Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Pasaulis
Poezija
Švietimas
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kranklys povo plunksnomis

Vytautas Čepliauskas

Michailas Šolochovas

Fiodoras Kriukovas

Genialumas – tai ugnis, krentanti iš dangaus, bet retai pataikanti ant galvos, pasiruošusios ją priimti.

Napoleonas

Patogiai įsitaisęs kupė, išsiėmiau iš lagamino Pilniako Neužgesinto mėnulio apysaką, atsisėdau prie staliuko, atitraukiau užuolaidėles ir kurį laiką žiūrėjau pro langą į bėgančius pro šalį namus, žmones, mašinas. Keista, pamaniau, ištrūksti iš pilko kasdienybės, taip įgrisusios, kad net kaukti norisi, srauto, o ji vejasi tave, nenori atitrūkti, ir tik toldamas nuo jos staiga pajunti, kaip visa tai tau brangu: ir kasdienės problemos, ir išvaikščiotos, iki akmenėlio pažįstamos gatvės, ir tolstantis miestas, ir pro langą slenkantis peizažas...Tegul ta kelionė, kaip žmonės sako, ne už jūrių marių, bet vis tiek užsienis – kita šalis, kita kalba, nauji įspūdžiai, nauji žmonės...

Apžvelgiau kupė ir pagalvojau: nejaugi iki Maskvos ir liksiu vienas? Gal ir gerai, nors retai taip būna. Kad tik koks niurzglys nepasitaikytų arba rūkorius – kai toks ateina į kupė, bloga darosi. Pagaliau nustūmęs mintis į šalį atsiverčiau Pilniaką ir ėmiau skaityti. Knyga patraukė iš pirmųjų puslapių, nepajutau, kai viskas aplinkui išnyko, o aš ėjau koja kojon su romano herojum Gavrilovu.

Nežinau, kiek laiko praėjo, kai cyptelėjusios atsivėrė durys, ir išgirdau palydovės žodžius: „Zdes vaše kupė!“ Vyriškis buvo pagyvenęs, pliktelėjęs, prasegtais baltiniais ir atlapota šviesia striuke. Jurijus, prisistatė tvirtai spausdamas man ranką. Vytautas, atsakiau tuo pačiu, bet pastebėjau, kaip jo žvilgsnis, praslydęs pro mano petį, kliudė knygos nugarėlę. Vadinasi, ne technokratas, pagalvojau. Mintis kurį laiką dar sekė Gavrilovo pėdomis, paskiau jis pamažu nutolo, ir aš nejučiomis stebėjau, kaip tvarkosi naujasis bendrakeleivis.

Vadinasi, į Maskvą, be ilgos įžangos, jau sėsdamas kitoje staliuko pusėje ne tai klausdamas, ne tai tvirtindamas pasakė Jurijus. Vadinasi, taip, atsakiau šypsodamasis, lyg pamėgdžiodamas jo žodžius. Na, ir kuo gyvenat, matau įdomią knygą skaitote? – mandagiai pasiteiravo. Atspėjot, tikrai įdomi, gaila, autorius jaunas mirė... Jurijus nuvėrė mane akimis ir nusuko žvilgsnį pro langą. Jaučiau, kad jis nori kažką pasakyti, bet dar dvejoja, todėl sklaidžiau knygos lapus, tarsi ko ieškodamas – laukiau. Ar dar ką nors Pilniako skaitėt? – nežiūrėdamas į mane pasidomėjo. Skaičiau, neskubėdamas atsakiau, stengdamasis prisiminti knygos pavadinimą, nes jau buvo prabėgę nemažai laiko. Romaną Nuogi metai, prisiminiau. Na ir kaip? Patiko, atsakiau. Jis daug knygų parašė, žinovo tonu prasitarė Jurijus, tik deja... Buvo uždrausta skaityt. O jūs iš kur? – lyg tarp kitko pasiteiravo. Iš Kauno. Neteko būti? Neteko. Vilnių tai neblogai pažįstu, o Kaune neprisiėjo... Vadinasi, reikės aplankyti, gyvai atsakiau. Reikės, atitarė Jurijus ir nusišypsojo, tarsi būtume tapę gerais draugais. Juk būna atvejų, kai iš pirmo žvilgsnio pajunti žmogui simpatiją arba antipatiją. Persimetėm keliais žodžiais apie darbą, tačiau man rūpėjo, ką jis žino apie Pilniaką.

