, gilesni, darbštesni: ar dabartiniai, ar mes, krimtę aukštuosius mokslus prieš 20 – 30 metų? Ar labai pasikeitė Vilniaus universitetas? Kaip keičiasi – gerojon pusėn ar ritasi žemyn?

Viskas keičiasi. Keičiasi negrįžtamai, kardinaliai. Pirmiausia pasakysiu šitaip: pasikeitė beveik visi dėstytojai, pasikeitė fakultetų, katedrų vadovybė, atėjo daug naujų dėstytojų. Aš – vienas iš paskutiniųjų mohikanų. Dar dėstau fotografiją, kino istoriją, vadovauju kai kuriems kursiniams, diplominiams darbams. Tačiau jau tarsi ir negaliu vadintis tikru dėstytoju, kadangi esu tik valandininkas. Dabar studentai žymiai savarankiškesni.

Turi savo organizaciją, kurios negalima ignoruoti, kurios negalima apeiti. Dar sugalvos paties prasčiausio, neįdomiausio dėstytojo rinkimus, išrinks tave pačiu nuobodžiausiu dėstytoju, tada ir sužinosi, kas yra šiuolaikinis studentas. Taigi reikia stengtis. Tokie dalykai drausmina, disciplinuoja. Su šiuolaikiniais studentais privalu skaitytis.

O kaip įvertintumėte šiandieninės lietuviškos žiniasklaidos būklę? Ko jai labiausiai trūksta? Analitikos, padorumo, rimtumo, objektyvumo? O gal atvirkščiai – trūksta žaidimų?

Kaip tik žaidimų jai netrūksta. Būtų labai džiugu, jei mūsų žiniasklaidoje stiprėtų kokybinė, analitinė žiniasklaida, kuri taptų atsvara pramoginei, vadinamajai bulvarinei, žiniasklaidai. Ir spaudoje, ir televizijoje lėkštų, neįdomių pramogų – nors vežimu vežk. Radijas, mano supratimu, šiuo požiūriu šauniau laikosi, giliau, įvairiapusiškiau žvelgia į pasaulį ir į Lietuvą. O kur laikraštinė, televizinė analitika? Mums trūksta komentaro. Ne bet kokio, o būtent analitinio, gilaus komentaro, su plačiu kontekstu. Ypač kai nutinka nenumatyti, skaudūs, svarbūs įvykiai. Pavyzdžiui, Lietuvos VSD karininko žūtis. Štai tokiais momentais ir pamatome, kad žurnalistų, sugebančių įtaigiai, sumaniai, objektyviai komentuoti svarbiausią dienos, mėnesio ar metų įvykį, – vienas kitas. Algimantas Čekuolis bene vienintelis, kuris pajėgia įtaigiai, išsamiai, suprantamai, net be ypatingų vaizdų atskleisti sudėtingą tarptautinį kontekstą, paaiškinti įvykių priežastis, pasekmes, numatyti kelis ėjimus į priekį. Užtat jis ir yra toks populiarus. Paklauskite pirmo gatvėje sutikto žmogaus, kokius politinius komentatorius Lietuvoje jis įsiminęs. Ištars A.Čekuolio pavardę. Nieko nuostabaus. A.Čekuolis tai daro profesionaliai jau daug dešimtmečių. O kur jaunieji mūsų analitikai? Kur A.Čekuolio pamaina? Nėra tos pamainos.

Komercinėse televizijose – vien šou, televizijos žvaigždžių fabrikai, angliškos dainos, apnuogintų užpakalių kraipymai... Gal ir būsiu apšauktas provincialu, tačiau negaliu nepasakyti: aš tokių laidų nežiūrėjau, nežiūriu ir nežiūrėsiu. Man jos neegzistuoja. Man jos nereikalingos, svetimos. Bet gal aš klystu?

Komercinėse televizijose išties neliko analitinių laidų, išskyrus savaitės komentarus. Diskusinių analitinių pokalbių, ginčų, polemikų liko labai mažai. Tie šou, žaidimai gal būtų ir puikus dalykas, jei karts nuo karto atsinaujintų. O juk kai kurie pramoginiai sumanymai sukami trejetą ketvertą sezonų iš eilės. Pasitenkinama tik kosmetiniais, nereikšmingais pakeitimais. Esą vis tiek žmonės žiūri, vis tiek pinigėliai byra. Bet juk tai – akivaizdus televizijos merdėjimas. Mažų mažiausiai – stovėjimas vietoje. Negalima nejudėti į priekį, nes nejudantis daiktas yra negyvas daiktas. Negalima nejudėti į priekį net tada, kai byra pinigai. Sumokėti dideli pinigai – tai dar ne rodiklis, jog daiktas išties vertas dėmesio ir pagarbos. Tiesa, jau veikia 2-asis kanalas, pažėręs mums puikių diskusinių, teminių laidų ir apie pasaulį, ir apie Lietuvos istoriją. Išskirčiau istoriko Alfredo Bumblausko pokalbius, laidą „Amžininkai“. Kas drįs pasakyti, jog tai – „chaltūra“?

