| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Du žvilgsniai iš miestelio prie Švėtės Kun. Kazimieras Ambrasas, SJ
Viešnia iš Australijos Kokių gražių ežerų, upių, kaimų ir vietovių pavadinimų užtiksi Lietuvoje! Vieni jų girdėti, kiti skamba tarsi iš senovės atkeliavusios legendos ar sakmės, poringės ar mįslės. Man, sakysime, toks mįslingas ir keistas, lyg sėliškas, lyg jotvingiškas, šiaurinės Lietuvos dalies upės vardas Švėtė, kurį Šiaulių universiteto doc. Česys Grenda tarsi kildina nuo žodžių šviesti ar šveisti Apsilankius Žagarėje, į rankas pakliuvo šio krašto žmonių išleista monografija Žagarė ir keli Žiemgalos žurnalo numeriai, pagal kuriuos 2004 m. išleistas išvaizdus informacinis leidinėlis Žagarė. Jo pradžioje rašoma: Sagera tokiu vardu pirmą kartą Žagarė paminėta rašytiniuose šaltiniuose 1198 m., bet 6-9 a. archeologinės liekanos liudija, kad lietuvių čia apsigyventa anksčiau. Žagarė kūrėsi istorinio Žiemgalos krašto lietuviškoje dalyje prie svarbių Raktuvės ir Žvelgaičių piliakalnių, apie kurių pilis ir gynėjus rašoma senosiose kronikose (9 a.) ir išlikę gražių padavimų. 16 a. pab. oficialiuose raštuose Žagarė vadinama miestu. Upė Švėtė miestą natūraliai perskyrė į Senąją, įsikūrusią kairiajame upės krante, buvusiose karališkose žemėse, ir Naująją Žagarę dešiniajame krante, kuri priklausė Šiaulių ekonomijai. Miestas augo dėl palankios geografinės padėties čia ėjo kelias į Rygą. Greitai čia gyvavo visos miesto funkcijos: klestėjo amatai ir prekyba su Ryga, Varšuva, Peterburgu, Karaliaučiumi, Vokietija, Anglija. 1600 m. čia įsteigta mokykla (dvylikta Lietuvoje). 19 a. vyko didelės mugės, vystėsi smulkioji pramonė (veikė sagų, kaspinų, plunksnų, drobės balinimo, vaškinių žvakių fabrikėliai, vyno darykla, alaus bravoras ir kt.), veikė kelios mokyklos ir bažnyčios, kadangi Žagarėje gyveno latvių, vokiečių, žydų, rusų ir kt. tautybių gyventojų. 1897 m. miestelyje gyveno 8129 gyventojai, 1905 m. 10 040, o 1914 m. apie 14 000 gyventojų. O kas vyksta miestelyje šiandien? Ne taip seniai nedidelį Žiemgalos bažnytkaimį, per kurį teka rami šiaurės Lietuvos Švėtės upelė, aplankė choras iš Anglijos, kuris, beje, atliko Kristinos Vasiliauskaitės sukurtą kompoziciją pagal poetės Lacrimos žodžius. Ši kompozicija skirta Dievo tarnaitei Barborai Žagarietei. Taip pat Žagarėje viešėjo iš Australijos atvykusi kompozitorė Danutė Jokubauskaitė-Levickienė. D.Jokubauskaitė-Levickienė gimė Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijoje, Hanau pabėgėlių stovykloje. Būdama pustrečių metų pateko į Australiją. Nors augo tarp australų vaikų, bet iki šiol nepamiršo ir lietuvių kalbos. Danutė baigė aukštąjį mokslą, tapo matematikos ir prancūzų kalbos mokytoja. Gabi vienturtė lietuvaitė nesitenkino vien savo dviguba specialybe. Mokėdama prancūzų, anglų ir lietuvių kalbas, ji domėjosi ir kitomis gyvenimo sritimis: ekonomika, šokiu, muzika. Ji tapo dirigente, net pati ėmė komponuoti muzikos kūrinius, dainas ir giesmes Australijoje rengiamoms lietuvių vaikų, jaunimo šventėms, festivaliams ir kitokiems renginiams. Atvažiavusi į Lietuvą, Danutė nenustygo vietoje. Ji su grupe vokiečių, Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriumi Gintaru Vitkumi, SJ, (pastarasis vyko sveikinti Kaune baigusio kunigų seminariją kun. Juozo Verto, Novosibirske dirbančio vyskupu, ganytojiško dešimtmečio proga) nuvažiavo į Novosibirską, aplankė Kemerovą ir kitas šio tolimo krašto vietas, bažnyčias, vienuolynus ir kunigus. Keliautojai domėjosi savita Sibiro architektūra, tenykščiu gyvenimu, žmonių papročiais, tradicijomis, maldomis, darbais ir skaudžiu likimu, lankė lietuviškas parapijas, vienuolynus. Išgirdusi, kad jau kelinti metai Lietuvos Bažnyčia renka medžiagą apie šiame krašte prieš kelis šimtmečius (1628 m.) gimusią ir nuo tėvo smurto žuvusią (1848 m.) žagarietę, dabar jau tapusią Dievo tarnaite Barbora, kad galėtų paskelbti palaimintąja, viešnia iš Australijos per kelias dienas ėmėsi kurti muziką. Ir štai Lietuvoje gimė naujas kūrinys