O kodėl draudė, mano galva, dar ne visi šiuolaikiniai rašytojai gali taip rašyti? – grįžau prie temos, tarsi traukdamas pašnekovą už minties. Kas gi ūsoriui nepatiko? – vyzdį vyzdin įsmeigęs paklausiau. Stalinas romanų neskaitė, bet atsirado geradarys, kuris įtikino, esą Neužgesinto mėnulio apysakoje aprašyti įvykiai, šmeižiantys Tarybų sąjungą. Todėl ir buvo represuotas, jau žvelgdamas man į akis ištarė. Kankino, paskiau sušaudė. Keletą minučių tylėjome, tarsi iš po žemių atgijo įprasta traukinio šnekta: dun, dun dun, taram taram, dun...

Įdomu, kaip jaučiasi žmogus, išduodamas kitą žmogų, žinodamas, kas jo laukia, ištariau pusbalsiu. Dabar jis jau miręs, atsiliepė Jurijus, o tuo metu puikiausiai jautėsi, buvo Nobelio premijos laureatas, Stalino patikėtinis... O iš profesijos, tai... Rašytojas, nutraukė mane, rašytojas draugas Šolochovas. Draugas jis ištarė pabrėžtinai, tarsi norėdamas išspjauti prie liežuvio prilipusią saulėgrąžą. Aš suklusau. Girdėjau kažkada, kad ne Šolochovas parašė Tykųjį Doną, bet, kad varytų žmogų į mirtį... Tai ko jam reikėjo? – išpūčiau akis, Stalino, Lenino, Nobelio premijų laureatas, ką jam vietos ant žemės buvo per mažai? Ne, vietos jam užteko. Ambicijos buvo užgautos. Ambicijos? Jurijus šyptelėjo, nudūrė akis pro langą, vėl į mane. Antausį gavo, tai ir užsiuto. Antausį?! – pakartojau, tai už ką, sprigtu mečiau klausimą. Ilga kalba, atsakė Jurijus ir atsistojo. Taaaip, išspaudė kartu su atsidūsėjimu. Jis nusirengė striukę ir užmetė ant viršutinės lentynos. Iš tikrųjų kupė buvo šilta, tačiau pasekti Jurijaus pavyzdžiu nepanorau, tik atsisegiau marškinių apykaklę ir atlaisvinau kaklaraištį. Ilga kalba, pakartojo atsisėdęs. Turim laiko, neatlyžau. Jūs apie Verą Davydovą esat girdėjęs? Didžiojo teatro dainininkę? – Jis linktelėjo galvą pritariamai. Esu, patikslinau. Turbūt žinot, kad ji buvo Stalino meilužė? – Dabar aš linktelėjau galvą. Tai va, pas ją man teko svečiuotis. O, nustebau, tai ji dar gyva? – Ne, ji mirusi. Po Stalino mirties ištekėjo už gruzino ir išvažiavo gyventi į Tbilisį. Užvertęs Pilniako knygą, nustūmiau į šalį, pasirėmiau ranka smakrą ir pasiruošiau klausytis.

Tai va, iš lėto pradėjo Jurijus. Maskvos Didžiajame teatre vyko Dzeržinskio operos pagal Šolochovo Tykųjį Doną premjera. Vyriausybinėje ložėje sėdėjo Stalinas su visa Kremliaus svita. Stalinui opera labai patiko, jis gyrė Dzeržinskio muziką, žadėjo jį apdovanoti. Po spektaklio kalbėdamas su Vera Pilniakas sukritikavo operą, sakydamas, kad paprasta liaudis veršis į teatrą pažiūrėt istorijos apie meilę, o inteligentija šią Dzeržinskio ir Šolochovo mišrainę praleis pro ausis. Pokalbį girdėjęs Šolochovas, kaip visada išgėręs, priėjo prie Pilniako, išdrožė, kad jis veda antitarybinę agitaciją ir liepė išsinešdinti. Borisas įsikarščiavęs skėlė jam antausį. Šolochovas pradėjo šaukti, trankytis, iškvietė ginkluotą apsaugą. Borisas, supratęs kuo visa tai kvepia, pasislėpė, o Šolochovas išeidamas metė Verai: Aš šiandien pat parašysiu Stalinui, kad jūs ginat kontrą. Vėliau Stalinas prikaišiojo Verai, kad ji draugauja su žmogumi, kuris norėjo užmušti Šolochovą. Netrukus Pilniakas buvo suimtas ir greitai atsisveikino su šiuo pasauliu. Štai taip.