Jūs apie trejetą metų ėjote Lietuvos radijo ir televizijos generalinio direktoriaus pareigas. Vadovavote LRT ypač sunkiais, permainingais metais – 1990 – 1993-aisiais. Teko atlaikyti ir rusų desantininkų ataką, ir skelbti bado akcijas, ir laukti tremties į Sibirą... Kuo įsimintina to meto televizija ir radijas?

Išties man teko vadovauti LRT tais metais, kai iš Lietuvos dar nebuvo išvesta svetima kariuomenė. Patys pavojingiausi ir tuo pačiu įdomiausi metai mano gyvenime. Atlaikėme ir svetimos kariuomenės desantininkų šturmą, ir vedėme derybas su burokevičininkais, „jedinstvininkais“. Būta dienų, kai laukiau, kada ateis į namus, suims ir išveš į Sibirą arba pasodins į kalėjimą. Dabar jau tiksliai žinoma, jog to meto sovietiniai perversmininkai buvo nutarę išvežti iš Lietuvos pačius svarbiausius nepriklausomybininkus. Tuose sąrašuose buvo 700 – 800 pavardžių. Nenoriu girtis, tačiau nors ir nepakliuvau į pirmąjį dešimtuką, bet nebuvau ir paskutinis. Žinoma, profesorius Vytautas Landsbergis buvo įrašytas pirmuoju numeriu. To meto išskirtinis bruožas – kad viskas buvo nauja, pirmą kartą, nežinoma. Reikėjo spręsti dalykus, su kuriais anksčiau niekad nesusidūrei. Turiu pasakyti: perėjimas iš nelaisvės į laisvę – sudėtingas procesas. Reikėjo ieškoti naujoviškai mąstančių, talentingų, drąsių žmonių. Reikėjo atlaikyti ne tik Kremliaus spaudimą, bet ir savo politikų besaikį veržimąsi į žydruosius ekranus. Reikėjo ieškoti kolegų iš Vakarų pagalbos. Ne tik moralinės, bet ir techninės. Beje, tada vokiečių televizininkai mums padovanojo ne itin naujos, bet labai tvarkingai, vokiškai prižiūrėtos aparatūros, kuria, kiek teko matyti, mūsų žurnalistai sėkmingai naudojasi ir šiandien. Vienas iš reikšmingiausių to meto televizijos reportažų, nors jo ir nepavadinsi reportažu, – tai raginimas 1991-ųjų sausio 13-ąją burtis prie strategiškai svarbių objektų. Prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos – taip pat. Jei ne tas kelias minutes tetrukęs reportažas, viskas galėjo pakrypti mums ne itin palankia kryptimi. Žmonės klausė televizijos, žmonės pakluso televizininkų raginimams. Besąlygiškai pakluso V.Landsbergio prašymui. Nors mane kai kas kaltino, jog tais metais buvau tendencingas, angažuotas, aš džiaugiuosi, kad buvau būtent toks. Kai tauta siekia nepriklausomybės, žurnalistas negali būti šaltai objektyvus. Jeigu jis tokiais momentais tėra šaltas statistas, jį galima pavadinti išdaviku.

Ar pritartumėte teiginiui, jog visuomeninė televizija, išlaikoma už visų mokesčių mokėtojų pinigus ir privalanti atstovauti visų interesams, skoniams, politinėms pakraipoms, iš tiesų neatlieka savo svarbiausios, pagrindinės misijos. Ji mažai kuo skiriasi nuo komercinių televizijų.

