Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Progresas ir regresas žingsniuoja greta

Su kino ir teatro režisieriumi, vaikų rašytoju Vytautu V.Landsbergiu kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas

Kino ir teatro režisierius, vaikų rašytojas Vytautas V.Landsbergis viliasi, kad ateis metas, kai Lietuvos valdžia daugiau dėmesio bei lėšų skirs lietuviškumo, patriotiškumo puoselėjimui

Šiandien vis dažniau ir vis daugiau žmonių prabyla, jog visa širdimi sveikindami nepriklausomybės idėją, stovėdami Baltijos kelyje ar saugodami Parlamentą gūdžią sausio 13-osios naktį, naująją, laisvą Lietuvą po 18-os metų jie įsivaizdavo būsiant kiek kitokią. Nepriklausomą valstybę jie manė būsiant padoresnę, tauresnę, sąžiningesnę. Ką byloja tokios kalbos?

Jūs teiraujatės, kas ištiko Lietuvą? Galiu bandyti atsakyti, skaičiuodamas milžiniškus praradimus pokario metais. Kas žuvo partizanų bunkeriuose, kas sušalo Sibiro platybėse, kas prarado gyvastį KGB tardymo izoliatoriuose, kas nuo bado, patyčių, kankinimų traukėsi į Ameriką? Patys sąmoningiausi, darbščiausi, gražiausi lietuviai. Žuvo idealistai, pasišventėliai, mokslininkai, rašytojai, karininkai, kunigai... Kas liko? Liko tie, kurie išmoko prisitaikyti prie sistemos. Apie tai liūdnai savo dienoraštyje rašė partizanų vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, žuvęs būdamas vos dvidešimt penkerių metų:

Tauta paskendusi kraujuose, ašarose, juodoje neviltyje, ir tik samagone, tarytum, atrado savo paguodą ir laikiną nusiraminimą. Kiek idiotų, kriminalistų, išsigimėlių, išeikvotojų, prostitučių ir bukapročių atneš šitie prakeikti metai Lietuvai! Kai kas sako, jog bolševikinės okupacijos metai ir kovos užgrūdins tautą. Plienas, girdi, liks. Galbūt liks tokių kaip plienas, kurie lydėsi ir grūdinosi šioje kovoje. Bet tokių bus nedaug. Daug plieno kovoje bus sunaudota. Liks daug daug surūdijusios ir iškraipytos geležies gabalų, o dar daugiau liks molio. Štai įrodymas. Geriausia tautos dalis kovoja ir miršta arba baigia savo dienas ištrėmime ir kalėjimuose. Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvą paguldyti. Kovoja ir žūsta, nes nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be kovos ir pasišventimo. Lieka bailiai, pataikūnai, girtuokliai, bevaliai bolševikinio aparato klapčiukai, kombinatoriai, veidmainiai... Šie lieka visi. Tik ne visi liks tie, kurie kovojo už tėvynę ir visų likusiųjų gyvybę...

(…) Aš jaučiu, jog savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį.

Pokario metais Lietuvai buvo nupjauta galva. Todėl šiandien ir turime ne itin džiuginančius pasiekimus. Ir neaišku, ar Lietuva kopia į viršų, ar vis dar smunka žemyn. Progresas ir regresas žingsniuoja greta, vienas šalia kito. Dar neaišku, kuris stipresnis, kuris kurį aplenks. Kai važinėju po mokyklas, bendrauju su moksleiviais, įsižiūriu į jų šviesius veidus, smalsias, doras akis, – suvokiu, jog auga labai graži, labai puiki karta.

Bet vos tik paklausiu, ar jie užaugę išvažiuos į Vakarus, pakyla visas miškas rankų. „Taip, važiuosime“. Štai tokiais momentais pasimetu. Ar sugebėsime pakeisti jų norą išvažiuoti į londonus, kopenhagas, briuselius ir madridus? Ką reikia nedelsiant padaryti šiandien, kad jie neišvyktų rytoj?

Kokia yra jaunoji Lietuvos karta jūsų akimis? Kokios jos perspektyvos?

Viena vertus, džiugu, kad obuolys tarsi toli nuriedėjo nuo tarybinės obels. Kita vertus, nepriklausoma Lietuvos valstybė savo vaikams nieko vertingesnio, prasmingesnio nedavė – nei gerai veikiančios humanistinės pedagoginės sistemos, nei profesionalaus teatro, nei laikraščio, nei radijo. Trūksta gėrį, grožį, atsakomybę skatinančių vaikiškų leidinių, teatrų, pasakų, radijo laidų. Verkiant trūksta dėmesio vaikams ir paaugliams. Tai, ką turime šiandien, yra žiauriai mažai.

