Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Marijonų steigėjui – Bažnyčios altoriaus garbė

Mindaugas BUIKA

Palaimintasis kunigas Stanislavas Papčinskis (1631-1701)

Beatifikaciją sveikina Popiežius

Šimtatūkstantinė tikinčiųjų minia kartu su Lenkijos prezidentu Lechu Kačynskiu, kitais valstybės veikėjais ir užsienio svečiais dalyvavo prie Licheno Dievo Motinos šventovės vykusiose Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo marijonų kunigų vienuolijos įkūrėjo kunigo Stanislavo Papčinskio (1631-1701) paskelbimo Bažnyčios palaimintuoju liturginėje iškilmėje. Rugsėjo 16 dieną beatifikacijos šv. Mišias koncelebravo šeši kardinolai (įskaitant pamaldoms vadovavusį Vatikano valstybės sekretorių kardinolą Tarcizijų Bertonę, Vienuolių kongregacijos prefektą kardinolą Francą Rodę, Lenkijos prima kardinolą Juzefą Glempą).

Dviejuose didžiuliuose ekranuose visi stebėjo iš Vatikano transliuotą popiežiaus Benedikto XVI sveikinimą iškilmių dalyviams. „Šį rytą Lenkijoje, Licheno šventovėje, mano valstybės sekretorius kardinolas T.Bertonė mano vardu skelbia palaimintuoju tėvą S.Papčinskį, Marijonų kunigų kongregacijos įkūrėją, – sakė Šventasis Tėvas. – Aš siunčiu nuoširdų sveikinimą šia laiminga proga susirinkusiems tikintiesiems ir daugeliui kitų žmonių, kurie jaučia išskirtinę pagarbą šiam naujai beatifikuotam Bažnyčios sūnui, kuris rodė pavyzdį skelbdamas Evangeliją, ugdydamas pasauliečius, buvo vargšų tėvas ir užtariamosios maldos už mirusiuosius apaštalas“.

Kunigas S.Papčinskis savo gyvenamuoju laikotarpiu išgarsėjo ir kaip žymus nuodėmklausys ir dvasinis patarėjas – teigiama, kad jo patarimų klausė ir pas jį išpažinties ėjo pats Lenkijos karalius Jonas II Sobieskis bei būsimasis popiežius Inocentas XII, kuris tuo metu buvo apaštaliniu nuncijumi Lenkijoje – religinių raštų kūrėjas ir leidėjas, kariuomenės kapelionas ir atkaklus kovotojas už blaivybę. Tačiau svarbiausiu jo pasiekimu buvo 1673 metais įkurta Marijonų kongregacija, kurios nariai, sekdami savo steigėjo mokymu, skleidžia ypatingą pamaldumą Švč. Mergelės Marijos Nekaltajam Prasidėjimui, tuo pagrįsdami savo dvasinį gyvenimą, melsdamiesi už mirusiųjų sielas. Tėvai marijonai, kurių vienuoliją XX amžiaus pradžioje atnaujino lietuvis arkivyskupas palaimintasis Jurgis Matulaitis, taip pat visuomenėje garsėja apaštalavimu, jaunosios kartos auklėjimu, darbu žiniasklaidoje, vadovavimu Dievo Motinos šventovėms, parapijoms ir rekolekcijų centrams bei artimo meilės darbais misijose bei tarp migrantų.

Dvasinio pašaukimo keliu

Naujasis palaimintasis gimė 1637 metais gegužės 18 dieną Podegrodzės kaime, netoli Stary Sončo pietinėje Lenkijos dalyje ir krikšto metu gavo Jono vardą. Jo tėvas buvo ūkininkas, dirbęs kalvystės darbus, o kartu ir kaimo valdytojas. Nepaisant sunkumų, J.Papčinskis sėkmingai baigė vienuolių išlaikomas švietimo įstaigas – Podolino pijorų kolegiją ir Lvovo jėzuitų kolegiją, kartu ugdydamas savo dvasinį pašaukimą. Nors tėvai jam buvo parinkę gražią ir turtingą merginą, tačiau jaunuolis nusprendė visiškai atsiduoti Dievo tarnystei – 1654 metų liepos 2 dieną įstojo į Pijorų vienuolijos noviciatą, pasirinkdamas vienuolinį Jėzaus ir Marijos Stanislavo vardą. 1656-ųjų liepos 22 dieną davė amžinuosius įžadus ir tapo pirmuoju lenku, priimtu į pijorų bendruomenę. Po teologijos studijų 1861 metų kovo 12-ąją gavo kunigystės šventimus.

