|
Šeimos problemų labirintuose
Jau kuris laikas visuomenėje, ne tik tarp politikų, vyksta diskusijos dėl Seime užregistruoto Tėvynės sąjungos Paramos šeimai pagrindų įstatymo projekto. Juo siūloma tradicinėms ir bent dviejų vaikų susilaukusioms šeimoms, taip pat nepilnamečius vaikus auginančioms motinoms taikyti mokestines ir socialines lengvatas. Tarp siūlomų lengvatų yra tokios: tėvams, kurie vaikus išaugino iki 18 metų gyvendami santuokoje, tais metais, kai vaikui sukanka 18 metų, suteikti mokestines atostogas, t.y. tais metais juos atleisti nuo pajamų mokesčio mokėjimo; gimus antrajam vaikui, tėvams 2,5 karto padidinti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD), gimus vaikui dvigubai sumažinti motinos ar tėvo įsipareigojimus studijų paskolos grąžinimui. Siūlomos ir mokestinės lengvatos šeimoms, kurios ikimokyklinio vaiko priežiūrai samdo auklę.
Aišku, ieškoti išeities iš aiškios demografinės krizės būtina. Juk per pastaruosius penkiolika metų gimstamumas sumažėjo iki ypač žemo lygio suminis gimstamumo rodiklis šiuo metu mažesnis nei 1,3 ir yra vienas žemiausių ES, o normaliai gyventojų reprodukcijai užtikrinti reikia bent apie 2,1, tai reiškia, kad kiekviena statistinė moteris turėtų pagimdyti vidutiniškai po 2 kūdikius. Tačiau siūlomos priemonės neatspindi visų visuomenės poreikių. Štai NPD padidinimas 2,5 karto reiškia, kad dirbantis tėvas ar motina turi uždirbti apie tūkstantį litų. Ar daug jaunų tėvų ir motinų uždirba tokius pinigus? Dirbantys privačiame sektoriuje turi tenkintis minimaliu mėnesiniu atlyginimu, dar blogiau, netgi puse jo, nes mokesčiais apkrautas ir vos besiverčiantis darbdavys gali mokėti tik minimalų atlyginimą. Tad ar nereikėtų Tėvynės sąjungos vadams, deklaruojantiems norą pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas, susirūpinti apskritai visų darbuotojų, ne tik valdininkų algas gaunančių, taip pat ir vadinamųjų darbdavių, dažnai išmestų į gyvenimo užribį, padėtimi? Ar nejaučia jie pareigos pasirūpinti skurstančia ir į užsienius išvažinėjančia tauta? Juk nieko nėra blogiau, kai matome darkomas politikų deklaruojamas vertybes: kurdami skurdą mažinančias programas, patys iš valstybės iždo, t.y. iš mokesčių mokėtojų lėšų, įvairiomis formomis grobia didžiausius pinigus be jokio sąžinės graužimo, pamiršę tiek šeimas, tiek ir visą tautą.
Be to, esant dabartinėms visuomenės moralinėms nuostatoms, būtina atsižvelgti ir į netradicinių šeimų (išsiskyrusių tėvų, vienišų motinų ir kt., kurių skaičius nuolat didėja ir jau priartėjo prie pusės visų gyventojų) klausimą. Kuo nusikalto vaikas, kad jo tėvai gyvena nesusituokę (t.y. patenka į netradicinės šeimos statusą) ir jie negaus įstatymu numatytų lengvatų? Kyla ir daugiau klausimų projekto iniciatoriams. Be to, labai įtartinai atrodo siūlymas įsteigti net keletą biurokratinių kontorų: Šeimos teisių kontrolieriaus instituciją, Paramos šeimai centrų, Socialinių reikalų ir darbo ministeriją pervadinti į Šeimos ir socialinių reikalų ministeriją.
