Pirmasis puslapis
Aktualijos
Fotografija
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Memuarai
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Meilės išpažintis gimtajam kraštui sustabdytomis grožio akimirkomis

Prof. Ona Voverienė

Rusnė, 1968 m.

Nemunas nuo Merkinės piliakalnio, 1985 m.

Prof. Česlovas Kudaba su panemunių močiutėmis, 1969 m.

Manoji Lietuva –

Kalvų, klonių ir miškų, upių, ežerų šviesa.

Istorinės atminties paminklai, pakelių kryžiai.

Sodžiaus pakylėta lietuvio pasaulėjauta.

Manoji Lietuva –

Atgimimas, apšlakstytas džiaugsmo ir

skausmo ašaromis.

Dvasios atsinaujinimas, tvyrantis viršum mūsų,

Tarsi šventas senolių priesakas laisvės

siekiams.

Vytautas Ylevičius

Šiais fotomenininko Vytauto Ylevičiaus žodžiais prasideda jo naujausias fotoalbumas „Manoji Lietuva” (V., 2007). Tuose žodžiuose telpa ir visas fotomenininko kūrybos kelias, ir jo gyvenimo prasmė, skirta jo didžiajai meilei Lietuvai. Ypač Lietuvai – nepaprasto grožio, papuoštai kalvomis ir kloniais, miškas ir ežerais, istoriniais paminklais ir pakelės kryžiais, nušviestai lietuviško dvasingumo šviesa, tarsi lotoso žiedas pakilusiai virš dumblo ir visko, kas tame dumble veisiasi. Ko gero, dabartinėje mūsų sutrikdytos dvasios aplinkoje, dvasinių lūžių ir katastrofų akivaizdoje, dar labiau sutirštinamoje juodomis postmodernizmo ir visuotinos bjaurasties spalvomis mene, vienintelis fotomenininkas Vytautas Ylevičius ir beliko grožio ir vilties dainiumi, puikiai sintezuojančiu savo kūryboje grožio vaizdą su poetiniu žodžiu.

Kiekviena jo fotonuotrauka palydima iškiliausių lietuvių poetų eilėraščio strofa, pripildančia vaizdą muzikos, miško ošimo, vėjo dvelksmo, ežero bangelės šnabždesio... ir lietuviškos sielos virpesio, pasilikus vienam su gamta, su jos grožiu, užburiančiu ir keliančiu, įkvepiančiu geroms mintims ir vilčiai.

Žinoma, fragmentu visumos neperduosi... Reikia matyti, skaityti, kvėpuoti ir grožėtis visu albumu. Tylumoje. Susikaupus. Apmąstant. Tačiau ir fragmentas – brangus, keliantis ir skatinantis kilti. Dėl ribotos straipsnio apimties pateiksime tik 4 fragmentus, reprezentuojančius daugiau negu 200 meninių fotografijų visumą.

Štai Nemunas nuo Merkinės piliakalnio. Ir tarsi matai šalia jo susimąsčiusį poetą Antaną Miškinį, tariantį meilės žodžius savo Tėvynės kraštovaizdžiui:

Šalie gimtoji, dainų apdainuota,

Per ilgus amžius kniubus po našta.

Raibųjų gegutėlių apgiedota,

Aukštais pilių kalneliais papuošta.

Pamatė tą vieną iš gražiausių Lietuvos kampelių jautri menininko akis ir jo sieloje suskambėjo poeto kankinio, praėjusio Sibiro lagerių golgotas, eilės. Ir to puslapio įtaiga tokia veiksminga ir tokia gili, kad jos tikriausiai nepakeis ir šimtas patriotinės prozos kūrinių.

Ir vaizdas, ir poeto eilėraščio strofa su skausmu sminga į širdį ir tarsi plėšia nuo jos surambėjusį nutautėjimo ir suslavėjimo kiautą; širdį apnuogina ir verčia savęs paklausti: „Ar aš dar lietuvis?“

Fotomenininkas Vytautas Ylevičius skalsus: kiekviena jo nuotrauka – tai ištisos knygos pagrindinė idėja, kad ir apie ką jis kalba – ar apie Ylakių apylinkes, jų istoriją, jų gamtos grožį, kas žino, gal ir tų apylinkių vyrų žygdarbius. Ar apie tiltelį, nutiestą per upelį ir vedantį į Impilties piliakalnį, kur užmigę Lietuvos karžygiai miega ir... dūmoja. Ar apie Rekyvą, nušviestą saulės, raibuliuojančią ir mirgančią, viliojančią paukštį ištiesti sparnus ir kilti į dangaus aukštybes. Ar tėvą su sūnumi, stovinčius ant Bernotų piliakalnio Europos centre... ir, matyt, pasakojantį sūnui apie piliakalnio papėdėje stovintį pažinimo medį, o gal prie to medžio palaidotą partizaną, žuvusį už Tėvynės laisvę, kad sūnus, išeidamas keliauti Europos keliais, visada jį prisimintų, kaip savo Tėvynės savitumą ir visad grįžtų prie jo. Vartant albumą kyla mintis, kad jis pilnas simbolių, reikšmių, kad jame užkoduota Tautos atmintis ir jos ateities vizija, kurios kvėpavimą jau pradedame jausti...

Štai fotonuotrauka „Rusnė“, fotografuota 1968 metais. Tamsus medis ar kažkoks statinys. O ant jo tamsus gandralizdis... Tačiau virš jo saulės rutulys, apšviečiantis vieną iš gandrų, matyt, dar vis taisantį gandralizdį... Ir paveikslo apačioje poetės R. Lunskienės žodžiai, kaip malda...