Dar būdamas seminaristu, pradėjo dėstyti retoriką Varšuvos kolegijoje. Darbą tęsė ir po kunigystės šventimų. Paskaitas rengė iš savo paties parašytos knygos, kurios išėjo net keturi leidimai. Iš jos parinkto teksto matyti išryškėjęs kunigo S.Papčinskio pamaldumas Nekaltojo Prasidėjimo slėpiniui, taip pat stipri tėvynės meilė bei demokratinės nuostatos dėl visų piliečių lygybės (prieštaraujant tuometinei bajoriškajai „liberum veto“ privilegijai). Kaip kunigas, jis išgarsėjo nuodėmklausio veikla, įtaigiais pamokslais – ypač patikusiais išsilavinusiems Varšuvos gyventojams, dėl to dažnai buvo kviečiamas vesti rekolekcijų į kitas parapijas.

Nepaisant sėkmingos mokslinės, švietėjiškos ir pastoracinės veiklos, kunigo S.Papčinskio santykiai su vienuolijos vyresniaisiais vis labiau komplikavosi, kol galiausiai jis turėjo palikti pijorų kongregaciją. Nesutarimų pagrindas – kunigas S.Papčinskis, ėmęs vadovauti vienai pijorų bendruomenei Varšuvoje, norėjo atkurti griežtą regulos laikymąsi, o pijorų lenkiškoje provincijoje vyravo atsipalaidavimas. Skaudžiai išgyvendamas dėl tokio nesupratimo, jis tikrumą atrasdavo Kristaus Kančios apmąstymuose, kuriuos išdėstė dviejose meditacijų knygose „Orator crucifixus“ ir „Christus patiens“.

Generaliniam vyresniajam atleidus kunigą S.Papčinskį nuo duotų įžadų, 1670 metų gruodžio 11 dieną jis paliko pijorų vienuoliją, kartu duodamas iškilmingą pasižadėjimą kurti naują pašvęsto gyvenimo bendruomenę, įvardindamas ją „Nekaltojo Prasidėjimo marijonų kunigų draugija“. Bažnytinė hierarchija Poznanės vyskupo Stefano Viežbovskio asmenyje palaikė šį sprendimą. 1671-ųjų rudenį, apsivilkęs naują baltą abitą, S.Papčinskis ėmė kurti naujo vienuolyno įstatus, pavadinęs juos „Norma vitae“. Kartu parašė svarbų asketinį traktatą „Templum Dei Misticum“, kuriame labai naujoviškai patvirtino visų Bažnyčios narių – ne tik dvasinių, bet ir pasauliečių – pašaukimą į šventumą. Ši knyga tapo populiaria ir buvo daug kartų pakartotinai perleista.

Pasipriešinimas „alkoholio vergystei“

Pirmuosius kandidatus savo naujajai bendruomenei kunigas S.Papčinskis sutiko Korabievskos girioje, netoli Skiernievcų miestelio – čia buvęs karys Stanislavas Krajevskis su draugais gyveno atsiskyrėlių gyvenimą. Būtent jo dovanotoje žemėje Marijonų vienuolijos steigėjas įkūrė pirmuosius „rekolekcijų namus“, kuriuose pagal „Norma vitae“ gyvenančią bendruomenę kanoniškai patvirtino 1673 metų spalio 24 dieną vizituodamas vietos vyskupas Stanislavas Sviecickis. Būtent ši diena yra oficialiai pripažįstama kaip marijonų kongregacijos įkūrimo data. Tai buvo pirmoji vienuolija, įkurta pačioje Lenkijoje (tuomet tai buvo bendra Lenkijos ir Lietuvos valstybė), ir pirmoji vyrų vienuolija, dedikuota Švč. Mergelės Marijos Nekaltajam Prasidėjimui. (Pati Nekaltojo Prasidėjimo dogma popiežiaus Pijaus IX buvo paskelbta tik 1854 metais, tai yra beveik po dviejų šimtmečių.)

