|
Ginti nėra kam
Dr. Rūta GAJAUSKAITĖ,
kriminologė
Atsitiktinėmis žūtimis plačiai buvo naudojamasi
Sovietijoje praeityje. Ir šiandien jos taikomos prieš
valdantiesiems neįtikusius žmones. Tai Galina Starovoitova,
Ana Politkovskaja, Aleksandras Litvinenka... Argi
visus suminėsi?
Panašiai ir Lietuvoje plačiai nuskambėjo
Kiesų nužudymo byla, Juro Abromavičiaus, Gintaro Beresnevičiaus...
O kiek atvejų nenuskambėjo, bet tyliai tyliai praslinko
pro nustebusių aplinkinių akis?
1990 metais per rinkimus į Atkuriamąjį Seimą kandidatuojantis žymus rezistentas Povilas Pečeliūnas sulaukė anoniminio skambučio su klausimu ar dar nenumirei? Po kelių dienų jis išties mirė su itin retais simptomais. Jo konkurentas buvo Gediminas Vagnorius. Reta vėžio forma mirė ir mūsų Vilties prezidentas Stasys Lozoraitis. Tik po Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos apnuodijimo išaiškinimo tapo realu, kad ir P.Pečeliūno bei S.Lozoraičio atvejai panašūs. Na, o kam tai naudinga klausimų kaip ir nekyla.
1992 metais Sąjūdžiui pralaimėjus rinkimus į Seimą, į valdžią vėlei sugrįžta buvę ir nepražuvę sovietų kolaborantai ir lig šiolei neišvirsta iš savo postų. Persikrikštydami, persiformuodami, sau naudingai reguliuodami Rinkimų įstatymą (balsavimas už sąrašą, balsavimas paštu, išeliminuojant neįgaliųjų balsavimą namuose ir t. t.), komunistai tvirtai laikosi valdžioje ir tęsia sovietines tradicijas. Sprogsta tiltai, dega namai, žūsta žmonės, tačiau kaltų nėra.
Tiesa, išaiškinamos kelios galvažudžių grupuotės daškiniai, tulpiniai, Dekanidzės gauja, tačiau tai tik didžiųjų grobikų priedanga: didieji nepagaunami ir toliau tarpsta. Užgrobtose žemėse dygsta dangoraižiai, neteisėtai parceliuojamas tautos turtas, auga milijonierių gretos ir didėja nuskurdėlių minia.
1993 metais Algirdas Mykolas Brazauskas, tapęs prezidentu, kaip tikras leninietis paleido į laisvę žiauriausius nusikaltėlius ir be priežiūros bei raminamųjų vaistų paliko psichikos ligonius. Būtent prisidengus šio kontingento daromais nusikaltimais (žudymai, padegimai ir ištisų kaimų sušaudymai), buvo vykdomas ir politinis susidorojimas su Lietuvos patriotais. Pradedant persekiojimu, išmetimu iš darbo, verslo žlugdymu, baigiant politinių organizacijų skaldymu, pasikėsinimais į vadovus ir net žmogžudystėmis.
Ypač tiems, kurie atskleidžia korupciją ir realiai grasina ją išviešinti ir pažaboti, pritaikomas platus sovietinio susidorojimo arsenalas. Taip Klaipėdos deputatas buvo susprogdintas, du žurnalistai Vitas Lingys ir Kęstutis Žičkus nužudyti, du Seimo nariai Rimantas Ruzas ir Tautvydas Lideikis žuvo automobilių avarijose, tautininkas Saulius Čepėnas nužudytas armatūros strypais, o V.Paliukaitis nušautas, liberaldemokratas G.Dargužis pasmaugtas, o du Lietuvos karininkai S.Buzas ir T.Simonis užmušti avarijoje. O kiek pasikėsinta? Ir į Antaną Terlecką, Stanislovą Buškevičių, Algirdą Petrusevičių ir į daugelį kitų, kukliai nutylėjusių šį faktą...
Prabėgo vieneri metai nuo buvusio Valstybės saugumo departamento pulkininko Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje. Tačiau ši didžiulį atgarsį visuomenėje sulaukusi rezonansinė byla vis dar kybo ore. Iki šiol neaišku, į kokius klausimus jau atsakyta, kodėl ši byla tokia supainiota, suvelta, specialiosios tarnybos jos vengia kaip velnias kryžiaus. Pagaliau kas ir kodėl trukdo atskleisti pulkininko žūties aplinkybes, kas Lietuvoje turėtų atskleisti šią paslaptį?
Tik įsivaizduoti reikėtų, kiek dar paslapčių išryškins ateityje istorija. O kiek klausimų V.Pociūno byloje? Juolab kai vis garsiau kalbama ir vis daugiau pasigirsta nuomonių ir teiginių, kad V.Pociūnas buvo nužudytas. O kol kas netiesioginiu šios versijos įrodymu pateikiamas premjero Gedimino Kirkilo keistas sprendimas įkurti dar vieną komisiją. Teigiama, kad tai su V.Pociūno žūtimi susijusio premjero patarėjo Albino Januškos gudrus manevras: taip tarsi parodomas Vyriausybės vadovo noras išsiaiškinti situaciją ir sudėti visus taškus šioje byloje.
