Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Švietimas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Bendromis pastangomis už Europos atgimimą

Mindaugas BUIKA

Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovas Maskvos patriarchas Aleksijus II kalba Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos sesijoje

Patriarchas apie identiteto krizę

Didelio tarptautinio dėmesio, ypač Europoje, susilaukė Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovo Maskvos patriarcho Aleksijaus II „ekumeninis“ vizitas Strasbūre (Prancūzija), kurio metu jis susitiko su šios šalies politiniais lyderiais ir katalikų vyskupais, kalbėjosi apie galimą susitikimą su popiežiumi Benediktu XVI. Spalio 1-4 dienomis vizitas buvo pradėtas Europos Taryboje, kurios Parlamentinės asamblėjos sesijoje patriarchas Aleksijus II pasakė įspūdingą kalbą apie sunkias radikalaus sekuliarizmo, moralinių normų nesilaikymo ir vertybinio reliatyvizmo pasekmes visuomenėje bei būtinumą sugrįžti prie krikščioniškų žemyno šaknų.

Vizito išvakarėse Rusijos žinių agentūrai Itar-Tass duotame interviu, atsakydamas į klausimą dėl Europoje vykstančio katalikų ir protestantų šventovių „pardavimo bumo sumažėjus parapijiečių skaičiui“, patriarchas pažymėjo, kad šis procesas atspindi Vakarų Europos išgyvenamą „identiteto krizę“. (Stebėtojai atkreipia dėmesį, jog kartu su krikščionių maldos namų uždarymu Vakarų Europoje vyksta kitas – musulmoniškų mečečių statymo „bumas“ ir perspėja dėl kontinento islamizacijos pavojaus – M.B.) Aleksijus II, atsakydamas į minėtą klausimą, nurodė siekį iš sekuliarizmo sukurti savotišką naująją „kvazireligiją“, tuo tarpu tikrąją krikščionių religiją bandoma nustumti į visuomeninio gyvenimo pakraštį.

Dėl to pastebimas atsitraukimas nuo šimtmečiais formuotos žemyno krikščioniškomis vertybėmis grindžiamos „istorinės tradicijos“, kartu sunaikinant dorovinius pagrindus visose gyvenimo srityse. Maskvos patriarcho nuomone, ypač pavojingas reiškinys – demografinės padėties blogėjimas visose Europos šalyse, neišskiriant nei Rusijos. Gimstamumas nepakankamas netgi tėvų kartos pakeitimui, taip pat gilėja kultūrinis atotrūkis tarp kartų. Susidariusį „vakuumą“ užpildo migrantai (dažniausiai musulmonai), turintys aiškius dorovinius orientyrus savo visuomeninėje veikloje ir šeimos gyvenime. Tai jiems leidžia sėkmingai konkuruoti su Vakarų Europos „čiabuviais“, kurie gali likti mažumoje ir atsidurti išnykimo pavojuje.

Be abejonės, patriarcho Aleksijaus II išsakytos pastabos tinka ir postkomunistinei Rytų Europos visuomenei, taip pat ir pačiai Rusijai, kurioje, pagal sociologinius duomenis, tikėjimą praktikuojančių dalis neviršija 4 proc. iš bendro gyventojų skaičiaus, be to, labai paplitęs girtuokliavimas, seksualinis palaidumas, skyrybos, o abortų skaičius viršija gimstamumą (dėl to Rusija kasmet praranda apie milijoną gyventojų). Todėl Rusijai taip pat galioja minėtame interviu patriarcho Aleksijaus II išsakyti palinkėjimai atsisakyti „radikalaus sekuliarizmo diktato“, įveikti religinį nemokšiškumą ir stiprinti jaunųjų kartų auklėjimą gerbiant krikščioniškas tradicijas, davusias dvasinius pagrindus didžiajai Europos civilizacijai.

Svarbus valstybės vaidmuo

Tęsdamas mintį apie žmogaus teisių ir moralės atotrūkio pragaištingumą kalboje, pasakytoje Strasbūre vykusioje Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos sesijoje, Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovas priminė Europos žmogaus teisių chartiją, kurioje nurodyta, kad ginant žmogaus teises, turi būti atsižvelgta į moralės normų reikalavimus. Tai yra svarbu, kadangi būtent moralės vertybės turi nulemti pasirinkimų ir veiksmų laisvę. Patriarchas faktiškai pakartojo svarų popiežiaus Benedikto XVI perspėjimą, kad tradicinių moralės principų griovimas ir „moralinio reliatyvizmo propaganda“ (pridengta klaidinančia tolerancijos kauke) gali atvesti prie to, kad Europos tautos, praradusios dvasinį ir kultūrinį tapatumą, kartu praras ir savo vietą istorijoje.