Iš kitos pusės, socialdemokratų sukeltas triukšmas dėl įstatymo projekto yra niekaip nepaaiškinamas. Jie netgi siūlo Seime nesvarstyti konservatorių pateikto Paramos šeimai pagrindų įstatymo projekto. Pasak socialdemokratų, projektas diskriminuoja nesantuokinės šeimos narius, ypač vaikus, ir išvardija, kiek tarptautinių dokumentų pažeidžia: ir Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, ir Europos žmogaus teisių konvenciją, draudžiančias diskriminaciją dėl gimimo ar kitokios padėties. Esą kas trečia moteris, gyvenanti santuokoje, patiria smurtą, ir tokia moteris būtų priversta gyventi santuokoje, nes valstybės parama numatyta tik santuokos pagrindu sukurtoms šeimoms. Taigi socdemų veikėjams (tiksliau, veikėjoms, nes konservatorių pasiūlymą sutalžo būtent socialdemokratinės emancipuotos moterys, visaip besistengiančios griauti tradicinę šeimą ir su jomis sulyginti ir net iškelti vienišų motinų instituciją) įstatymo projektas nepriimtinas net tarptautinių normų požiūriu. Socialdemokratinės moterys pasirengusios ir toliau didinti netradicinių šeimų skaičių (jei jau motina yra vieniša ją būtinai remti, skiriant pašalpas, ir kuo didesnes, taip didinant pašalpomis mintančių išsiskyrusių šeimų ir potencialių našlaičių ar internatuose augančių vaikų skaičių), nors pasaulyje tokios jau tampa atgyvena. Gal tradicinę šeimą siekiama padaryti netradicine? Štai taip! Tas abipusis apsisvaidymas rodo, kad Seime susirinkę nuo realaus gyvenimo atitrūkę politikieriai, visiškai pasiklydę painiuose interesų ir mitų brūzgynuose (atsiliepimas internete).
Įstatymo projekto iniciatoriai siekia gerinti šeimos klimatą, sustiprinti tradicinės šeimos vertybę. Tačiau visuomenę gerina ne įstatymai, o moralė. O ji turi būti grindžiama krikščioniškais reikalavimais ir patriotiškumu. Ką davė prieš maždaug trejus metus išgarsintos TS nuostatos 2 V, t.y. kad kiekviena šeima turi auginti ne mažiau kaip du vaikus? Raginimas buvo sveikintinas, bet netrukus net pačios idėjos iniciatoriai ją pamiršo. Be to, ši nuostata neturėjo esminio pagrindo. Prisiminkime, kaip išsigelbėjo ir sustiprėjo tremčiai pasmerkta čečėnų tauta. Kai 1944 metų vasarį beveik visą jų tautą iš gimtųjų kraštų trėmė į Kazachstaną (o trėmimo metu mirė daug vaikų, jaunų moterų, pagyvenusių vyrų ir moterų), čečėnai nusprendė: kiekviena moteris turi pagimdyti ne mažiau kaip keturis kūdikius. Ir netrukus beveik sunaikinta čečėnų tauta atgimė.
Taigi kiekviena reikšmingesnė idėja turi turėti tvirtą pagrindą. Kitaip visa tai liks tik tuščia deklaracija. Netgi labai laikina deklaracija. Ne paslaptis, kad jau nuo vaikystės mūsų vaikai turi būti rengiami šeimos gyvenimui, atitinkamai ir auklėjami. Nedovanotina, kad mūsų jaunimo vyriškoji pusė paliekama savieigai, paauglystės metais vaikinai nueina klystkeliais, pasuka į beprotiškus nusikaltimus. Berniukams nuo vaikystės turi būti ugdoma sąmoninga pagarba kitai lyčiai, atsakomybė už savo ir kitų gyvybę. Turime pripažinkime, kad vyrų problema yra akivaizdi, ir ne tik dėl to, kad jų mažėja. Merginoms, ypač dorai išauklėtoms, išties sunku susirasti sau tinkamą porą (o ir vyrai dažnai dėl alkoholizmo ir kitų nukrypimų tampa apatiški šeimos gyvenimui). Mergaitės tėvų šeimoje turi įgyti moteriško orumo, pasirengti tapti motinomis, o ne panelėmis ar draugėmis. Būtina kompleksiškai aiškintis skyrybų priežastis, kurios dažnai subręsta tėvų šeimose, gyvenančiose ir nepritekliuje, ir tarpusavyje nesutariančiose, ir neatsakingai auginančiose vaikus būsimus tėvus ir mamas.
Tad projektai lieka projektais, dažnai netgi labai gražiais, tačiau kai tų idėjų nešėjai demonstruoja tik patys save, greitai jos išvis išblėsta.
© 2007 XXI amžius
|