Čia pacituosiu vieno garsaus marksisto žodžius: vienas žingsnis į priekį, du – atgal. Visuomeninė televizija šiandien mėgina eiti originaliu, išskirtiniu keliu: derinti ir žaidimą, ir rimtus dalykus. Toks kelias – keblus, akmenimis grįstas. Kai kuriuos dalykus labai sunku suderinti, kartais neįmanoma. Visuomeninė televizija nūnai apsiriboja pranešimais apie sostinę ir iš sostinės. O kur vaizdai iš provincijos? Įtakinga britų televizija BBC šiandien, kaip ir mūsų LRT, ieško savo veido. Jie ėmė daugiau rodyti iš kitų Didžiosios Britanijos miestų, ne tik Londono. Sveikintinas sprendimas. Ne tik Londone verda pilnavertis gyvenimas. Londonas šioje televizijoje jau nebeturi monopolio. Mūsiškėje „Panoramoje“, atėjus naujai vedėjai, – irgi padaugėjo vaizdų iš rajonų. Akivaizdžiai praplatėjo socialinis laukas. Jau matome kasdienius provincijos žmonių rūpesčius, jau vėl matome, kaip žmogus, pasikinkęs arkliuką, aria žemę. Štai vienas prodiuseris sumanė išsipusčiusias sostinės paneles trumpais sijonukais perkelti į kaimą ir pasižiūrėti, kaip joms seksis melžti karvę, skusti bulves, lesinti vištas. Tikrai geras ėjimas. Čia daug vietos subtiliam humorui, tikroms, neišgalvotoms istorijoms. Mums trūksta sveiko, natūralaus komizmo. Dauguma miesto vaikų jau nėra matę, kaip atrodo karvės „banda“. Tai nėra labai sveikas dalykas. Tiesa, kai kurie mūsų miestai, sakykim, Alytus, Klaipėda, Marijampolė, turi savas televizijas, kurios yra užtektinai įdomios. Tik keista, kad Kaunas iki šiol neturi savo kanalo.

Ar ne per lengvai pas mus tampama televizijos žvaigždėmis, garsiais dainininkais, šokėjais?

Žvaigždžių fabriko koncepcija – gyvybinga. Sutraukia milijonines auditorijas ir didžiulius pinigus. Paaugliams labai malonu, kai juos kviečia dainuoti, šokti, kai per TV parodo, pažada galimybę išvykt į užsienius. Bet kiek iš jų taps tikromis žvaigždėmis? Gal net nė viena. Ypatingų talentų, balsų neturime. Jei nesimokys, nesilavins, iš jų tikrai gausis didelis didelis šnipštas. Iki Virgilijaus Noreikos, Stasio Povilaičio dar reikia išaugti. Reikia augti ir augti. Net iki Ryčio Cicino. Prieš 15 metų juokėmės iš šio dainininko, manėme, jog nieko nepasieks. Bet su TV pagalba prasimušė. Prasimušė, kadangi daug dirbo. Štai LNK. Čia nepamainomas Arūnas Valinskas. Milijonus laidoje „Šeši nuliai – milijonas“ jis žarsto tikrai neblogai. Visur kitur jaučiamas sustabarėjimas. Sakyčiau, akivaizdus sustabarėjimas. O ką reiškia, kai žmonės linksminasi ir pramogauja be saiko? Įsiminė dainininko Andriaus Mamontovo šiurpoki, bet susimąstyti verčiantys žodžiai: jei labai daug pramogaujama, vadinasi, artinasi karas. Šiuos žodžius jis ištarė laidoje „Be pykčio“.

Ar tokią įsivaizdavote nepriklausomą Lietuvą? Ar 1991-aisiais, gindamas lietuviškos televizijos ir radijo interesus, manėte, kad po 18 metų bus būtent taip, kaip yra dabar? Ar manote, kad mes esame tikrai nepriklausomi?

Asmeniško nusivylimo daug. Ne todėl, kad jau baigiasi mano profesinė karjera. Ir visai ne todėl, kad esu pensininkas, gaunantis tiktai nedidelę pensiją. Lietuva – nepriklausoma, laisva. O juk turinys – ne lietuviškas. Rusiškas, angliškas, prancūziškas – koks tik nori. Tik ne lietuviškas. Blogiausia, kad 1990-aisiais mus buvo apėmusi didžiulė euforija, ir mes besidžiaugdami laisve viską užmiršome. Mes manėme, kad tęsis „smetoniška“ Lietuva. Nėra jokios tąsos, nes atsirado Europos Sąjunga. Baisu, kad dar daugiau neprarastume valstybingumo. Mane asmeniškai labai skaudina, kad itin lengvai aukojame savo kalbą. Ir savo tapatybę. Net Leonidas Donskis, kurį labai gerbiu kaip humanistą, tolerantišką, gilų žmogų, pagerbdamas VSD karininko Vytauto Pociūno atminimą prie Prezidentūros, dainavo angliškas, bet ne lietuviškas dainas. Sovietmečiu mes praradome daug daugiau, nei mums nūnai atrodo. Laisvėje, o ne totalitarinio režimo sąlygomis gyvenančiais žmonėmis galima labai lengvai manipuliuoti. Šalyje, kurią valdo diktatorius, įvesta cenzūra. O demokratinės šalies žmogus turi nuolat mąstyti, svarstyti, įdėmiai klausytis, ar kas nors nemanipuliuoja jo mintimis, įsitikinimais, jausmais. Manipuliuojama dabar labai stipriai. Ypač Rytų Europos šalyse. Štai kūrėme filmą „Vienui vieni“. Labai reikalingas, labai svarbus kūrinys. Visi oficialiai tvirtinome, jog norime tokio filmo, remiame jį. O juk akivaizdu, kad ne visi jo norėjo. Aišku, kad kai kas stengėsi, kad jis iš viso neišvystų dienos šviesos. Ir jiems pavyko pakenkti filmui apie partizanų kovas. Beje, su patriotiniais, meniniais, daugiaserijiniais filmais mums nesisekė ir anksčiau, prieškarinėje Lietuvoje. Būta daug gražių, grandiozinių planų sukurti meninę juostą apie Kražių skerdynes, Žalgirio mūšį, Kęstučio žūtį, Vytautą Didįjį. Net scenarijai jau buvo parašyti. Nieko neišėjo. Dabar irgi panaši padėtis. Turime „Herkų Mantą“, „Skrydį virš Atlanto“ ir „Vienui vieni“. Viskas. Šiurpiai mažoka.