O kalbant apie suaugusiųjų Lietuvą – jos perspektyvos labai priklauso nuo darbdavių godumo. Nuo jų padorumo, sąmoningumo. Ar jie ir toliau mokės žmonėms ubagiškas kapeikas, ar vis dėlto leis normaliau užsidirbti? Jei ir toliau visą pelną stengsis susižerti vien į savo kišenes, o kitus laikys pusbadžiu, neleis oriai prasimaitinti, tai lietuviai tikrai išsibėgios. O jų vietos tikrai nebus tuščios – jas užims atvykėliai iš Rusijos, Kinijos ar arabų kraštų. Toks kelias – Lietuvos praradimas.

Pasakysiu šitaip: šiandien greičiausiai išgyvename nuosmukį. Ir dugno dar nepasiekėme. Net sprendžiant iš to, jog viena frakcija neseniai buvo išvažiavusi į Maskvą pasišildyti Viktoro Uspaskicho saulės spinduliuose, – vis dar krentame į bedugnę. Tačiau gamta, gyvybė, gyvenimas susideda iš bangavimų – atoslūgių ir potvynių. Po nuopuolio būtinai ateina pakilimas. Tikiu, jog jaunoji karta be gailesčio nustums į šiukšlyną visus praėjusio amžiaus korumpuotus, bukus, godžius, išdavystę normaliu pragmatizmu laikančius politikierius. Nustums visą korumpuoto prisitaikėlio atmainą.

Patiko Turino knygų mugėje išgirsti šiek tiek kraupoki Jono Meko žodžiai: myliu mirtį, nes ji sustato viską į savo vietas. Mirtis nušluoja tai, kas sena, neperspektyvu, ir užleidžia vietą jaunystei, pavasariui, tiesai, prasmingam darbui.

V.Uspaskichas – praėjusio amžiaus, praėjusio laikotarpio atmaina. Tokie nebeturėtų teisės veikti naujajame šimtmetyje, nes jie nekuria gražios, prasmingos ateities. Valstybė nesukuriama manipuliuojant, papirkinėjant, slepiant mokesčius, tarpininkaujant naftos ar dujų versle. Normali valstybė kuriama pasidėjus rankas ant stalo, o ne po stalu. Vienas mano bičiulis yra pasakęs, kad visi, kurie ima „otkatus“, spjauna ant Loretos kapo, nes ne už tokią Lietuvą ji žuvo po rusų tanku...

Šiandien labai svarbu kurti dorų tarnautojų kastą. Tikiu, kad visi žmonės pagal savo prigimtį yra dori. Tik kai kurie pamiršo sąvoką „dorybė“. Jiems reikia apie tai priminti. O apie dorybę, anot Konfucijaus, gali priminti muzika, poezija, bet ne nuožmi, naikinanti kritika...

Sakydamas, jog dorą gali puoselėti tik menas, bet ne kritika, omenyje turite žiniasklaidą? Kaip vertinate dabartinius mūsų laikraščius, mūsų žurnalistus? Jei serga valstybė, tai serga ir žurnalistai? Tiesa, kai kas mano, kad žurnalistų nevalia kritikuoti. Ar tikrai negalima kritikuoti?

Lietuviška žiniasklaida, kaip ir kiekvienas reiškinys, turi dvi puses. Galima matyti ir gerąją, ir blogąją jos pusę. Aš matau labai daug gražios, prasmingos žiniasklaidos radijuje, internete, kai kuriuose laikraščiuose (išskirčiau „ATGIMIMĄ“, „VEIDĄ“, „LIETUVOS ŽINIAS“, be abejo, „XXI AMŽIŲ“). Atsiranda žiniasklaida, kuri stengiasi giliau analizuoti bei būtinai siūlo išeitis. Tai – tikroji žurnalistika. Pritariu tiems, kurie mano, jog žurnalistas neturi teisės rašyti, jei neturi pasiūlymo, jei nežino, kaip pakeisti, patobulinti, pagerinti. Kritika be alternatyvių pasiūlymų nieko neduoda. Priešingu atveju žmonių sielose pasėjama neviltis: viskas blogai, o išeities, kaip išbristi iš liūno, nėra arba bent jau niekas nežino. Žmonių negalima laikyti neviltyje – jiems reikia teigti, jog visuomet yra išeitis.

Tačiau paprasčiau yra ką nors tiesiog apipilti pamazgomis. Bet tokia žiniasklaida – mirties žiniasklaida. Žinau pavyzdžių, kad Lietuvos žurnalistams mokama ne už tai, ką jie parašo, bet už tai, ką jie parašo, bet neišspausdina. Schema labai paprasta: redaktorius liepia žurnalistui apie tą ar kitą asmenį surinkti kuo daugiau kompromituojančios medžiagos, o paskui pasiūlo kritikuojamam asmeniui susimokėti, jei šis nenori viešumos. Tokių pasakojimų girdėjau ir iš verslininkų, ir iš Ryčio Juozapavičiaus vadovaujamos organizacijos. Ar tokia žiniasklaida gali duoti teigiamą postūmį? Užtenka prisiminti, kaip „Lietuvos rytas“ tyčiojosi iš R.Juozapavičiaus, kai jo vadovaujama organizacija išdrįso atlikti tyrimą, kokie leidiniai mūsų verslininkų akimis yra labiausiai nepatikimi.

Jūs prieš kritiką? Jei nebus kritikos, ar neatsitiks dar blogesnių, dar baisesnių dalykų? Ar įmanoma šiais laikais gyventi be kritikos?

Kritika vardan kritikos nieko neduoda. Toks karas neneša naudos. Kritikos lavina neveiksminga. Ir apskritai – kritika yra veiksni tik brandžioje, sąmoningoje visuomenėje. Protingas, gilus, tobulėti siekiantis žmogus atsižvelgia į pastabas. Nebrandus – tik susierzina. Ima keršyti, tyčiotis... Reikia išmokt išgirsti kritiką.

Bet ir kritika privalo būti kurianti. Pastebiu, kad dažnai žurnalistas, kritikuojantis reiškinį ar žmogų, visiškai nenori, kad šis pasikeistų. Tarsi nėra noro, kad kritikuojamas žmogus patobulėtų. Draugiškai nuolat stebiu Rimvydą Valatką – puikus, kandus, aštrios minties žurnalistas. Bet jis neturėtų tyčiotis iš savo straipsnių antiherojų. Kartais atrodo, kad jis juos tiesiog niekina, naikina ir pats tuo mėgaujasi.

Kartą Rimvydas Valatka yra viešai pasakęs, esą jis laiko perspektyviais būtent tuos, kuriuos labiausiai kritikuoja. Žodžiu, jei bara, vadinasi, myli, gerbia, godoja...

Kai kurie tėvai irgi savo atžalas auklėja labai griežtai. Muša už mažiausią nusižengimą ir tai laiko meile. O iš tokios meilės išauga nepilnavertiškumo kompleksų kupina, psichiškai traumuota asmenybė.

Kokiems vaikams būdingos depresijos, savižudybės, polinkis į narkomaniją, alkoholizmą? Ogi tiems, kurie užaugo niekinami, nepaglostomi. Negalima niekinti nė vieno žmogaus. Žiniasklaida turi būti labai atsakinga.

Dar apie žiniasklaidą: psichologai yra ištyrę tokį principą – jei vaikui per dieną dešimt kartų priminsi, kad jam negalima nulaužti gėlės, tai jis tą gėlę būtinai nulauš. Visuomenė, kuri pirmuosiuose puslapiuose kasdien mato vien nusikaltimus, niekšybes, kriminalinių įvykių suvestines, mąsto tik apie nusikaltimus bei niekšybes. Neapmąsto Dievo, pareigos Tėvynei, pagarbos tėvams, mokytojams. Ir kartu linksta ne prie Dievo, ne prie Tėvynės. Neapmąsto, kaip galima gražiai, prasmingai gyventi be alkoholio, be manijos pirkti, pirkti, pirkti, be smurto. Šiandien mes žymiai daugiau žinome apie H.Daktarą, V.Uspaskichą ar G.Petriką, o ne apie kokį Lietuvai nusipelnusį kraštotyrininką ar kaimo mokytoją, visą gyvenimą atidavusį mokyklai ir išugdžiusį šimtus puikių piliečių.

Tai ką daryti? Nėra išeities? Šaukštai po pietų?