Žiemgalos negęstanti žvaigždė. Rugpjūčio mėnesį bažnytkaimio kultūros salėje gimnazijos moksleiviai, vadovaujami mokytojos Irenos Stripinienės, apsitaisę naujais, ką tik iš siuvėjos rankų ištrūkusiais rūbais kartu su balsinguoju vietos klebonu kun.Rimantu Žaromskiu originaliai pagiedojo senobines, vadinamas kantičkines, giesmes apie Dievo tarnaitę Barborą Žagarietę. Apie šias giesmes išraiškingai, su moksliniais intarpais, istoriniais sugretinimais, vaizdžiais palyginimais papasakojo 2007 m. rugpjūčio mėn. organizuotos Latvijoje ir Lietuvoje mokslinės ekspedicijos, rinkusios medžiagą apie Barboros Žagarietės užtarimu nutikusius antgamtinius reiškinius, vadovas prof. hab. dr. Alfonsas Motuzas. Auksarankis mokytojas Šiandien Žagarės miestelis, turįs 2500 gyventojų, gali pasidžiaugti šio krašto reljefu su įdomiomis pašlaitėmis, lygumomis ir rėvomis, paupiais ir paežerėmis. Tokių įspūdingų vietų apylinkė nestokoja. Gali pasigrožėti senu, ūksmingu parku, kur tiek jaukių takų, užduočių kampelių su senoviniais pastatais, lygia veja stadionu, kuriame vyksta futbolo rungtynės, šventės, varžybos, senu Naryškino dvaro pastatu, stilingomis, raudonų plytų arklidėmis. Jose ir šiandien dar auginama daugiau nei 300 eiklių Hanoverio veislės ristūnų (2000 m. įkurta Baltijos Hanoverio veislės žirgų augintojų bendrija). Todėl čia dažnai rengiamos žirgų sporto varžybos, veislininkystės parodos, įvairūs kiti renginiai. Žagariečiai gali daug papasakoti apie ant kalvelių stūksančius kryžius, kapines, puošniais koplytstulpiais pasidabinusias pašales, gražias sodybas, tvarkingus namelius, senąjį tiltą per Švėtę, ramias ežero pakrantes, išvaizdžius piliakalnius, dvi bažnyčias, senąjį malūną, vaizdingą vidurvasario saulėje purslais žvilgančią, o žiemą savo varvekliais stebinančią užtvanką Tačiau pats įdomiausias ir vertingiausias šio šiaurinio Lietuvos pakraščio turtas ir didžiausias lobis žmonės. Vienas iš jų keliasdešimt metų Žagarės mokykloje dirbęs mokytojas Vincas Maižius, ligi šios dienos nesiskiriąs su teptuku ir kaltu. Vaikštai dabartinės Žagarės gimnazijos koridoriais, užsuki į klases, mokytojų kambarį, kuriame akį traukia ažūrinė, tarsi iš kokio puošniausio Turkijos haremo atgabenta dekoratyvi sienelė, puošianti šią patalpą. Šis reto grožio ir išmanumo kūrinys buvusio darbų mokytojo Vinco Maižiaus rankų darbas. Ir kituose kabinetuose, kur pažvelgsi vienas prie kito, lyg medžio dirbinių galerijoje ar tarptautinėje skulptūrų bienalėje raižinys prie raižinio, drožinys prie drožinio, vardinės ir bevardės dekoratyvinės lentos, gyvų žmonių ir stilizuotų personažų bareljefai, portretai, užrašai, sukaktuvinės lentos ir atminimo ženklai. Negali patikėti, kad visa tai su savo mokiniais padarė vienas žmogus. Tai tikras ir nepakeičiamas šios gimnazijos lobis, kuris jau dabar turėtų būti pradėtas nuosekliai tvarkyti ir tausoti, nes medis ne amžina medžiaga. Todėl derėtų, kad mokykloje atsirastų ne tik visų jo darbų fotografijų albumas, su registracija ir paaiškinimais, bet ir prie kiekvieno mokytojo V.Maižiaus darbo atsirastų lentelė su atitinkamu užrašu, tikslia metrika ir istorija. Geriausia, kad tokį darbą atliktų iš čionai kilę Šiaulių universiteto ar Vilniaus (Kauno) akademijų ar meno mokyklų mokiniai. Tatai patartina padaryti artimiausiu metu, kol mokytojas Vincas dar gyvas, darbštus ir kūrybingas. Reikėtų ir kino juostoje įamžinti jo kūrybą ne tik medžio darbus, bet ir gausią tapybą, kuri laukia savo valandos rūsyje. Tatai būtų ne tik Žagarės, bet ir visos Lietuvos turtas. Meninis šiaurinio Lietuvos krašto Žiemgalos išaukštinimas ir kūrybingos mūsų liaudies ir viso mūsų krašto žmonių įvertinimo pavyzdys. Būtų gera Žagarėje surasti kokią vaizdžią Švėtės pakrantę, gal net senosios Žagarės bažnyčios šventorių ar kitą išvaizdžią vietą, kur galėtų būti įkurtas originalus mokytojo Vinco Maižiaus sukurtų skulptūrų sodelis, o jo tapybos darbams atsirastų derama patalpa ir nuolatinė ekspozicija.
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |