|
Kai kultūrininkai nepaiso kultūros
Praėjusios savaitės pabaigoje žiniasklaidoje pasirodė širdį veriantis kelių kultūriniais pasivadinusių leidinių redaktorių kreipimasis į valdžios pareigūnus. Tai, kad jie kreipiasi net į du aukščiausius valstybės pareigūnus Vyriausybės ir Seimo vadovus bei du ministrus kultūros ir finansų rodo, jog jie rimtai numatę ginti kultūrinės spaudos (žiniasklaidos) reikalus. Kreipimosi autorių nuomone, valdžia priėmė Lietuvos kultūrinę žiniasklaidą žlugdančius sprendimus. Kokie tai sprendimai? Iš pareiškėjų teksto matyti, jog kultūrinės žiniasklaidos leidėjams iš Finansų ir Kultūros ministerijų buvo pasiųsta žinia, kad iš teikiamos skurdžios biudžeto paramos redakcijų darbuotojams galima skirti tik 10 procentų projekto lėšų, vadinasi, kultūros periodiniai leidiniai yra prilyginti vienadieniams projektams. Pareiškimo autoriai nenurodo, kokią sumą sudaro tie mistiniai 10 procentų, bet galima nesunkiai suprasti, kad vadinamojo Spaudos rėmimo fondo keleto milijonų litų paramą kultūrinei žiniasklaidai jie (fondas, ministerijos) sumanė savaip kontroliuoti: jeigu leidinys gauna, pavyzdžiui, šimto ar dviejų šimtų tūkstančių litų piniginę injekciją (skurdžią paramą), tai leidyklos (redakcijos) vadovas (savininkas-redaktorius) sau pasiimti tegalės tik 10-20 tūkstančių. Pareiškimo autoriai netiesiogiai tą ir patvirtina esą kultūriniuose leidiniuose liks tik po vieną darbuotoją, gaunantį 1000 litų mėnesinį atlyginimą ir socialines garantijas, t.y. pridėjus Sodros mokesčius tokiam darbuotojui būtų atseikėta tik apie 15000 litų per metus, o tai yra labai mažai.
Galima būtų sutikti ir pritarti kreipimosi motyvams, jeigu tai nebūtų labai savanaudiški žodžiai. Juk beveik visi verksmingąjį kreipimąsi pasirašę redaktoriai jau daugelį metų per garsųjį Spaudos rėmimo fondą (ir ne tik jį) iš mokesčių mokėtojų gauna tikrai didelius pinigus net apie 100 tūkst. litų. Galima sakyti, šia prasme jie yra tikrai privilegijuoti leidiniai. Be to, vėlgi daugelis tų privilegijuotų leidinių įsigudrina gauti (pagal principą ranka ranką plauna) ir nemažą Kultūros ir sporto rėmimo fondo paramą. O kaip ta šimtatūkstantinė parama iššvaistoma, niekam neįdomu. Prisiminkime, kaip kažkada didžiausius pinigus gaudavęs vienas savaitraštis po kelerių metų užsidarė. Jo redaktorė, fondo valdžios įtaisyta fondo Spaudos komisijos pirmininke (vilkas avidėje), smagiai pasidarbavo, tuštindama fondo resursus: pirmaisiais metais savo laikraščiui pasiskyrė daugiau nei ketvirtį milijono, o ir vėliau atseikėdavo sau nemenkas paramos dozes. Tiesa, jos draugužiai, fondo pinigų dalybose ilgokai kentę jos išdaigas ir patys panorę gauti didesnę dalį, išmetė ją iš pelningos vietos. Taip netrukus redaktorė, suspėjusi užsitikrinti sau ramų poilsį, privatizavusi redakcijai skirtas patalpas, pasistačiusi namą Vilniaus priemiestyje, nusipirkusi sodybą Dzūkijoje, ramiai uždarė savaitraštį (tiesa, dar suvaidinusi, kad leidžia mėnraštį).
Na, bet negalima visų paramą gaunančių leidinių redaktorių ar savininkų apkaltinti tokiu begėdišku fondo pinigų grobstymu. Kiti net ir savo leidiniui nemažą paramos dalį numeta. Jeigu nevagia iš leidiniui skirtos paramos, gali jį ir gana puošniai leisti. Štai savaitraštis Nemunas, leidžiamas Kaune, kaip saldainiukas! Net Amerikos milijonierius Trampas ar koks nors Rockfeleris vargu ar ryžtųsi ant tokio puikaus popieriaus leisti. Ir dar spausdinti brangioje spaustuvėje Judex, susijusioje su P.Gražulio, žlugdžiusio Krikščionių demokratų partiją, vardu. Tikrai laikraštis milijonierius! Bet irgi pradėjo verkti, kad apribojus laikraščiui skirtos paramos švaistymo galimybes galės tik vieną darbuotoją su 1000 litų alga išlaikyti.