Kaip vertinate, kad „XXI amžius“ pradėjo leisti specializuotą priedą apie slaptąsias tarnybas? Krikščioniškos minties laikraštis ir staiga – „Slaptieji takai“ su žvalgybinėmis operacijomis, politinėmis žmogžudystėmis, išdavystėmis, apgaulėmis...

Puikus sumanymas. Bet jūs nesate originalūs. Atsiverskite prieškarinės Lietuvos katalikiškus leidinius. Ten taip pat būta įvairiausių pasakojimų apie žvalgybas, detektyvines istorijas, keliones aplink Žemės rutulį, pasaulio pabaigą. Šiandien labai svarbu neatsilikti nuo gyvenimo. Turinys tegul lieka tas pats – taurus, gražus, pamokantis. Tačiau formas kai kada būtina keisti. Geriems, tauriems dalykams labai svarbu deramai parinkti formą. Svarbų dalyką dar reikia mokėti pateikt visuomenei – įtikinamai, giliai, įdomiai.

Ar NATO ir Europos Sąjunga nesubyrės?Ar Jungtinės Amerikos Valstijos, pagrindinės Lietuvos sąjungininkės, rėmėjos ir globėjos, nenukraujuos, įsivėlusios į karines kampanijas Irake, Kosove, Afganistane?

Aš savo vaikus ruošiu kinų atėjimui. Kinija netrukus bus pats didžiausias globalinis faktorius. Ir jau labai greitai. Nereikės laukti 50-ies metų. Nežinau, ar mes elgiamės teisingai, masiškai mokydamiesi anglų kalbos. Pats laikas pradėt mokytis kinų kalbos. Ir arabų kalbų pramokti nekenktų. Pritariu vienos amerikietės prieš 30 metų išsakytai minčiai: baltųjų civilizacija didžiuliame pavojuje. Šitaip sakau be jokios rasinės neapykantos. Tačiau rasių problema – reali. Ir jei nėra pusiausvyros, vadinasi, bus blogai. Visiems. Mano geras pažįstamas keliautojas Paulius Normantas, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžiantis egzotiškuose kraštuose – Himalajuose, Kambodžoje ar Nepale, kartą taikliai pastebėjo, jog kinai pas mus ateis labai nepastebimai, nejučiomis – per restoranus. Budapešte, kur P.Normantas turi namus, jau veikia tūkstančiai kinų restoranų. Tai – ne juokas. Beje, Rusijai irgi nepakenktų mokytis kinų kalbos.

Kokią ateitį prognozuotumėte Rusijai? Ji ir toliau eis totalitarizmo, revanšizmo keliu? Ar jos imperinėms ambicijoms kada nors ateis galas?

Tuoj po gūdžių sausio įvykių Vilniuje Rusijos demokratai Maskvoje surengė daugiatūkstantinį mitingą mūsų neprikausomybei paremti. Susirinko per 150 tūkst. rusų, rėmusių mūsų laisvės siekius. Dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis. Rusijoje atgijo įžeistos imperinės ambicijos. Nūnai Maskvoje įmanomas tik gausus antilietuviškas ar antilatviškas, antiestiškas mitingas. Rusija jaučiasi įžeista, kad prarado tiek daug teritorijų. Dar nežinau, ar Amerikai pavyks išlaikyti Rusiją šiuose rėmuose, kad ji būtų tegul ir ne visiškai demokratinė, bet ir ne itin agresyvi. Norint suvaldyti Rusiją reikia turėti galios. Karinės galios. O Amerika silpsta. Ne tik Rusija, bet ir Kinija, ir Prancūzija, ir daug kas nori, kad Vašingtonas nusilptų. Išsikvėptų, nukraujuotų. Mes turime melstis, kad Amerikai tik sektųsi. Amerika vienintelė mus supranta. Mūsų taip nesupranta net Europa, kaip supranta Amerika. Stiprios JAV – vienintelis mūsų saugumo garantas.

© 2007 „XXI amžius“