Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Pasaulis
Požiūris
Retro
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Ne politikų – oligarchų mūšis

Petras KATINAS

Buvusios Ukrainos premjerės Julijos Tymošenkos blokui teks lemiamas vaidmuo sudarant valdančiąją koaliciją ir vyriausybę

Rugsėjo 30 d. įvyko pirmalaikiai Ukrainos Aukščiausiosios Rados (parlamento) rinkimai, kuriems iš pradžių atkakliai bandė priešintis šio parlamento dauguma, kurią sudaro premjero Viktoro Janukovičiaus Regionų partijos, komunistų bei socialistų partijų deputatai. Vis dėlto oranžinė revoliucija padarė savo: prorusiškos ir atskirų oligarchų palaikomos jėgos nesiryžo sužlugdyti prezidento Viktoro Juščenkos paskelbtų pirmalaikių rinkimų. Jau iš pat pradžių buvo aišku, kad pagrindinė kova dėl parlamento daugumos užvirs tarp V.Janukovičiaus Regionų partijos, buvusios premjerės Julijos Tymošenkos bloko ir prezidentą Viktorą Juščenką remiančio susivienijimo „Mūsų Ukraina“. Svarbiausia šioje rinkimų kampanijoje – kuri iš trijų pagrindinių politinių jėgų sugebės pritraukti į savo pusę įtakingiausius ir turtingiausius Ukrainos oligarchus. Čia pirmavo premjero V.Janukovičiaus rėmėjas magnatas Rinatas Achmetovas, kurio turtas vertinamas apie 16 mlrd. JAV dolerių, taip pat vadinamasis Donecko klanas. R.Achmetovui priklauso plieno, energetikos įmonės, bankai, o svarbiausia – dauguma žiniasklaidos priemonių. Nenuilstančią ir ambicingą Juliją Tymošenko remia oligarchas Konstantinas Živago, kuriam priklauso geležies rūdos, pervežimų gamybos įmonės, taip pat jis kontroliuoja nemažą dalį nekilnojamojo turto prekybos. Tačiau jo turto vertė – tik 2 mlrd. dolerių. Susivienijimą „Mūsų Ukraina“ remia dujų įrengimų, plieno gamyba bei viešbučių verslu užsiimantis Sergejus Taruta. Jo turtas – apie 2,5 mlrd. JAV dolerių. Taigi, sudėjus šių abiejų oranžinės revoliucijos simboliais tapusių politikų rėmėjų milijardus, jie vis tiek smarkiai atsilieka nuo V.Janukovičių remiančio magnato Rinato Achmetovo. O tų pinigų visoms trims pagrindinėms politinėms jėgoms reikėjo labai daug. Preliminariais paskaičiavimais, politinei reklamai išleista keliasdešimt milijonų dolerių. Kiti kalba net apie 100 milijonų „baksų“. Čia ypač pasižymėjo V.Janukovičiaus regionininkai, užsienio šalių ambasadas ir konsulatus tiesiog užpylę reklamine medžiaga. O ką jau kalbėti apie televizijos ir radijo stotis! Buvo pasirodę gana keistų politikų pareiškimų. Pavyzdžiui, likus daugiau nei savaitei iki rinkimų, Regionų partija paskelbė pareiškimą, kad nedalyvaus rinkimuose, nes esą turinti patikimų žinių, jog oponentai rengiasi suklastoti rinkimų rezultatus.

Per oranžinę revoliuciją įsigalėjusi mada statyti Kijevo centrinėse gatvėse bei aikštėse savo šalininkų palapines išliko ir per šiuos rinkimus. Tik dabar daugiausia buvo V.Janukovičiaus palapinių, virš kurių plevėsavo mėlynai žydros partijos vėliavos. Oranžinių vėliavų buvo kur kas mažiau. Būta agitacijos ir su kriminalo atspalviu.

Štai socialistų partijos kandidatas į parlamento deputatus, vidaus reikalų ministras Vasilijus Cuško, patyręs širdies infarktą, dar gegužės mėnesį kreipėsi į generalinę prokuratūrą teigdamas, kad infarktas ištiko po bandymo jį nunuodyti. V.Cuško, nors tiesiogiai ir neminėdamas, leido suprasti, kad pasikėsinimą organizavo prezidento Viktoro Juščenkos žmonės kaip kerštą už tai, kad ministras nepalaikė prezidento sprendimo paleisti šį pavasarį Aukščiausiąją Radą. Grįžęs po gydymosi Vokietijoje, ministras Vasilijus Cuško, sukvietęs aukščiausius Vidaus reikalų ministerijos pareigūnus, ne paragino, o įsakė (!) balsuoti už Socialistų partijos kandidatus. Žinoma, pirmiausia už jį patį.