Kadangi sukurta komisija negalės prieiti prie slaptų dokumentų ir negalės ką nors konkrečiau išsiaiškinti, užpildyti visas spragas, jos veikla galės užsitęsti iki begalybės. Juk G.Kirkilas taip ir sakė: komisijos veiklos laikas neribojamas. Kitaip tariant, tegu komisija tiria, iki visiems ši tema pabos, ir tragedija palaipsniui nueis į užmarštį. Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius yra pasakęs: Lietuva tik ateityje sužinos tiesą apie pulkininko V.Pociūno žūtį. Atsakymai, deja, ateina po daugelio metų.
Kad komisijos darbui trukdoma, pradėjo aiškėti nuo pirmųjų dienų. Dar nepradėjus darbo, komisijos veikloje atsisakė dalyvauti G.Kirkilo sprendimu komisijos nariu paskirtas Generalinio prokuroro pavaduotojas. Oficiali priežastis, kaip tvirtino pavaduotojas, jo skyrimas nebuvo suderintas su prokuratūros vadovybe. O KGB rezervininką Arvydą Pocių pakeitęs Valstybės saugumo departamento direktorius Povilas Malakauskas net nesiteikė paaiškinti, kodėl pirmajame posėdyje nedalyvavo.
Po tokio dviejų valstybės pareigūnų demaršo komisija, vadovaujama filosofo Vytauto Ališausko, nutarė tyrimą pasukti kai kam Lietuvoje pavojinga kryptimi išsiaiškinti ir atvirai pasakyti, kas yra V.Pociūno šmeižto organizatoriai ir kodėl jis buvo šmeižiamas. O tada... Juk iš A.Pociaus atleistų VSD bendradarbių liudijimų Nacionalinio saugumo ir gynybos komisijai, V.Pociūno pasakytų žodžių artimiausiems bendraminčiams, kad daugiau netylės ir pateiks turimą kompromatą apie Rusijos Gazprom valdomus aukščiausius Lietuvos pareigūnus, galima daryti prielaidą, kas slepiasi už pulkininko šmeižto po mirties organizatorių.
Kažkodėl neatsako P.Malakauskas ir į klausimus, kodėl VSD direktoriaus kėdėje tebesėdi artimas A.Januškos draugas Darius Jurgelevičius, daugiau nei keistomis aplinkybėmis 2005 metų pradžioje iš Užsienio reikalų ministerijos perėjęs dirbti į saugumą. Dar keisčiau, kad buvęs diplomatas naujame darbe ėmėsi kuruoti ne tarptautinius ryšius, o tuo metu Lietuvai itin opų tranzito klausimą, žinomą projekto 2K vardu (garsiąją KaliningradoKlaipėdos tranzito sutartimi), kuriuo aktyviai domėjosi Rusijos specialiųjų tarnybų karininkai. Rusija net buvo leidusi suprasti, jog sumažintų geležinkelio krovinių tarifus per Klaipėdos uostą tuo atveju, jei Lietuva Rusijos kapitalui parduotų Klaipėdos uosto krovos bendrovių akcijas. Rusijos žiniasklaidoje projektas 2K net buvo apibūdinamas kaip Klaipėdos uosto įsiliejimas į Kaliningrado, visos Rusijos ir Eurazijos erdvę.
Tik V.Pociūno aktyvi patriotinė pozicija padėjo Lietuvai atsikratyti šios grėsmės. Ar ne čia ir jo mirties priežastis? Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto Valstybės saugumo departamento veiklos parlamentinio tyrimo posėdžio stenogramoje yra tokie VSD pareigūno parodymai: Gaila, kad tos mūsų prognozės pasitvirtino, krovinio neliko ir tas visas 2K subliuško. Mes tuo metu atkreipėme dėmesį, kad aplink 2K labai daug KGB rusų karininkų sukasi, praktiškai Meždunarodnaja transportnaja kompanija (Tarptautinė transporto kompanija) ar kaip buvo per vidurį, tarpinė grandis, mes paskui išsiaiškinome, kad buvo vieni KGB darbuotojai. Stonys jau tuo metu šmėžavo šitame projekte, čia niekam ne paslaptis. Apie premjero patarėjo Albino Januškos ryšius su Rimandu Stoniu pareigūnas pridūrė: Aš galiu pasakyti, kad operatyvinėje byloje tokių duomenų buvo. Savom ausim girdėjau (kalba netaisyta R.G.).
Meždunarodnaja transportnaja kompanija artimai susijusi su buvusiu KGB generolu, Rusijos geležinkelių prezidentu Vladimiru Jakuninu. Šis buvęs KGB generolas, A.Januškai dirbant prezidento patarėju nacionalinio saugumo klausimais, kaip spėjama, jo dėka, Valdo Adamkaus buvo apdovanotas Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. Dar vienas apdovanotas kagėbistas V.Adamkaus kolekcijoje.