Patriarchas Aleksijus II iškėlė valstybės vaidmenį, kuri, neribodama asmens pasirinkimo laisvės, per nacionalines masinės informacijos priemones, socialinių ir visuomeninių institutų sistemą turi palaikyti ir skatinti tradicinės moralės normas, priimtinas daugumai gyventojų. Vėliau, Paryžiuje susitikęs su Prancūzijos prezidentu Nikolia Sarkoziu, patriarchas patvirtino Bažnyčios ir valstybės partnerystės poreikį saugant tautos dvasinę kultūrą ir santarvę visuomenėje, auklėjant jaunus žmones būti dorais piliečiais.

Atsakomajame žodyje krikščioniškosios demokratijos politinei krypčiai atstovaujantis prezidentas N.Sarkozis pritarė, kad valstybė turi prisidėti prie tautos dvasinės kultūros išsaugojimo ir kad jis apie tai visada drąsiai kalbėjo – kartais netgi drąsiau negu kai kurie bažnytiniai veikėjai – ir kad Prancūzijos žmonės priėmė šį jo kreipimąsi. Prezidentas taip pat pastebėjo, kad Prancūzijos Respublikoje, kaip ir kitose šalyse, Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės, tačiau Bažnyčios raiškus ir stiprus dalyvavimas viešajame gyvenime yra visiškai suderinamas su sveiku valstybės pasaulietiškumu. N.Sarkozis taip pat pabrėžė, kad didelę reikšmę turi Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių dialogas bendromis jėgomis ginant Europos žemyno krikščioniškąsias šaknis ir kad šio dialogo išdavoje krikščionių viešasis liudijimas taps dar labiau sutelktas ir tvirtesnis.

Susitikimo su Popiežiumi perspektyvos

Tokio bendradarbiavimo tema, be abejonės, buvo viena svarbiausių tarp aptartųjų vizito metu vykusiuose Maskvos patriarcho Aleksijaus II susitikimuose su Prancūzijos Katalikų Bažnyčios hierarchais. Patriarcho garbei surengtame bankete Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas, Bordo arkivyskupas kardinolas Žanas Pjeras Rikaras sakė, kad abi Bažnyčios su reikiamu „evangeliniu dinamizmu“ pasirengę kartu darbuotis „dėl tikėjimo atgimimo, skelbdamos krikščioniškąsias vertybes savo visuomenėse ir visoje Europoje“.

Prancūzijos episkopato vadovas pabrėžė, kad „mūsų Bažnyčios žino, kas visuomenę daro žmogiška ir kas – nežmogiška“, ir todėl reikia skelbti „vartojimo ideologijos paženklintai Europai“, kad ne vien duona gyvas žmogus, „bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4). Kardinolas Ž.Rikaras taip pat priminė, kad Europos krikščioniškosios šaknys yra ne tik istorinis paveldas, bet ir šiandienos realybė, todėl reikia liudyti amžinųjų vertybių vaisingumą ir gyvybingumą.

Kreipdamasis į patriarchą Aleksijų II, kardinolas Ž.Rikaras išreiškė viltį ir daugelio „katalikų širdžių troškimą“ dėl galimo jo susitikimo „tinkamu laiku“ su popiežiumi Benediktu XVI. Jeigu šis susitikimas įvyktų po užsitęsusio tarpusavio santykių aiškinimosi, tai taptų „gera pradžia ilgai kelionei bendroje Dievo ir žmonijos tarnystėje“. Vizito į Prancūziją išvakarėse duotame interviu žurnalui „La Vie“ patriarchas Aleksijus II patvirtino, jog šiuo klausimu jis nebuvo numatęs derėtis.

„Principinės galimybės asmeniškai susitikti su Romos popiežiumi mes niekada neneigėme, netgi sunkiausiais tarpusavio santykių laikotarpiais, – tvirtino Rusijos Stačiatikių vadovas. – Mes visada manėme, kad dviejų didžiųjų krikščioniškų Bažnyčių vadovų susitikimas yra realaus katalikų ir stačiatikių santykių pagerėjimo rezultatas, o ne tik protokolinė priemonė“. Kitame interviu, duotame Paryžiaus dienraščiui „Le Figaro“, patriarchas teigė, jog neatmeta galimybės po vienerių ar dvejų metų, rūpestingai pasiruošus, susitikti su popiežiumi Benediktu XVI, su kuriuo jis turi daug bendro – ypač požiūrį į krikščioniškų vertybių palaikymą sekuliarizuotoje Europoje. Pastaruoju metu Popiežius ir Maskvos patriarchas per pasiuntinius ne kartą apsikeitė sveikinimais, laiškais ir dovanomis.

© 2007 „XXI amžius“