Kaip Švedijos daktarai gydo narkomanus? Ar pasakoja apie žalą, kurią neša kvaišalų vartojimas? Ne, nes jie jau seniai pastebėjo, jog toks kelias – pavojingas. Jei nuolat kalsi į galvą jaunam žmogui, koks blogas daiktas yra narkotikai, vaikas tai gerai įsidėmės ir kada nors paragaus tų kvaišalų. Narkomanams reikia pasakoti ne apie narkotikų nešamą žalą, o apie ką nors gera. Juos reikia sudominti kūryba, sakykim, parodant, kaip prasminga, kaip gražu yra auginti retų rūšių gėles.

Prisiminkime Motinos Teresės pasakymą, jog reikia vengti karo „prieš“ ką nors... Kai jos paklausė, ar ji eisianti į demonstraciją, nukreiptą prieš karą, ji atsakė: ne. Kai jos paklausė, ar ji dalyvausianti demonstracijoje, pasisakančioje už taiką, ji atsakė: būtinai dalyvausiu. Nes jei tu kovoji prieš karą, karo nesumažėja... Dažniau atvirkščiai.

Kadaise Jūs su trisdešimčia žymių visuomenės, kultūros, politikos veikėjų paskelbėte viešą pareiškimą, įvardindami bene pagrindinį lietuviškosios žiniasklaidos trūkumą – mėgavimąsi negatyvizmu. Bet juk niekas nepasikeitė.

Ne visiškai taip – atsirado internetinė spauda, kuri visiškai kitokia. Laikraštinėje žiniasklaidoje gal ir mažai kas pasikeitė. Gaila, kad Prezidentas tuokart į mūsų pareiškimą sureagavo truputį nedrąsiai – atsiribojo nuo mūsų, pareikšdamas, kad negali kištis į nepriklausomos spaudos vidaus reikalus. Kardinolas Juozas Audrys Bačkis irgi panašiai pareiškė, esą tai – pasaulietiniai reikalai, į kuriuos Bažnyčiai nedera veltis.

Kai kurie tą pareiškimą pasirašę žmonės nebeteko laikraščiuose darbo. Pavyzdžiui, „Lietuvos rytas“ išsyk atsisakė pareiškimą pasirašiusios Jurgos Ivanauskaitės paslaugų.

Šiandien truputį atitolau nuo žiniasklaidos. Man artimesnė vaikų literatūra, spektakliai jiems, filmai paaugliams. Netrukus turėtų pasirodyti du CD „Senelio Painelio pasakos“ su įskaitytomis ir įdainuotomis mano pasakomis. Jau ruošiam spaudai ir Arklio Dominyko tęsinį – „Arklio Dominyko kelionę į žvaigždes“ su puikiomis Los Angeles gyvenančio dailininko Sigučio Asch iliustracijomis. Iki šventų Kalėdų mažųjų skaitytojų laukia nemažai staigmenų...

Sakykit, kodėl mes iki šiol neturime vaidybinių, nuotykinių filmų apie pokario kovas? Juk tokios juostos, drįstu manyti, būtų jaunimo mėgiamos, žiūrimos. Dabar mus maitina arba rusiškais, arba holivudiškais filmais. Arba Teksaso reindžeris, arba rusiškas saugumietis. Kito pasirinkimo mūsų žiūrovai neturi.

Situacija išties komplikuota. Galima labai norėti kurti meninius filmus, serialus apie pokarį, apie Sausio 13-ąją, apie Lietuvos viduramžius. Bet juk dar būtina ir palanki valstybės (arba LRT) pozicija. Mūsų televizija galėtų nesunkiai transliuoti (ir net kooprodiusuoti) pusvalandinius serialus apie miško brolius. Bet mūsų valdžia kažkodėl šito akivaizdžiai nenori. Tai, kad valstybė neskatina kurti patriotizmą, pasididžiavimą skatinančių juostų, – didžiausias absurdas. Bet aš tikiu, jog kada nors turėsime ir kitokių filmų, kitokios literatūros, nei romanas „Žali“.

Kaip vertinate tą Mariaus Ivaškevičiaus romaną? Kodėl atsirado „Žali“? Čia sąmoningas ar nesąmoningas noras pasityčioti iš Lietuvai labai skaudžių dalykų?