Pulkininkas V.Pociūnas sudraskė šį ekonominės diversijos voratinklį. Jį bendrai mezgė buvusio KGB kadrinio karininko vadovaujama Rusijos bendrovė OO Transis ir Dujotekanos prezidento Rimando Stonio dešinioji ranka viceprezidentas, buvęs KGB karininkas Piotras Vojeika ir tuo pat metu bendrovės Odanata vadovas. Kai buvęs KGB rezervininkas A.Pocius tikrąja to žodžio prasme išvarė V.Pociūną iš Lietuvos saugumo, pulkininkas pareiškė, kad daugiau netylės. Virš pulkininko galvos pakibo mirties šešėlis. A.Januška ir R.Stonys suprato, kuo baigsis situacijos paviešinimas. Ir prabėgus keletui dienų jau nužudytas V.Pociūnas buvo išmestas per viešbučio langą.
Kodėl pulkininkas tik prasitarė, kad daugiau netylės, bet nepadarė viešo pareiškimo apie valstybės kūną apraizgiusį voratinklį ir jo pynėjus? Galimos trys versijos. Viena V.Pociūnas nesitikėjo tokios žaibiškos buvusių KGB (o gal ir dirbančių Rusijos fedaralinei saugumo tarnybai?) reakcijos. Antroji versija iki smulkmenų išsiaiškinęs Lietuvą apraizgiusio politinių ir ekonominių diversijų voratinklio struktūrą bei jos kūrėjus, pulkininkas puikiai suvokė: niekas negalės patikėti, kad į kagėbistinį voratinklį įpainioti paties aukščiausio rango politikos veikėjai, vadinamasis valstybės elitas.
Juk buvusiam klanui tarnaujanti žiniasklaida, ten dirbantys buvę KGB agentai ir rezervininkai pagal artimojo užsienio specialiųjų tarnybų parengtą scenarijų pažers neįsivaizduojamo masto kontrargumentų, paneigimų, melo, šmeižto laviną. Argi ne panašiai buvo išmesta kompromituojanti medžiaga prieš VSD direktoriaus A.Pociaus veiklos tyrimui vadovavusį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Algimantą Matulevičių? Juolab kad dokumentais pagrįstų įrodymų neliko visa V.Pociūno surinkta tyrimų medžiaga Valstybės saugumo departamente sunaikinta.
Galgi saugumo pulkininkas priėmė sprendimą sąmoningai paaukoti savo gyvybę? Nes puikiai suvokė, kad kagėbistinis klanas panaudos jiems įprastą metodą. Taip, kaip pasielgė su A.Litvinenka, A.Politkovskaja. Galbūt V.Pociūnas priėmė sprendimą pačia brangiausia pasaulyje kaina padėti atskleisti visą tiesą, išvilkti klaną į dienos šviesą.
Klanas jau velkamas į šviesą. Minint V.Pociūno žūties metines, jo bičiulis ir bendramintis Kęstutis Masiulis pareiškė: Man ypač skaudu, kad Respublikos Prezidentui atskaitingas VSD ne tik nedėjo pastangų išaiškinti žudiko, bet atvirkščiai dėjo visas pastangas šį tragišką įvykį sumenkinti ir netgi apjuodinti velionį. Velionio Vytauto Pociūno paskutiniame prieš mirtį susitikime su manimi pavojingais valstybei įvardinti asmenys valstybės vadovų yra globojami, o drąsiai tiesą liudiję VSD pareigūnai neapginami nuo persekiojimų. To, neslėpsiu, aš taip pat negaliu nepasmerkti.
Tačiau V.Pociūno mirties priežasčių aiškinti nėra kam. V.Adamkus jį po mirties apdovanojo. Gal tikėdamasis taip užtrinti velionio šmeižto dėmę ar nuraminti našlės ryžtą surasti teisybę? Antra vertus, toks V.Pociūno apdovanojimas dar kartą pademonstravo Prezidento vienodą požiūrį į išdavikus ir patriotus. Tiek su iš JAV išvarytu ir Izraelyje nuteistu už bendradarbiavimą su KGB Šabtajumi Kalmanovičiumi, tiek su KGB generolu V.Jakuninu apdovanojamas ir šalies patriotas V.Pociūnas!?
Pasirodo, V.Adamkaus nepamokė, kaip skirti didvyrius nuo išdavikų, 2000 metais atsisakę imti iš jo rankų apdovanojimus 100 žmonių. Pradedant disidente Nijole Sadūnaite, signataru Algirdas Endriukaičiu, kunigais Jonu Kastyčiu Matulioniu ir Robertu Grigu, kurie atsisakė raštu viešai paskelbę, o 70 tylomis neatėjo į apdovanojimą. Taigi ketvirtadalis apdovanotųjų atsisakė stoti į vieną gretą su kagėbistais, komunistais ir privilegijuotu elitu. V.Adamkus ir toliau juos remia, o didvyrių ir patriotų ginti nėra kam.
© 2007 XXI amžius
|