Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Pasaulis
Požiūris
Retro
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Pirmasis lietuvių moterų suvažiavimas

Pirmojo lietuvių moterų suvažiavimo dalyvės

Moterų judėjimui vadovavusios Steigiamojo Seimo narės Felicijos Bortkevičienės liudijimas

Alė JURGAITIENĖ,

Pirmojo lietuvių moterų suvažiavimo minėjimo Kauno miesto organizacinio komiteto pirmininkė, Kauno miesto Panemunės katalikių draugijos pirmininkė,

dr. Virginija JURĖNIENĖ,

Organizacinio komiteto narė, Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto docentė

Vykstant rinkimams į Rusijos Valstybės III dūmą, Lietuvos moterys rengėsi pirmajam moterų suvažiavimui. Visuomenė apie moterų suvažiavimą nekalbėjo, juo menkai domėjosi, nebuvo rinkimų į jį. Visuomenės dauguma svarstė, kas bus išrinkta į Rusijos Dūmą.

Vilniuje telkėsi išsimokslinusios moterys, jau aktyviai įsijungusios į tautinį judėjimą, dalyvavusios Didžiajame Vilniaus seime ir vadovavusios Lietuvos moterų sąjungai bei priklausiusios demokratų ar socialdemokratų partijoms arba bent pritariančios vienos ar kitos partijos deklaruotoms idėjoms. Vilniuje moterų judėjimui vadovavo liberalės demokratės Felicija Bortkevičienė, Ona Pleirytė-Puidienė, Stanislava Landsbergaitė, Ona Brazauskaitė, Gabrielė Petkevičaitė. Jos pirmiausia kėlė teisės, politinės moterų ir vyrų lygybės idėjas. Nemaža dėmesio jos skyrė moterų švietimo klausimams.

Kaune nebuvo moterų visuomenininkių, kurios galėtų organizuoti, vadovauti moterų judėjimui, todėl vadovavimą kylančiam moterų judėjimui siekė perimti kunigai. Jie 1907 m. rugsėjo 23–24 d. Kaune organizavo I Lietuvos moterų suvažiavimą, kuris vyko didžiausiame miesto pastate, teatre. Moterų suvažiavimo sušaukimo mintį iškėlė kunigas Povilas Januševičius. Apie pačią suvažiavimo idėjos gimimą 1937 metais P.Januševičius išdėstė žurnalistei Onai Beleckienei, kuri straipsnyje rašė: „Skaičiau užsienio laikraščiuose, kad kituose kraštuose moterys susiorganizavusios ir daro suvažiavimus. Pagalvojau argi lietuvės moterys to pat negalėtų padaryti. Kilusia mintimi pasidalinau su kitais“.

Kun. P.Januševičius ėmėsi realizuoti suvažiavimo sušaukimo idėją. Jis kvietė pasitarimus. Komitete aktyviai darbavosi ir teisininkas Petras Leonas, kuris vėliau, 1937 metais, taip rašė: „Man sugrįžus Kaunan, greitu laiku buvau kunigų pakviestas į pasitarimus lietuvių moterų suvažiavimui Kaune rengti“. Organizacinis komitetas svarstė, kurias moteris kviesti į suvažiavimą, kad parodytų moterų kultūringumą. Kun. Juozo Tumo pasiūlymu į Kauno suvažiavimą buvo pakviestos ir vilnietės. Organizacinio komiteto išplatintame pranešime nurodyta, kad politiniai klausimai nebus svarstomi, todėl partiniai nusistatymai neturi sutrukdyti atvykti į suvažiavimą. Toks pastebėjimas buvo svarbus, nes Rusijoje po revoliucijos nuslopinimo siautėjo reakcija ir bet koks susirinkimas buvo neleistinas.

Organizacinio komiteto nariai kreipėsi į parapijų kunigus, kad šie paragintų moteris važiuoti į suvažiavimą. Į jį kvietė ir mėlynos spalvos reklaminiai lapeliai, kurie lietuvių ir rusų kalbomis buvo išklijuoti Kaune ant stulpų. Spaudoje taip pat buvo nemažai pranešimų apie moterų suvažiavimą, kuriuose buvo nurodoma: „Lietuvės! Mes privalome pasirūpinti, kad tas suvažiavimas atneštų mūsų tautai naudą. (…) Sesers! Tautos labas ir laimė teparagina mus prie bendro darbo“.

