|
Dėl kai kurių einamųjų Lietuvos politikos ir ekonomikos klausimų
Arvydas Akstinavičius
Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
Praėjusios savaitės pabaigoje teko išgirsti premjero Gedimino Kirkilo mintį, neva automobilių spūsčių problema Vilniuje išsispręstų valstybines institucijas iškėlus į sostinės pakraščius, o esamus pastatus pavertus gyvenamosiomis patalpomis. Atvirai pasakius, tokia idėja nenustebino tai būtų dar vienas būdas valstybės sąskaita pralobti statybų bendrovėms. O gal šia mintimi premjeras bandė nušauti ir kitą zuikį Vyriausybės programoje įsipareigota decentralizuoti valdymą gal taip yra suprantama decentralizacija?
Alternatyva premjero idėjai, sprendžiant kamščių problemas (žinoma, komplekse su kitomis priemonėmis) ne tik Vilniuje, bet ir kituose didmiesčiuose, būtų stambiųjų prekybos tinklų iškėlimas į miesto pakraščius ar net užmiestį, kaip yra visose civilizuotose Europos valstybėse, pritaikius mokestines priemones (tarkim, plotus virš 100 kv. m apmokestinti progresiniu principu taip, kad tokių gigantų kaip akropoliai, ermitažai, panoramos ir pan. neapsimokėtų laikyti miesto viduryje). Kartu atsirastų niša smulkiam verslui. Juk prognozuojamą ekonomikos augimo lėtėjimą, pagal pasaulio praktiką, švelnintų būtent smulkus ir vidutinis verslas. Dabartinėmis aplinkybėmis Lietuvoje tą padaryti elementariai nebūtų kam.
Daug kalbama apie nekilnojamojo turto rinkos bumą. Tačiau iš tikrųjų tai yra šešėlinės ekonomikos ir nelegalių pinigų gausos išdava. Jų mastai atvirai bado akis, tačiau nei Seimas, nei Vyriausybė nesiima jokių priemonių šiai problemai, keliančiai rimtą pavojų valstybės nacionaliniam saugumui, spręsti.
Ką galima padaryti šiuo atveju? Pirma, įvesti visuotinį pajamų ir išlaidų deklaravimą, sutvarkyti partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo įstatymą, uždraudžiant juridiniams asmenims remti politines organizacijas.
Pagal Mažeikių naftos ir kitų Lietuvos strateginių objektų privatizavimo metodiką (kai pelningai dirbančios įmonės staiga tampa nuostolingomis, o paskui skelbiama privatizacija), pastaruoju metu toks likimas ruošiamas ir Lietuvos paštui. Šios įstaigos pastatai daugelyje miestų ir miestelių yra verslui patrauklioje vietoje. Iš pradžių jie buvo sutvarkyti, suremontuoti, po to pakeistas įmonės statusas, galiausiai padidinti paslaugų tarifai. Pastaruoju metu Lietuvos pašto darbas organizuojamas taip, kad keltų žmonių nepasitenkinimą. Taip piliečiai pratinami prie minties, jog Lietuvos pašto darbą ir aptarnavimo kokybę gali pagerinti tik privatizacija. Tačiau kaip rodo karti Lietuvos valstybinių įmonių privatizavimo patirtis, naujuosius savininkus domina tik pelnas, o dėl to stipriai kenčia vartotojai. Neretai privatininkai, turėdami kitų interesų, visiškai sužlugdo įmones.
Ką daryti šiuo atveju? Kadangi absoliuti dauguma akcijų priklauso valstybei, Vyriausybė ir Susisiekimo ministerija privalo atsisakyti idėjos privatizuoti Lietuvos paštą ir padaryti tvarką įmonėje.
© 2007 XXI amžius
|