Toliau kunigo S.Papčinskio įkurtoji bendruomenė įsikūrė Goros miestelyje netoli Varšuvos, kur vyskupas S.Viežbovskis statė šventąjį miestą (Naująją Jeruzalę) su daugybe bažnyčių ir koplyčių Kristaus Kančios garbei. Čia marijonų dispozicijai buvo atiduota naujai pastatyta Viešpaties Paskutinės vakarienės bažnyčia su gretimai įkurtais vienuolyno namais, kuriuose įsikūrusi tėvų marijonų bendruomenė 1679 metais buvo vyskupo S.Viežbovskio pripažinta diecezinio lygmens kongregacija. Tėvas Stanislavas čia pragyveno likusius 22 savo gyvenimo metus, skatindamas bendruomenės narius padėti apylinkių klebonams sielovados reikaluose, skleisdamas pagarbą Dievo Motinos Nekaltajam Prasidėjimui ir skatindamas maldas už vargingąsias skaistykloje kenčiančias sielas.

Pastaroji misija buvo ypač svarbi, kadangi tuomet, XVII amžiaus antrojoje pusėje, Lenkija kovojo su šalį supusiais priešais – kazokais, švedais, turkais – dėl to daug karių žuvo tinkamai nepasirengę mirčiai. Šalyje taip pat plito maro epidemijos, dar labiau pagausindamos aukų skaičių. Tėvas Stanislavas broliams vienuoliams ir draugams pasakojo apie savo mistinį sielų kentėjimo skaistykloje patyrimą ir pats ištisomis dienomis melsdavosi už gelbėjimą, prašydamas galingojo Nekaltai Pradėtosios užtarimo prieš Viešpatį. Jis taip pat atkakliai kovojo su tuomet Lenkijoje paplitusiu girtavimu, teigdamas, kad lenkai yra tapę „alkoholio vergais“. Savo vienuolijoje tėvas Stanislavas įvedė griežtą abstinenciją „ant kryžiaus trokštančio Viešpaties garbei“. Kviesdamas nusidėjėlius atsiverst ir grįžti prie krikščioniškų vertybių praktikavimo, jis ragino pasitikėti begaliniu Išganytojo gailestingumu, kuris vėliau atsispindėjo šv. Faustinos Kovalskos mokyme.

Negimusios gyvybės globėjas

1687 metais mirus pagrindiniam Marijonų kongregacijos globėjui vyskupui S.Viežbovskiui, bendruomenės, kaip diecezinės vienuolijos, padėtis tapo sudėtinga. Norėdamas marijonams gauti Popiežiaus pripažinimą, tėvas S.Papčinskis, jau sulaukęs 60 metų amžiaus, 1690-aisiais pėsčiomis išsirengė į Romą. „Norma vitae“ aprobavimo klausimas palaipsniui buvo sprendžiamas, tačiau vienuolijos savarankiškumo klausimo sprendimas dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių užtruko visą dešimtmetį. Tik 1701 metų birželio 6 dieną, likus keliems mėnesiams iki mirties, kunigas S.Papčinskis davė iškilmingus įžadus Šventojo Tėvo atstovo apaštalinio nuncijaus arkivyskupo Francizko Pinjatelio akivaizdoje, o paskui priėmė amžinuosius įžadus iš kitų vienuolijos narių.

Tėvas Stanislavas šventumo garbėje mirė 1701-ųjų rugsėjo 17 dieną ir buvo palaidotas Goros miestelio – dabar vadinamo Gora Kalvarija – marijonams priklausančioje Paskutinės vakarienės bažnyčioje. Jo beatifikacijos byla buvo pradėta 1767 metais, tačiau dėl Lenkijos sunkios padėties ir net pačios valstybės žlugimo šis darbas nutrūko.

Jis atnaujintas tik 1953-iaisiais ir labai suintensyvėjo lenko popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpiu. 1992 metų birželio 13 dieną Šventųjų skelbimo kongregacija su Šventojo Tėvo patvirtinimu išleido dekretą dėl kunigo S.Papčinskio gyvenimo herojiškų vertybių pripažinimo. Minėta dikasterija jau su popiežiaus Benedikto XVI patvirtinimu pripažino stebuklą – negimusio kūdikio išgelbėjimą motinos įsčiose, įvykusį su tėvo Stanislavo užtarimu, ir šis 2006 metų gruodžio 16 dienos sprendimas atvėrė kelią jo beatifikacijai.

Kaip aiškino bylos postulatorius kunigas Vojcechas Skora, MIC, mediciniškai nepaaiškinamas išgijimas įvyko prieš penkerius metus, kai vienai nėščiai moteriai iš Elko miesto Lenkijos šiaurėje gydytojai po tyrimų pranešė, kad jos gimdoje buvęs kūdikis yra miręs. Ši diagnozė buvo patvirtinta ir po pakartotinių tyrimų. Tuomet moters giminaitis ir krikštatėvis Zbignievas Chojnovskis ėmė intensyviai melstis, prašydamas palaimintojo S.Papčinskio užtarimo.

Kai moteris po kelių dienų atėjo į kliniką, kad iš jos gimdos būtų pašalintas miręs vaisius, visų medikų nuostabai naujas tyrimas ultragarsu parodė, kad jis gyvas. Netrukus gimęs berniukas, kuriam suteiktas Sebastiano vardas (jam šiuo metu penkeri metai), yra visiškai sveikas ir normaliai auga. Palaimintasis kunigas Stanislavas, kuris jau būdamas gyvas išgarsėjo sielovadiniu rūpinimusi nėščiomis moterimis, dabar gali būti tikru dangiškuoju negimusių kūdikių globėju ir jam turėtų būti adresuojamos maldos prašant užtarimo, kad būtų nutrauktas moraliai nusikalstamų abortų darymas.

Paskatos vienuoliams ir pasauliečiams

Kunigo S.Papčinskio beatifikacijai vadovavęs Vatikano valstybės sekretorius kardinolas T.Bertonė homilijoje naująjį palaimintąjį vadino „nepailstančiu Kristaus apaštalu“, kuris „liepsnojo karštu sielų išganymo siekiu“. Per visą savo gyvenimą jausdamas globojančią Švč. Mergelės Marijos ranką, jis Nekaltojo Prasidėjimo slėpinyje įžvelgė Kristaus vykdyto išganymo galią. „Jis buvo taip sužavėtas šia tikėjimo tiesa, kad buvo pasirengęs dėl jos gynimo gyvybę atiduoti“, – kalbėjo apie naująjį palaimintąjį kardinolas T.Bertonė.

Melsdamas Dievo Motinos paguodos ir palaikymo ypač vargstantiems ir prislėgtiesiems, tėvas Stanislavas „žinojo, kad Marija, iš visų Dievo kūrinių pasiekusi aukščiausią garbę, kartu yra kiekvieno žmogaus orumo patvirtinimas, kad kiekvieną Dievas myli ir kiekvienam yra numatęs amžinąjį gyvenimą danguje“, – aiškino Vatikano valstybės sekretorius. Todėl jis kvietė visus pamaldų dalyvius skleisti palaimintojo kunigo Stanislavo mokymą, melsti jo užtarimo ir imti pavyzdį iš jo tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu.

„Brangieji tėvai ir broliai marijonai, šiandien jums patikimas šis brangus jūsų Steigėjo dvasinis paveldas, – sakė kardinolas T.Bertonė. – Priimkite jį ir, kaip naujasis palaimintasis, būkite visur nepailstantys Dievo gailestingosios meilės skelbėjais, nukreipę savo žvilgsnį į Nekaltai Pradėtąją Mariją, kad kiekviename iš jūsų būtų įvykdytas dieviškasis planas“. Vatikano valstybės sekretorius taip pat kvietė pasauliečius imti pavyzdį iš palaimintojo S.Papčinskio švento gyvenimo ir kad jo „dangiškasis užtarimas padrąsintų visus atverti širdis, pasitikint Dievo galingiausiąja meile“.

© 2007 „XXI amžius“