Visos katalikiškos draugijos siuntė atstoves į moterų suvažiavimą. Socialdemokratai ir demokratai, turintys nemažą įtaką krašte, taip pat siuntė savo delegatus į moterų suvažiavimą. Suvažiavime dalyvavo visas intelektualinis to meto moterų elitas: rašytojos G.Petkevičaitė-Bitė, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, O.Pleirytė-Puidienė, Julija Žymantienė-Žemaitė, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, C. Leonienė, F.Bortkevičienė, Liudvika Didžiulienė. Dalyvavo įvairių pažiūrų ir luomų moterys, socialistės, katalikės, liberalės, inteligentės ir kaimietės. Suvažiavime dalyvavęs laikraščio „Lietuvos ūkininko“ atstovas Mykolas Sleževičius apie suvažiavimo sudėtį rašė: „Sodiečių-mergaičių būriai traukia miesto teatro link. Jos suvažiavo iš visų Lietuvos kampų ir kampelių“.

Pranešimuose, kviečiančiuose moteris į suvažiavimą, buvo raginama ne tik aktyviai dalyvauti, bet bent prieš tris dienas užsiregistruoti ir įsigyti bilietus, kurie „moterims – 25 kap., vyrams – 1 rub.“. Taip suvažiavimo organizacinis komitetas išsprendė finansinį klausimą.

Rengiant I moterų suvažiavimą, organizaciniam komitetui iškilo suvažiavimo prezidiumo sudarymo problema. Teisininkas P.Leonas, konsultavęs organizacinį komitetą teisiniais klausimais bei aktyviai prisidėjęs prie suvažiavimo organizavimo, apie prezidiumo formavimo problemą vėliau rašė: „Aš ilgai gyvenau svetur, buvau atitolęs nuo Lietuvos gyvenimo ir nežinojau, kokios yra moterys lietuvės inteligentės, kurios galėtų referatus skaityti ir susirinkimą vesti. Iš dalyvavimo spaudoje žinojau Bitę (G.Petkevičaitę), Žemaitę ir dar kai ką. Kunigai nurodė S.Kymantaitę, O.Puidienę, kurios pasirodė suvažiavime ypatingai išsilavinusios ir gabios moterys“.

G.Petkevičaitė atidarydama suvažiavimą pabrėžė, kad moterys turi parodyti savo susipratimą, jog yra priaugusios iki tokio darbo. Kunigai jai pasiūlė kandidates į prezidiumą, tarp jų turėjo būti ir kunigas. G.Petkevičaitė užsigavo, nes įžvelgė čia moterų žeminimą, tarsi jos nesugebėtų savarankiškai dirbti. Todėl ji pati save pasiūlė į pirmininkes. Rašytoja 1937 metais (II moterų suvažiavime), prisimindama I suvažiavimo pradžią, teigė: „Kunigai, susirinkimo šeimininkai, paaiškino man, kad, pasakiusi prakalbą, turėsiu atidaryti posėdį, siūlydama į prezidiumą pirmininku kunigą O. (…) Betardama tuomet savo prakalbos žodžius, nutariau nenusileisti anglėms pasiryžimu. „Jei mane ir išmes dabar iš susirinkimo, nebus gėdos“, – galvojau ir, baigdama prakalbą, pasistengiau ramiu, tvirtu balsu ištarti į susirinkusius:

– Prašau rinkti mane pirmininke.

Iš karto suūžė gausiai susirinkusiųjų dvasininkų tarpe smarkus nepasitenkinimo bruzdėjimas. Paūžę, pasmarkavę, pasitraukė dvasininkai, kovos lauką užleisdami mums, moterims.“

Be savęs, G.Petkevičaitė į prezidiumą pasiūlė: į vicepirmininkes – S.Kymantaitę-Čiurlionienę ir M.Pečkauskaitę, į sekretores – O.Pleirytę-Puidienę, patarėju – teisininką prof. P.Leoną, o į kandidates – C.Leonienę, Žemaitę. P.Leonas, aprašęs suvažiavimo prezidiumo veiklą, nurodė: „Pirmininkė G.Petkevičaitė dėl silpnų fizinių jėgų ir silpno balso tik formaliai pirmininkavo, gi tikrovėje ją pavadavo suvažiavimo sekretorius O.Pleirytė-Puidienė, kuri pasirodė ypatingai gabi ir tinkama dideliam susirinkimui tvarkyti ir jo darbą vesti“.

Suvažiavimo pradžioje buvo atlikta Ksavero Sakalausko-Vanagėlio kantata „O, moters, lietuvės“, kuri buvo specialiai parašyta šiam suvažiavimui. Suvažiavime buvo nagrinėjami moterų organizacijų, švietimo, auklėjimo klausimai. Jame buvo pažymėta, kad vyrų lietuvių inteligentų yra mažai, bet moterų dar mažiau. Šito priežastis – „moterų gyvenimas, duodantis kur kas mažiau galimybių lavintis negu vyrams“.

C.Leonienė skaitė pranešimą „Apie visuomenišką moterų padėjimą Lietuvoje ir jų kultūriškus uždavinius“, kuriame nurodė, kad moters padėtis mažai kuo skiriasi nuo vergės, nes vyrai vieni valdė, teisė ir įstatymus tvarkė ir kad dabar moterų padėtis žemesnė už vyrų, joms atimta daugelis pilietinių teisių. Pranešimo pabaigoje ji aptarė, kuo moterys turėtų rūpintis: 1) kad būtų mokytų priėmėjų, 2) kad susirgus būtų galima kreiptis pagalbos į gydytoją, 3) šviesti moteris, 4) gerinti maistą, aprangą, didinti švarą, 5) gelbėti žūstančias paleistuvystėje mergaites, 6) kovoti su girtuoklyste, 7) skatinti moteris aktyviai prisidėti prie tautiško darbo, 8) organizuotis – ir tiems uždaviniams siekti „reikalingas mergaitėms mokslas“. (…)

O.Pleirytė-Puidienė nurodė, kad, norint moteris išvaduoti iš tokios vergiškos padėties, reikia organizuotis į vieną moterų sąjungą be politinių ir socialinės padėties skirtumų. J.Žymantienė-Žemaitė skaitė pranešimą „Sodžiaus moterų skriaudos“, kuriame akcentavo, kad neturtingų tėvų dukterys jau dešimties metų amžiaus išeina svetur arba vaikų auklėti, arba gyvulių ganyti ir jomis niekas nesirūpina, „sodietės vergės tėvų, vergės vyrų, ir sūnų. (…) Reikėtų būtinai pasirūpinti kokiu nors būdu šiek tiek sulyginti teises moterų su vyrais“.

Suvažiavimo dalyvės, inteligentės ir valstietės, atidžiai ir smalsiai klausė kiekvieno pranešimo, kiekvieno pasisakymo. Žemaitė rašė: „Priklausė moterėlės visokių skaitymų, (…) išgirdo visokių ginčų, nepaprastų minčių. (…) Kita gal mažai ir tesuprato, bet vis atidžiai klausėsi, vis kažin ko laukė. O kai užgavo apie moteriškių sodiečių skriaudas, tai net triukšmas susirinkime pakilo; užniko moterėlės su ašaromis guodžiantis, savo vargus skaityti, pagalbos šauktis“. Suvažiavimo vicepirmininkė M.Pečkauskaitė laiške Pranui Augustaičiui pažymėjo: „Malonų įspūdį padarė tas seimas. Niekados netikėjau, kad mūsų sodietės taip norėtų žengti pirmyn, taisyti savo gyvenimą“. Tačiau ji pažymėjo, kad sodietės savo kalboje daugiausiai skundėsi vyrų girtavimu, o tarnaitės – ponų išnaudojimu.