Aš vis žiūrėjau į Pilniako knygos pavadinimą ir tarpais atrodė, kad raidės nusidažo krauju. Kurį laiką tylėjome, paskui pasiteiravau: tai Šolochovas taip laisvai galėjo bendrauti su Stalinu, kurio net žymūs vadai bijojo? Vėliau jo bijojo, per Didįjį Tėvynės karą, o tada buvo dar tik trisdešimtųjų pabaiga. Matai, Vytautas, jeigu atvirai, tai Šolochovas neparašė nei Tykiojo Dono, nei Pakeltos velėnos, nieko. Buvo parašęs, Gromoslavskiui padedant, knygiūkštę Dono apsakymai, bet ten, tik, atsiprašant, bezdalai. Tai kas gi parašė Tykųjį Doną, jeigu ne Šolochovas? – nustebau. Kas parašė? – klausimu į klausimą atsiliepė Jurijus ir pats atsakė. Didysis rusų, vienintelis Dono rašytojas, valstybės patarėjas, stanicos Glazunovskos atamano sūnus, bajoras, Peterburgo instituto istorijos filologijos fakulteto absolventas, Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, rusų kalbos ir literatūros dėstytojas, pirmosios Valstybinės Dūmos deputatas Fiodoras Kriukovas, – išpylė viską iškart ir žiūrėjo, kokį įspūdį man padarys. Aš nieko daugiau negalėjau iš savęs išspausti, kaip tik: OHO! Jurijus šyptelėjo ir tęsė toliau. Būdamas dvidešimties debiutavo apsakymais: Kazokai akademinėje parodoje ir Ką dabar dainuoja kazokai. Vėliau spausdino savo kūrinius įvairiuose laikraščiuose, išleido apsakymų knygas. Nuo 1896 iki 1917 metų jis parašė per šimtą įvairaus žanro kūrinių. Jo apsakymu Be ugnies, išspausdintu žurnale Prosveščenije, pasinaudojo Vokietijos agentas Leninas straipsnyje Kas vyksta liaudyje ir kaime. Maksimas Gorkis žavėjosi jo apsakymais, teigė, jog Kriukovas genialus rašytojas. Žurnale Russkoje bogatstvo redaktorius Korolenko rašė, kad Kriukovas pirmasis sugebėjo pavaizduoti tikrą Dono koloritą.

Arbatą gersite? – pasiteiravo pravėręs duris traukinio palydovas. Gersim, vienbalsiai atsiliepėm. Palydovas pastatė dvi stiklines arbatos ant staliuko ir išėjo.

Kriukovas, Kriukovas, pakartojau garsiai pavardę siurbčiodamas arbatą. Kad aš tokio lyg ir negirdė... Nieko nuostabaus, nutraukė Jurijus vidury žodžio, juk po jo mirties, o juolab po Tykiojo Dono pasirodymo, Kriukovo knygas išėmė iš knygynų, kaip esančias nepageidautino atspalvio. Jis įrėmė žvilgsnį į mane ir nujausdamas, kad aš nelabai supratau, paaiškino. Matai, Vytautas, Kriukovas tarnavo Denikino armijoje... Kiek patylėjęs tęsė: keistai susiklostė jo gyvenimas, keistai, o priešai tuo pasinaudojo. Man teko kalbėti su profesorium Ilskiu, kuris pirmasis 1927 metais laikė rankose pirmąją jo romano dalį – penkis šimtus puslapių mašinraščio! Tykiojo Dono, pasitikslinau? – Taip. Ilskis dirbo Roman Gazeta redakcijoje tada, kai Šolochovą padarė Tykiojo Dono autoriumi. Tuo laikotarpiu uždraudė spausdinti Jeseniną, Buniną, Pasternaką ir kitus neproletarinius rašytojus, todėl apie baltagvardiečio karininko parašyto kūrinio, tegul ir genialaus, išleidimą negalėjo būti kalbos. Žodžiu,viename katile virė, iš vienos pusės, daugiatūkstantinė armija eiliakalių, tikinčių, kad tik eilėraščiai yra literatūra, literatūros išsidirbinėtojų, karjeristų, cinikų; iš kitos pusės – tikrųjų rašytojų, kuriuos šaudė, pūdė kalėjimuose, atimdavo lėšas pragyvenimui. Bet ką aš čia plepu, jūs ir pats gerai žinote. Aš linktelėjau galvą. Rašytojo anketa turėjo būti be priekaištų – Šolochovas tam kaip tik ir tiko: gimęs prie Dono, septyniolikmetis atvyko į Maskvą, dirbo pakrovėju, mūrininku, sąskaitininku, išleido knygiūkštę Dono apsakymai. Nesvarbu, kad jis nebaigė nė keturių klasių – juo geriau, arčiau plačiųjų masių. Nesvarbu, kad buvo jaunas, kad kazokas niekada nebuvo, užtat mūsiškis, taip sakant, iš liaudies. Juk mūsų žmonės viską gali, tik įsakyk. Mėnulį nuo dangaus nuraškys. Taip „nuraškė“ ir Tykiojo Dono rankraštį.

Redakcijai, kurioje kartu su Ilskiu dirbo dar pora redaktorių ir sena bolševikė Levickaja, palaikanti ryšius su Stalino sekretoriatu, tuomet vadovavo žymaus partinio vedėjo Karjevo žmona Grudskaja, kuriai reikėjo išgarsinti savo kūdikį Roman Gazetą, tačiau, pasitarusi su žurnalo Oktiabr vyriausiu redaktoriumi, ji visgi nusprendė Tykiojo Dono fragmentus išspausdinti jo žurnale. Čia ji padarė labai vykusį chod koniom, mat, pasirodžius Tykiojo Dono publikacijai, pasklido kalbos, kad tai klastotė. Jūs tik pagalvokit, – nejučiomis pašnekovas įsijautė į aiškinimą, ėmė gestikuliuoti ranka, – kaip galėjo žmogus, nebaigęs nė keturių klasių, be gyvenimo patirties per vienerius metus atkalti penkių šimtų puslapių romaną, ištaisyti klaidas ir, net nemokėdamas spausdinti mašinėle, atnešti į redakciją parengtą spaudai? – Jis įsmeigė akis į mane laukdamas pritarimo. – Daugiau negu juokinga, numykiau. – Taigi, įsikarščiavo Jurijus, nei jis žinojo Dono istoriją, nei turėjo gyvenimiškos, juolab literatūrinės patirties – netgi Puškinas dvidešimties metų būdamas nebūtų parašęs nei Kapitono duktės, nei Pugačiovo sukilimo istorijos! Jurijus krenkštelėjo ir tęsė: kilus įtarimui, kad tai ne Šolochovo darbas, romano daugiau nebespausdino. Tada redakcijos partfiureris Grudskaja, paskatinta Levickajos, bėgo į Stalino sekretoriatą pas jos draugę prašydama, kad įkalbėtų Josifą perskaityti Tykųjį Doną. Pavyko. Stalinas perskaitė „Šolochovo kūrinį“ ir jį pagyrė. Grudskaja sušaukė redakcijos darbuotojus ir išdrožė, kad ji buvo pas patį „tėvą“ ir jis pritarė jos minčiai, kad romanas puikus, proletariškas, ir jo autorius, be abejo, yra Šolochovas. Kas drįs tuo suabejoti, lėks iš redakcijos. Netrukus sąjunginėje spaudoje pasirodė įspėjantis straipsnis, kuriame tiesiai šviesiai buvo parašyta, Tykiojo Dono šmeižikai, kalbantys apie knygos klastotę, bus nubausti... Ką tai tuo metu reiškė? Žinau, išsprūdo. Jis žvilgtelėjo į mane. Taip romanui užsidegė žalia šviesa, kalbėjo toliau Jurijus. Antroji ir trečioji knyga buvo išspausdintos jau Roman Gazeta, o Šolochovui, kaip „jaunam proletariniam rašytojui“, pagalbon Suslovo įsakymu buvo priskirti jau patyrę rašytojai Fadejevas ir Libedinskis. Vėliau visi liudininkai su Grudskaja prieky buvo represuoti.

Tai kaipgi romanas atsidūrė Šolochovo rankose? – Jurijus neskubėdamas įsidėjo į stiklinę cukraus, pamaišė šaukšteliu, siurbtelėjo porą gurkšnių ir tęsė: Kriukovas mokėsi Ust-Medvedicko gimnazijoje, ją baigė sidabro medaliu, vėliau joje direktoriavo. Kartu su juo mokėsi būsimasis Tykiojo Dono klastotės iniciatorius Serafimovičius ir Piotras Gromoslavskis, būsimas Šolochovo uošvis. Pilietinio karo metu Kriukovas buvo baltųjų pusėje. Denikino armijai traukiantis į Novorosijską, Kubanėje jis susirgo šiltine – yra spėjama, kad Gromoslavskio pasamdytas žudikas jį nunuodijo, – ir mirė. Šiaip ar taip, Gromoslavskis, pirmųjų savo žentelio „kūrinių“ bendraautorius, buvo prie merdinčio Kriukovo ir paėmė iš jo lauko krepšį su rankraščiais, kuriuos Kriukovas visada nešiojosi, tikėdamasis kada nors išleisti užsienyje.

Nuo 1920 iki 1927 metų Gromoslavskis perrašinėjo ciniškai, rafinuotai, kruopščiai darkė, menkino Kriukovo tekstą, įterpdamas ideologinius-konjunktūrinius pataisymus, keitė kazokų kalbos dialektą, trumpino sakinius, neišskaitydamas Kriukovo braižo nemokšiškai pridėdavo savo variantus.

