|
Danguje dar blogiau. Ką daryti?
Dievo teisėsauga ribota ir nekompleksiška. Jis neturi nei policijos, nei prokuratūros, tik teismą. Ir teismas dieviškai autoritarinis, ten sunku įžvelgti demokratiją kaip manipuliacijų ir papirkimo galimybę.
Be to, Dievo teismas tėra vienerių rūmų. Stoka apeliacinės ir kasacinės instancijų bei galimybių apskųsti nuosprendį Strasbūre. Vis tai požymiai, kad teisingas Teismas danguje nėra užtikrinamas. Žmogaus teisės pažeidžiamos, o sprendimai dažniausiai šališki.
Įstatyminė bazė, vadinamieji Dešimt Įsakymų, vėlgi nepaprastai siaura ir skaidri. Ten nėra spragų ir dviprasmybių, kurios pagelbėtų apgauti teisingumą ir išsisukti. Todėl žmonijoje jau seniai bręsta sumanymas peržiūrėti Dešimt Įsakymų ir pritaikyti juos naujiesiems laikams. Dabar melagiai, vagys ir prievartautojai niekaip negalėtų būti įsakymiškai pagirti, apdovanoti, o tik pasmerkti. Tiesa, poįsakyminiuose aktuose kažkur pasakyta apie atgailą ir atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės; tačiau ir tuosyk teisingumui kenkia žalinga Įžvalgos institucija. Jai būtent pavesta įžvelgti, ar atgaila (jeigu dar pasitaiko) buvo nuoširdi, ar ne. Labai dažnai, pernelyg dažnai pasakoma ne, ir nenuoširdžiai atgailavęs nuteistasis daugiau neturi kur kreiptis!
Jis negali skųstis net Dievui, nes čia ir yra toji pati Įžvalgos Institucija, kurios išvada jau padaryta.
Pasitaiko, beje, mėginimų kreiptis pakartotinai dėl anksčiau nežinotų aplinkybių. Advokatai nelabieji išranda jų kasdien vis naujų, vis nežinotų ir nežinotų, tačiau dangaus teismas tolydžio atmeta: mes viską žinojome. Dar tik papildomai įskaudina nusidėjėlį, kai jis išgirsta: neapsimesk, ir tu viską žinojai.
Taip atsirado ar buvo sukurta uždara Aukščiausio teisingumo sistema, kurios patobulinti neįmanoma. Ji veikia ir kaip savo pačios Konstitucinis Teismas įgaliotas galutinai spręsti viską ir apie Konstitucinį Teismą. Todėl sistemą tobulinančių naujų įstatymų nė negali būti priimta. Vienintelė išeitis atmesti urmu visą Dievo tvarką, skelbti savo tvarką ir teisingumą, kai jau įsitvirtinsi laikinoj žemės valdžioj. Liaudis tam pritars. Ji nusivylė Dešimčia Įsakymų, kurie neveikia, kai jų nesilaikoma. Taigi ši aukštoji teisinė valdžia pagrįstai boikotuojama. Bet ar pavyktų, kaip sakyta, Įsakymus peržiūrėti?
Vėlgi ne po vieną.
Dievą išėmus iš širdies ir padėjus į muziejų (jei pavyktų, nes tokia mintis bręsta) bus galutinai išsikristalizavusi postpasaulinė ateities Žmogaus Be Ateities naujųjų požiūrių ir naudos principų sistema. Kai kuriuos tų kitokių novatoriškų Dešimties įsakymų jau pradėta formuoti.
Pirmas: atmesk anuos Dešimt Įsakymų. Antras: pasikliauk ne savimi, o beribe (neribota) žemės
gudručių valdžia. Garbink ją vieną. Trečias: nemylėk nieko, tik save vieną. Pamiršk bet
kokį gailestį.
Ketvirtas: laikyk liežuvį už dantų ar bent jau nekalbėk
tiesos.
Penktas: griebk (grobk) viską, ką gali.
Ir taip toliau. Čia dar yra ką tobulinti išraiškos bei glaustumo požiūriu, taip pat siūlyti kitus penkis. Pasaulis gali būti sukurtas iš naujo ir kur kas patogesnis Žmogui didžiąja raide.
Vienintelė rekomendacija: nedelsti. Ši teisinė reforma turi būti užbaigta pakankamai greitai, kol Sodininkas, kadaise davęs Mozei anas pasenusias akmens lenteles, dar nesupurtė pažinimo obels taip, kad niekas nieko nebepažintų.
Operatyviniu būdu surinkęs kiek žinių pažymą surašė
Vytautas Landsbergis
© 2007 XXI amžius
|