M.Ivaškevičius – geras rašytojas, bet jo romanas „Žali“, mano galva, tik nepavykusi parodija. Gal jis nesuprato temos, gal jam tie dalykai svetimi. O gal priežastis ta, kad Marius yra baltarusių kilmės ir kai kuriuos skaudžius mūsų dalykus jam pajusti visa širdimi yra truputėlį sunkiau. Jis ėmė kurti tai, ką įsivaizdavo, kad jam pačiam gal aktualu. Bet juk visi mes iš savo klaidų mokomės.

Galvon šauna dar toks pavyzdys – nė vienas krikščionis kino režisierius nėra sukūręs tokios didingos juostos apie religiją kaip „baisiausias nusidėjėlis“ P.Pazolinis. Prisiminkime jo „Evangelija pagal Matą“ – puikus, nuostabus kūrinys. O juk autoriaus politinės pažiūros, seksualinė orientacija – itin savotiškos... Arba Kosto Kubilinsko nuostabios eilės vaikams. Tačiau juk K.Kubilinskas išdavė „Dzūką“ ir jo bendražygius, o po išdavystės, kuri paženklinta patriotų krauju, užsidarė ir ėmė kurti eiles vaikams. Tai didysis kūrybos paradoksas – gerą meną nebūtinai kuria geri žmonės... Kartais atgaila suveikia žymiai stipriau.

Kaip vertinate dabartinę Rusiją? Ji mums pavojinga? Kaip bendrauti su imperiškai nusiteikusia valstybe, kuri iš mūsų tyčiojasi, mus niekina, mums kenkia? Kaip bendrauti su tuo, kuris mums linki tik blogo?

Rusijos negalima vertinti vien kaip negatyvaus reiškinio. Kritikuodami prisišauksime didelių bėdų – gamtoje veikia magneto dėsnis. Jei žmogų pastoviai vadinsi kiaule, jis tikrai pradės kriuksėti. Nors sunkoka, bet reikia ieškoti ir tų dalykų, kurie didžiojoje kaimyninėje valstybėje yra pozityvūs. Visų pirma – menas. Man A.Tarkovskis – nepralenkiamas (ateities) kino meno kūrėjas.

Aišku, dabartinė Rusijos valdžia mums nėra palanki. Fašistinis – imperinis mąstymas sugrįžo. Vienas mūsų profesorius, neseniai svečiavęsis Sankt Peterburge, grįžęs pasakojo kraupius dalykus: kai Rusijoje vyksta skustagalvių fašistuojančių vaikinų demonstracijos, milicija eina prieky ir valo jiems kelią. Žodžiu, Vladimiras Putinas juos akivaizdžiai remia, globoja. Tai kelia didelį susirūpinimą.

Bet juk reikia matyti ir gražiąją Rusijos pusę. Tikroji ruso siela neturi nieko bendro su tais skustagalviais. Be to, savų skustagalvių ir bukapročių irgi turime pakankamai... Bėda ta, kad geri žmonės nesusijungia bendram veiksmui, o nusikaltėliai tuoj pat susivienija, siekdami ką nors apiplėšti, pasipelnyti ar išniekinti. Geriems, doriems žmonėms reikia mokytis iš nusikaltėlių vienybės, drausmės. Todėl nereikia labai stebėtis, kad ir demokratinės jėgos Rusijoje – išsigandusios, pasimetusios, susiskaldžiusios. Vieni į kalėjimus uždaryti, kiti nužudyti, tretiems teko emigranto duona. Be to, V.Putinas atliko keletą strategiškai gudriai sugalvotų politinių ėjimų, ir jis pašalino iš politinio žaidimo opoziciją.

Jei Rusijos valdžią įsivaizduotume kaip žmogų ar kokį padarą, tai tas žmogus atrodytų kaip riaumojantis, piktas, stiprus, bet nelaimingas meškinas. Naivu manyti, kad toks padaras gali atsiprašyti už Lietuvai padarytas skriaudas, tai gal mes jo simboliškai ... atsiprašykime. Kad ir už tai, kad žiloje senovėje slavų negelbėjome nuo totorių – mongolų antpuolių, prievartavimų, stipriai iškreipusių tos tautos genofondą. Žinoma, šis mano teiginys – truputį fluxus... Tačiau kai kada pravartu nereaguoti į agresiją. Jeigu į tave eina negatyvi energija, pasitrauk, nestovėk jai skersai kelio. Ir ji sugrįš pas tą, kuris ją paleido. O jeigu bandysi ją atmušti, suteiksi jai galimybę tik dar labiau stiprėti ir daugintis...

© 2007 „XXI amžius“