(nukelta į 8 p.)

(atkelta iš 7 p.)

Irinos Medvedevos – Tomaševskajos knygoje Tykiojo Dono kilpa, išleistoje Paryžiuje, o vėliau Rusijoje, įžanginiame žodyje Solženicynas rašė: 23 metų debiutantas parašė kūrinį toli gražu ne pagal savo jėgas ir sugebėjimus. Kūrinys tiesiog pritrenkia to laikotarpio veikėjų psichologiniais išgyvenimais, buities aprašymu. Tokio gyvumo, tokio nedirbtinumo, teigė Jurijus, tokios nesikartojančios buities, papročių, kalbos ir Dono kazokų psichologijos, po pilietinio karo nugalėtų, o po to ir sutryptų, tokios minties gilumos, daugelio metų stebėjimo rezultato mes nerasim nė pas vieną Dono rašytoją.

Gromoslavskiui į rankas papuolė vertingas meninis tekstas, ir jis nusprendė gudriai juo pasinaudoti. Keturios jo dukros, viena iš jų ištekėjusi už Šolochovo, ir sūnus dirbo pradžios mokyklos mokytojais. Visa Gromoslavskių šeimyna buvo suinteresuota taip perdirbti romaną, kad niekas nesuprastų, jog Tykusis Donas buvo parašytas baltagvardiečio, ir pateikti jį kaip proletarinio rašytojo – Šolochovo – sukurtą socialistinio realizmo romano pavyzdį ir etaloną. Žodžiu, į medaus statinę įpylė kibirą deguto. Bet ne taip lengva „pataisyti“ genialų kūrinį... Palauk! Jurijus greitai pašoko, išsitraukė iš diplomatės knygą melsvais viršeliais, užsidėjo akinius, atsivertė ten, kur buvo įdėtas popieriaus lakštelis. Paklausyk, tiesmukai kreipėsi į mane, ir ėmė skaityti:

Raktą radom analizuodami daugybę grubių klaidų, kurių pilna romane. Jau pirmame puslapyje rašo, kad iš paskutinės turkų kampanijos grįžo į chutorą kazokas Malechov Prokofij... Tačiau paskutinė kampanija – Balkanų karas – netinka pagal herojų amžių. Iš tikrųjų Prokofij grįžta iš Krymo karo. Pastebėjęs klaidą Šolochovas bando taisyti, tačiau vėliau išleistose knygose vėl vapa apie Balkanų kampaniją.

Apsčiai klaidų aptinkama ten, kur iš memuarinių knygų (generolų Lukomskio, Denikino, Krasnovo, Frenkelio, Kakurino) paimti fragmentai, nesiderinantys su pagrindiniu tekstu. Ir dar: Jurijus pažvelgė į mane degančiomis akimis, atsivertė kitą knygoje paženklintą vietą ir vėl įbedė akis į knygą. Šolochovas rašo apie dvylikto Dono pulko kazokus ir jų kovą su petliurininkais. Gryna nesąmonė. 1918 metų pavasarį dar nebuvo nei dvylikto pulko kazokų, nei kokių nors petliurininkų. Vadinasi, „autorius“ nesuvokia, kada prasideda veiksmas jo paties knygoje.

Dar vieną ištraukėlę, jeigu jūs nieko prieš. Šolochovas per XVIII VKP(b) suvažiavimą prasitarė. Raudonosios Armijos daliniuose... mušim priešą... ir drįstu teigti, draugai suvažiavimo dalyviai, kad lauko kuprinių nemėtysim – mums šis japonų paprotys, na... netinka. Svetimas kuprines surinksim... todėl, kad mūsų literatūriniame ūkyje šių kuprinių turinys ateityje pravers. Sutriuškinus priešus, mes parašysime knygas apie tai, kaip mes juos mušėm...