Kultūros žiniasklaidininkai, pasirodo, labai susirūpinę savo bendradarbiams mokamų honorarų dydžiu anot jų, kultūros leidiniai išgali mokėti tik simbolinius honorarus kavai be pyragaičio. O su redakcijos darbuotojais apskritai tragedija: didžioji dauguma kultūrinės spaudos darbuotojų, skyrių redaktorių, stilistų, korektorių, maketuotojų dirba tik pagal autorines sutartis už minimalų honorarą ir neturi jokių socialinių garantijų, todėl nebeįmanoma suformuoti nuolat dirbančio redakcijos kolektyvo. Tada neaišku, kam dar reikalauti iš Premjero, Seimo pirmininko ar ministrų didesnės paramos skirti redakcijos darbuotojams, jei ir iki šiol jie dirbdavo tik už menką honorarą. Atrodo, judinami didžiuliai vandenys, skelbiami reikšmingi dalykai. Bet taip tik atrodo.
Kreipimąsi pasirašę leidinių redaktoriai savo dvasia pasirodo, kad jie ne visai yra kokie kultūriniai veikėjai, nes savo elgesiu iškreipia tai, ką suprantame terminu kultūra. Šie veikėjai visiškai pamiršta, kad yra ir daugiau kultūrinių leidinių, kurie jau seniai neremiami jokių valstybinių fondų, nes jiems (ir jiems pataikaujantiems fondo vadams) įprasta, kad paramą gautų tik jie vieni, kreipimąsi pasirašiusieji, nes jie kultūriniai, jie pirmi eilėje prie (pinigų) lovio. Na, gal dar susimyli pamaloninti vieną kitą provincijos laikraštuką, numesdami jam keletą dešimčių tūkstančių. O kitų laikraščių remti nė kiek nereikia, juos reikia netgi žlugdyti, nes jie neatitinka partijos linijos. Privilegijuotiems leidiniams visai nesvarbu, kad kitas, taip pat kultūrinis laikraštis, ne bulvarinis ir ne komercinis, jau daugelį metų vegetuoja, ir savo darbuotojams gali mokėti tik pusę minimalaus mėnesinio atlyginimo, nors honorarą už atliktą darbą sąžiningai sumoka ne tik kavai be pyragaičio. Ir turi vargti iki išnaktų, kad parengtų numerį, ir be jokių atostogų, skirtingai nuo fondo remiamų leidinių, kurie poilsiauti gali visą mėnesį, o kartais ir daugiau. Tad teisėtai kyla klausimas: ar kultūringas žmogus gali matyti tik save? Kad politikas nemato toliau iš biudžeto jam skiriamos algos (su renta iki galvos), tai nėra stebėtina, bet kultūros žmogus turėtų būti išties kultūringas ir suprasti kitus. Deja, gavę pinigus skurdžiai remiami kultūriniai leidiniai užmerkia akis, kad nematytų tikrai skurstančių. O tie skurstantieji leidiniai turi nuveikti dešimteriopai daugiau nei Spaudos fondo remiami kultūriniai leidiniai kitaip jie sužlugs iškart. Tik kodėl nors kiek efektyviau dirbti negali kultūrininkai? Kodėl jie gali tenkintis vieno tūkstančio ar net vieno šimto egzempliorių tiražu? Kuo jie geresni gal savo nuobodumu? Gal tingėjimu? Gal juos užliūliavo neegzistuojanti euforija esą jie vieninteliai kultūriniai? O gal tiesiog veltui gaunami pinigai iš mokesčių mokėtojų kišenės? Nesunku paskaičiuoti, kad pritaikius gaunamos paramos iš dviejų fondų dydžius XXI amžius turėtų gauti apie 300 tūkst. litų dydžio paramą. O jis niekada negavo nė cento ir vis dar gyvuoja. (Čia iškart atmetame kai kurių Spaudos rėmimo fondo vadų skleidžiamas paskalas, kad jis esą prieš keletą metų skyrė net 20 tūkst. litų paramą, bet XXI amžius atsisakė. Taip, atsisakė, nes ta parama sudarė tik pusės mėnesio išlaidų sumą, arba vienam numeriui 200 litų. Be to, už šią paramą fondas buvo suplanavęs uždrausti skelbti televizijų programą, kaip komercinę medžiagą.)
Tad kultūrininkų kreipimasis tėra tik dar vienas pavyzdys, kad netvarka Lietuvoje yra ne vien tik politikoje ir ekonomikoje, ji yra ir kultūroje, konkrečiai, tarpusavio santykių kultūroje.
© 2007 XXI amžius
|