Jei kalbėti apie partijų programas, visų trijų pagrindinių politinių jėgų jos yra panašios ir daugiausiai orientuotos į būsimo „šviesaus rytojaus“ pažadus. Įdomu, kad Ukrainos užsienio politikai jose skiriama labai mažai vietos, išskyrus energetinius klausimus. Pirmiausia dėl dujų iš Rusijos tiekimo. J.Tymošenkos blokas ir „Mūsų Ukraina“ teigia, kad būtina peržiūrėti susitarimus su Rusija dėl dujų kainų ir atsisakyti įvairių tarpininkų paslaugų. V.Janukovičius žadėjo susitarti su Rusija, t. y. su „Gazprom“, kad koncernas bent jau artimiausiais metais nekeltų dujų kainų Ukrainai. Visos trys pagrindinės jėgos pritaria narystės Europos Sąjungoje siekiui, bet gana atsargiai. Apie narystę NATO partijų lyderiai beveik nekalbėjo. Žinoma, V.Janukovičius, vadinamas Donecko klano statytiniu, šį kartą pernelyg neakcentavo glaudesnės sąjungos su Rusija, nes suprato (ar oligarchai patarė), kad šiuo metu Ukrainos prekybos apimtis su ES didesnė nei su Rusija. Ir ta tendencija tolygiai auga. Regionų partijos lyderis beveik nieko nekalbėjo ir apie rusų kalbos paskelbimą antrąja valstybine kalba, ką žadėjo oranžinės revoliucijos metu. Už tai, kad būdamas premjeru šio pažado neįvykdė, jis jau susilaukė Rusijos imperininkų kritikos. Matyt, išsigandęs jos, V.Janukovičius likus porai dienų iki rinkimų vėl ėmė skelbti, kad vienas pirmųjų jo siekimų būsiąs rusų kalbos paskelbimas antrąja valstybine kalba.

Prieš pat rinkimus paskelbtose rinkimų rezultatų prognozėse daugiausia balų (27–32 proc.) buvo prognozuojama V.Janukovičiaus Regionų partijai, J.Tymošenko blokui – 22–27 proc., o proprezidentinei „Mūsų Ukrainai“ – 10–16 proc. Peržengti trijų procentų rinkimų slenkstį buvo prognozuota Komunistų ir Socialistų partijoms bei gana neaiškios pakraipos buvusio parlamento pirmininko Vladimiro Litvino blokui. Iš viso savo kandidatus į 450 vietų Ukrainos parlamentą buvo iškėlę per 20 politinių partijų ir judėjimų.

Pirminiais duomenimis, Regionų partija gavo 32,76 proc., J.Tymošenko blokas – 31,75, proprezidentinė „Mūsų Ukraina“ – 14,84, komunistai ir V.Litvino blokas – maždaug po 4-5, socialistų partija – 3,07 proc. Todėl rezultatai rodo, kad politinio chaoso rinkimai neišsprendė, ir jis gali užsitęsti gana ilgai. Jau nekalbant apie naujosios vyriausybės sudarymą. Tuo labiau kad V.Janukovičius dar net nepaskelbus pirminių rinkimų rezultatų pareiškė, kad vyriausybę ir valdančiąją koaliciją sudarys jis pats, ir pagrūmojo, kad jo šalininkai nesitrauks iš savo palapinių Kijevo centre tol, kol jis netaps premjeru. Be to, jis prabilo ir apie J.Tymošenko bloko ir prezidento V.Juščenkos šalininkų vykdytą rinkimų klastojimą.

Taigi, pakankamai aišku, kad apie politinį stabilumą Ukrainoje, bent jau artimiausiais mėnesiais, negali būti ir kalbos. Tuo labiau kad V.Janukovičiaus šalininkai ir jo globėjai Maskvoje darė viską, kad sujauktų rinkimų procesą. Bet jau visiškai aišku, kad J.Tymošenko ir prezidento V.Juščenkos šalininkai oficialiai gali turėti labai trapią daugumą parlamente. Tačiau žinant, kaip perkami ir parduodami Ukrainos parlamentarai, perbėginėjantys iš frakcijos į frakciją ar iš partijos į partiją, stabilumo Ukrainoje niekas nesitiki.

© 2007 „XXI amžius“