Jis pakėlė akis. Juk teisingai prašneko: „surinksim...“ ir „parašysim...“ Matyt, liežuvis neleido meluoti. Aš žiūrėjau į jo raustelėjusį veidą ir negalėjau žodžio ištarti. Jis užvertė knygą ir tęsė: pagal išdėstytus epizodus, pirmoji ir antroji Tykiojo Dono dalys sukurtos netrukus po aprašytų įvykių, apie 1911 metus. Šolochovas nei fiziškai, nei psichologiškai sukurti romano negalėjo – jam tada buvo septyneri metai. Be to, iki jo išleidimo, jis niekur nebuvo išvykęs, o juk romane Peterburgo šiaurinės dalies aprašymas tiesiog pritrenkia tikslumu. Jūs, sakėt, esate rašytojas, Jurijus pakėlė akis į mane, sakykit, ar jūs galit nerašyti? Manau, kad ne. Taigi, pritarė Jurijus. Rašymas – mąstančių žmonių, inteligentų darbas, labai kruopštus, ištvermingas, reikalaujantis viso gyvenimo. Žmonės stalininiuose lageriuose, laukinėmis sąlygomis, kur ir popieriaus skiautelės negalima nuslėpti, kūrė. Solženicynas rašė mintyse, kad paskiau galėtų išlieti popieriuje. Būdamas emigracijoje Denikinas parašė 10 tomų istorinių publicistinių kūrinių! Galėčiau vardyti ir vardyti, o ką parašė „didysis rašytojas“, gyvendamas 80 metų, niekur neišvykdamas, turėdamas aibę laiko ir pinigų? Šolochovo gynėjai patys išsidavė. CK atstovas Simonovas, duodamas interviu Vakarų Vokietijos žurnalui Spiegel ir gindamas klastotoją, pareiškė: Šolochovas neturi jokių juodraščių ir juridiškai negalima įrodyti Tykiojo Dono autorystės. Jurijus nutilo.

Galima žvilgtelėti? – ištiesiau ranką. Prašau, prašau. Tai kapitalinis veikalas apie „rašytoją“ Nobelio premijos laureatą Šolochovą. Ant knygos viršelio puikavosi dvi pavardės: Makarov ir Makarova; tikriausiai vyras ir žmona, pagalvojau. Per visą viršelį stambiu šriftu užrašyta: Tatarnikas. Tykiojo Dono autoriaus beieškant: Nuo Šolochovo Kriukovo link.

Tylėdamas varčiau knygą, o galvoje šmėkštelėjo mintis apie komjaunuolį Čeponį, nušovusį dvi merginas, nepasidavusias jo gyvuliškom aistrom ir gavusį Tarybų Sąjungos didvyrio vardą už kovą su fašizmu. Ir dabar, nors jau stovi dviejų merginų nužudymo vietoje paminklas, jo šalininkai vis dar nenori su tuo susitaikyti – juk kiek knygų apie jį parašė, kiek disertacijų apgynė...

Įdomu būtų visą perskaityti, garsiai samprotavau. Bibliotekose tikriausiai rasit, paguodė Jurijus. Na, sakykit, o jis giminių, artimųjų neturėjo? Kas, Kriukovas? Taip. Juk kažkas turėjo žinoti, kad būtent jis rašė Tykųjį Doną. Žinojo. Motina. Ji žinojo, kad sūnus renka medžiagą būsimai knygai, važinėja po Dono apylinkes. Į storus sąsiuvinius jis užrašinėjo tai, ką jam pasakojo seniai kazokai – legendas, pasakas, patarles, liaudies posakius. Iš fronto Fiodoras motinai rašė, kad daug kraujo, daug bereikalingų mirčių, rašė nebijąs mirties, tik labai norėtų palikti knygą apie Dono kazokų likimą. Tai kodėl ji tylėjo pasirodžius knygai? – neiškenčiau neįsiterpęs. Netylėjo. Netylėjo, pakartojo. Romanui pasirodžius su Šolochovo pavarde, ji nuvažiavo į Maskvą, tačiau redakcijoje su ja niekas nekalbėjo, išvadino beprote. Ji parašė laišką Kalininui, tačiau atsakymo nesulaukė. Advokatas pasakė, kad jei nėra daiktinių įrodymų, tai jos siekimai bergždi. Po kurio laiko rado ją pasikorusią, o gal... Juk Jeseninas ir daugybė kitų irgi „nusižudė“.

Nutilome abu. Mūsų žvilgsniai sutartinai nukrypo į langą, nors, išskyrus savo atvaizdus, beveik nieko nematėme. Retkarčiais išaugusios šalikelės užgoždavo langą, lyg traukinys būtų įlindęs į kokį urvą, šmėstelėdavo raudonos blyksinčios šviesos pervažose, vienas kitas namų žiburėlis, ir vėl tik mūsų atvaizdai, pašėlusiai lekiantys į naktį.

Niekšai visada yra galingesni, nei tie, kurie linkę daryti gera, linguodamas galvą, mintimis nutolęs, ištarė Jurijus, jie ritasi per kitų žmonių galvas, pamynę moralinius principus, besieliai it išdžiūvusi obels šaka. Labai tiksliai tokius žmones apibūdino poetas Kirilas Kovaldži:

kvailystė nenumiršta su kvailiais,

bet paprastai naujais veidais iškyla

nuskustagalviai ir paiki kaušylos

protingus auklėt kumščiais dideliais.

Taaaip, nutęsiau. Trumpai tariant, Šolochovas tapo žymiu rašytoju. Ooo! Kilstelėjo galvą Jurijus. Šolochovas labai greitai įsigyveno į rašytojo vaidmenį, kaip Babočkinas į Čapajevą. Pozavo fotografams: tai koja ištiesia, tai rankas į šonus įsisprendžia, tai smakrą pasiremia, tai su papirosu į objektyvą žiūri... Atėjęs į Tykiojo Dono repeticijas, ėmė nurodinėti, ką daryti, Vera pasakojo, tai orkestrą stabdydavo, tai artistams davinėjo nurodymus, kol įsiutęs režisierius išvijo iš salės. Po Šolocho (Jurijus pašiepdamas ėmė trumpinti jo pavardę) kvailos kalbos partijos suvažiavime Stalinas suprato: zdelal literaturnovo majaka iz pjanicy i duraka! (Iš kvailio ir girtuoklio padariau literatūros švyturį.)

* * *

Žinai, vartydamas meniu kalbėjo Jurijus, Šolochas po Boriso mirties vėl buvo užėjęs pas Verą. Pas Verą? Taip, Vera nenorėjo priimti, bet jis vis tiek atvažiavo. Na, ir įžūlumas, nusistebėjau, siekdamas meniu. Tai ko jis norėjo? Šolochas žinojo, kad Pilniakas rašė dienoraštį, tai aukso kalnus žadėjo vien už tai, kad bent jos akivaizdoje leistų paskaityti. Na, ir ką jinai? Pasakė, kad Pilniakas sunaikino savo archyvą, ir paklausė Šolocho, ar naktimis jo negraužia sąžinė dėl Boriso nužudymo. Papilkėjo, sako, nuo pykčio, veidas persikreipė, o eidamas pro duris grasinamai įspėjo, kad parašysiąs į VKP(b) CK skundą, kad ji šlykščiu elgesiu nuolaidžiauja priešams. Parašė? Kas jį žino. Jis tris ar keturis kartus buvo susitikęs su Josifu. Verai jau tą pačią dieną Stalinas prasižiojo, kad Pilniakas norėjo Šolochą nužudyti, tai iš kur jis sužinojo? Greičiausiai „rašytojas“ išpliurpė. Vėliau, nutaikiusi progą, Vera užsiminė Stalinui, kad Šolochas prašė Pilniako dienoraščio. Josifas iškošė pro dantis, kad jis gudrus ir suktas kazokas ir kad jau seniai jo laukia kilpa.