Suvažiavimo prezidiumo pirmininkė G.Petkevičaitė 1927 metais, vertindama kaimo moterų pasisakymą, nurodė, jog išplaukė aikštėn tai, kas gyvenime ir tame pačiame Kauno suvažiavime buvo dangstoma žodžiais arba nutylima. Žemaitė prisimindama suvažiavimą nurodė, kad sodietės laukė, reikalavo kokio nors stebuklingo vargų į šalį nustūmimo, tačiau jos nesuprato būtinumo šviestis. Be minėtų pranešimų, parengtus referatus skaitė: A.Petkevyčaitė „Apie mokyklas“, S.Kymantaitė „Kaip mokyti Lietuvos istoriją“, M.Pečkauskaitė „Moterų garbės apgynimas“, Milašienė „Sumanymas apie girtuoklystės panaikinimą Lietuvoje“, E.Lebkauskienė „Apie naminę amatininkystę, būtent audėjistę“, Marija Rabašauskienė „Apie daržovių ir vaisių pramonę“.

Antra suvažiavimo diena buvo įtempta. Jos darbą ir susitelkimą trukdė atvykusių socialdemokratų, demokratų, krikščionių demokratų partijų atstovai. Suvažiavimo dalyvės svarstė atskiro laikraščio moterims įkūrimo klausimą. E.Vaitkevičienė perskaitė pranešimą „Apie moterų organizavimąsi ir laikraščio leidimą“. Pranešėja nurodė, kad būtina įsteigti moterims skirtą laikraštį, kad moterys į jį rašys drąsiau. Pranešimo autorė nurodė, kad kitų tautų moterys, kovojančios už savo teises ir geresnį būvį, turi savo laikraštį. Tokiam sumanymui pasipriešino S.Kymantaitė-Čiurlionienė, teigdama, kad atskiras laikraštis įneš tik antagonizmo tarp vyrų ir moterų ir kad vyrų spaudoje reikia pradėti kalbėti apie moterų reikalus, kad jie pripažintų moterims lygias teises.

Po pertraukos į suvažiavimą atvyko daug kunigų, nes buvo numatyta rinkti komitetą. Jie, kalbėdami iš tribūnos, bandė sukelti nesantaiką tarp prezidiumo ir atstovių. P.Leonas irgi nurodė labai didelį kunigų aktyvumą suvažiavime. Be kunigo Konstantino Olšausko, patylomis agitavo ir buvę salėje kunigai, nurodydami moterims už ką balsuoti, už ką ne. Kun. Povilas Dogelis savo kalboje pavadino visas vilnietes bedievėmis ir socialistėmis.

Prezidiumui pasiūlius, buvo priimti šie nutarimai: „1) dėl teisių moterims iškovojimo kuriama sąjunga, kuri jungiasi su panašiomis kitų tautų sąjungomis; 2) dėl naminio būvio pagerinimo mes pačios kuriame sąjungas pagal savo užsiėmimus; 3) moterų sąjungos veikia skyriumi arba drauge su vyrais; 4) tai sąjungai tvarkyti išrenkamas 10 asmenų komitetas“. Ketvirtas punktas sukėlė audringas diskusijas, nes buvo svarstoma, kokiu kvalifikaciniu pagrindu rinkti moteris į komitetą. P.Leonas vėliau rašė: „Susidarė karšta atmosfera, labiausia dėl to, kad ginčuose dalyvavo vyrai, tarp kurių srovinis susiskirstymas jau buvo stipriai pasireiškęs.“ Į komitetą buvo išrinktos F.Bortkevičienė, Kotryna Norkytė, S.Kymantaitė-Čiurlionienė, C.Leonienė, G.Petkevičaitė, Žemaitė, J.Griniuvienė, M.Putvinskaitė, T.Kubilinskaitė, O.Pleirytė-Puidienė, E.Vaitkevičienė, M.Pečkauskaitė, M.Rabašauskienė, E.Lebkauskaitė, O.Daugelytė, M.Augustinaitė. Į komitetą buvo išrinktos dviejų srovių moterys, katalikės ir pasaulietės.

Uždarant suvažiavimą, G.Petkevičaitė padėkojo kauniečiams, surengusiems suvažiavimą, ir nurodė: „Čia, tame mūsų susirinkime, vieni užmanymai buvo duodami, vien grūdai buvo metami, o nuo mūsų pačių priklausys, kaip mes čia tuos mestuosius grūdus auginsime. Kaip grįžusios namo elgsimės. Tai su karšta širdim, su viltim eikime pirmyn! Atidarėme akis – neužmerkime jų! Tegul prasideda mūsų naujas gyvenimas. Pirmyn!“.

© 2007 „XXI amžius“