Sušveitę po vištos kulšelę, gurkšnojome alų ir žodis po žodžio vėl grįžome prie nebaigtos temos. Tai Šolochovui mirus neliko jokių rankraščių, knygų, užrašų? Aš, sako Jurijus, jau dešimt metų domiuosi ta tema ir seniai priėjau išvados, kad Tykųjį Doną parašė Kriukovas. O Šolochas? klausė Jurijus ir pats atkirto. Šolochas nebuvo ne tik rašytojas, bet ir skaitytojas, neturėjo nė mažiausio noro skaityti. Pažino tik raides, neišmoko nei rašybos, nei skyrybos, o kad paslėptų savo mažaraštingumą, niekada prie žmonių nerašė; po jo mirties neliko jokių užrašų, tuščias buvo rašomasis stalas, tušti stalčiai. Niekas jo nematė dirbančio bibliotekoje ar archyvuose, juolab rašančio Tykujį Doną. Užtat visi jį prisimena kaip mėgėją žvejoti ar išgerti gamtoje. Rašytoju jį galima pavadinti tik kartą per metus – balandžio pirmąją. Buvusi partinė nomenklatūra negali prieš visą pasaulį apsijuokti, įsiterpiau. Nobelio premijos laureatas ir nieko neparašė, dar blogiau, nukopijavo svetimą rankraštį. Būtent, gyvai pritarė Jurijus. Rusijos vyriausybė turėtų sudaryti komisiją (ne užsieniečių) ir programą, tiriant dar vieną bolševikinės valdžios piktadarybę, grąžinti pasaulinei literatūrai genialaus rusų rašytojo ir didžiojo tautos patrioto Fiodoro Kriukovo vardą. Romane Tykusis Donas gyvenimo situacijos, šeimyninės scenos, požiūris į moterį, įvairaus socialinio sluoksnio herojų elgesys – visa tai rodo autoriaus išprusimą, gyvenimišką patirtį. Svarbiausias Šolochovo apologetų argumentas, girdi, Lermontovas, Puškinas, Baironas parašė genialius kūrinius būdami jauni, – tačiau pamiršta, kokioj aplinkoj jie augo ir koks jų buvo išsilavinimas! Be to, būdamas dvidešimt dvejų net Tolstojus taip neparašytų – dar ne tas mąstymas... Gieda ditirambus „genialiam rašytojui“, patys apsijuokdami. Girdi, kodėl po didžiojo rašytojo mirties nebuvo paskelbtas visoje šalyje gedulas, nebuvo sostinėje pastatytas paminklas, išleisti akademiniai raštai?! Todėl, kad valdžia visais laikais žinojo, ką daro. Nėra abejonių, kad archyvuose užslaptinta Šolocho kriminalinė byla. Todėl ir neišleido jo raštų, nebuvo triukšmo po jo mirties. Žino katė, kieno sviestą suėdė. Jurijus baigė gerti alų, skubotai nusišluostė lūpas. Kažkodėl neužsiminė, kad ant kapo nėra nurodyta gimimo ir mirimo datos, nes jo gimimo metai buvo suklastoti. Visur, kur pažiūrėsi – melas, melas, melas. Ir dar. Po Stalino mirties buvo išleistos Bunino, Kuprino, kitų, po pilietinio karo emigravusių iš Rusijos, knygos. Tai kodėl neišleisti Kriukovo raštai? – klausė Jurijus ir pats veikiai atsakė. Todėl, kad leidyklose sėdi žmonės, vienaip ar kitaip prisidėję prie šolochoviečių. Kriukovo raštų išleidimas būtų mirties nuosprendis jų moksliniams laipsniams ir pareigoms. Sugretinus tekstus kiekvienas diletantas supras, kas tikrasis Tykiojo Dono autorius. O kaip jis rašė Pakeltą velėną! Juk iš tikrųjų tai iš Kargino pavogta apysaka Bachčevnik. Iš jos Gromoslavskiai Stalino užsakymu lipdė Pakeltą velėną, tačiau kūrinys išėjo labai silpnas, gryna grafomanija, tada jį tobulino – visus metus! – Fadejevas su Libedinskiu. Ir tai kūrinys liko silpnas, net jei ir manytume, kad jį parašė Šolochas, vis tiek tarp Pakeltos velėnos ir Tykiojo Dono – neišmatuojama bedugnė.

Einant iš vagono restorano į kupė Jurijus paplekšnojo man per patį ir optimistiškai pareiškė: Aš tvirtai tikiu, kad ne už kalnų ta diena, kai sulauksim Tykiojo Dono leidinio su Fiodoro Kriukovo pavarde, o Šolochas ir visi jo padėjėjai užims istorijoje savo vietą – kur nors šalia Herostrato.

* * *

Durys su trenksmu atsidarė ir į kupė sugužėjo trejetas vyrų. Pirmąjį aš pažinau. Jis buvo mažiukas, su kiteliu, aukštyn suverstais plaukais. Antrasis lieknas, gražus vyras, su trumpais ūsiukais ir kuklia barzdele, tamsia prasegta eilute, po kuria matėsi liemenė, o po stačia marškinių apykakle – peteliškė. Trečiasis vyras buvo stambiausias, už visus aukštesnis, plačių pečių, o akys žėrėjo gerumu. Jurijus pašoko iš vietos stvėrė mažiuką už apykaklės ir suriko: Šoloche, atiduok kas ne tavo padaryta, atiduok Kriukovui romaną!!! Šolochovas išsinėrė iš Jurijaus rankų, kažkur dingo ir tuoj vėl pasirodė, rankose laikydamas storą knygą juodais viršeliais, ant kurios auksinėmis raidėmis buvo užrašyta FIODORAS KRIUKOVAS TYKUSIS DONAS. Jurijus paėmė knygą ir padėjo ant stalo. Tada žengė į priekį Pilniakas, stvėrė Šolochovą už atlapų ir kaip pelų maišą tėškė į koridorių. Aš krūptelėjau. Raudonas rytas veržėsi pro lango užuolaidos plyšius kaip kraujas iš žaizdos. Akys nukrypo į stalą, deja... romano nebuvo. Nuleidau nuo gulto kojas ir prisiminiau, kad Jurijus minėjo išlipsiąs anksčiau. Nepažadino. Atitraukęs užuolaidėles pamačiau perone besistumdančius žmones, girdėjau balsą iš garsiakalbio. Išsitraukiau vizitinę kortelę. Prof. Jurijus K. Maskva, adresas, telefonas. Užsuk, pasikalbėsim, tarsi išgirdau jo žodžius.

© 2007 „XXI amžius“