Žeme, dovanok man rytą –

Lopšį vakarui auginti,

Vasaros dangaus aplytą

Skaudančią ir gyvą mintį.

Iš tikrųjų mintis skaudi... Juk gandras lietuvių pasaulėjautoje – tai tikras pavasaris, atgimimas ir prisikėlimas. Kasmet sugrįžtantis į savo lizdą, jis yra vaisingumo, šeimos gausumo, vaikų pareigos tėvams, turtingumo simbolis. Tikėta, kad namai, kuriuose peri gandrai, yra laimingi, nes jie saugo nuo gaisrų ir negandų, yra ženklas, kad tie namai laimingi... O fotonuotrauka tarsi šaukte šaukia... nesvarbu, kad naktis tamsi ir diena pilka... Kol gandras prie namų, Lietuva dar nežuvo – nušvis saulė ir lietuvio dvasia atsigaus, atgaivins tautos ir valstybės pačią didžiausią vertybę – šeimą. Atsilaikysime. Atsilaikėme prieš okupacijos tamsą, ištversime ir dvasinę sumaištį, keliamą nepriklausomoje Lietuvoje jos svetimųjų ir susvetimėjusių, tautines vertybes praradusių lyg ir savųjų. Stipriausieji jau atsilaikė. Mano anūko Donato šeima – graži ir tvarkinga, tikra lietuviška šeima: pasodintas medis, statomas namas, auginamas sūnus. Namuose meilė ir ramybė. Jo draugų, daugiausia Lietuvos karininkų, šeimos irgi panašios. Širdis džiaugiasi, kad jau Lietuva atgimsta. Sustiprės lietuviška šeima, atsigaus ir valstybė.

Jaudinanti savo patriotiškumu ir kita knygos dalis: mūsų Tautos šaknys – kaimas, kryžiai ir išlikę istorijos paminklai: „Vytautas Didysis“ Perlojoje, „Medininkų pilies kuorai“, skelbiantys Bernardo Brazdžionio lūpomis:

Iš mūsų žemės niekas neišrovė

Ir niekas amžiais neišraus

Šaknų, įaugusių į gilų griovį,

Nebijančių ugnies nei vėjo atšiauraus.

Zapyškio, Vadoklių bažnyčios, Panemunio pilis, Laisvės paminklas Rokiškyje, paminklas žuvusiems už laisvę Plokščiuose, Zikaro skulptūra Petrašiūnų kapinėse, paminklas Dariui ir Girėnui Kaune, paminklas Kristijonui Donelaičiui Klaipėdoje, dievdirbio V. Svirskio koplytstulpis Narušiuose ir t.t... ir neišsipildžiusi per septyniolika nepriklausomybės metų viltis, puoselėta Atgimimo ir Sąjūdžio dainuojančios revoliucijos metais:

Ir kaip namo sugrįžta tavo paukščiai,

Sugrįžta sielon sąžinė, tiesa,

Kurią lyg bočių vėliavą į aukštį

Iškėlus neša Lietuva visa.

R.Pakėnienė

Kol kas atrodo, kad vis daugiau ir daugiau žmonių Lietuvoje sąžinę praranda, daugėja netiesos ir blogio... Matyt, dar nuopuolio dugno nepasiekėme... Šėtoniškas nutautinimo, demoralizavimo ir ateizavimo scenarijus Lietuvoje sėkmingai vykdomas toliau, giliau ir plačiau.

Bet Atgimimo spalvos ir žvaigždėtos aukštosios akimirkos, siekiant Lietuvai laisvės ir nepriklausomybės ir net Sausio 13-osios tragedija ir sielvarto minutės kiekvieno doro lietuvio širdyje išliks kaip prasmingiausios jo gyvenimo akimirkos, talentingo menininko sustabdytos ir padovanotos savo tautai. Atgimimo fotonuotraukose mūsų vaikai ir anūkai ieškos savo tėvų ir senelių veidų, didžiuosis jais, kaip mes dabar didžiuojamės pokario partizanais. Jie supras, kad dėl tų šventų akimirkų verta buvo gyventi. Ir stebėsis, kodėl mes praradome protus ir sąžines, balsuodami už tautos budelius ir jų kolaborantus, jiems nukryžiuoti atidavę savo Tėvynę Lietuvą… Negi visi suniekšėjome ir „sustribėjome“?

Ne visi. Dar yra Kaunas. Dar yra Lietuvos rajonai, balsuojantys už padorumą ir Lietuvą. Dar yra žmonių, neparsidavinėjančių ir nepaperkamų. Lankiausi Visagine, Kaune, Šiauliuose, Onuškyje, Griškabūdyje, Gegužinėje, Panevėžyje – mačiau bundančią Lietuvą. Mačiau mokytojus, jau atgaunančius žadą ir norinčius kitokios Lietuvos – doros ir teisingos. Mačiau moksleivius, dainuojančius senovines lietuviškas dainas ir jose atrandančius daug grožio. Gražiai ir prasmingai dirba Tėvynės pažinimo draugija, Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus, Lietuvai pagražinti draugija, Tautos frontas. Jų gretos kasmet vis gausėja. Vis daugiau pasiaukojimai dirbama, mecenuojami šventi darbai, pradeda rastis idealizmo daigai. Ryškėja paradoksas, peraugantis į dėsnį: kuo daugiau bjaurasties – moralinio nuopuolio, valstybės išdavysčių, begalinių malonumų ieškojimo ir gobšumo savo Tautos skurdo sąskaita valdžios institucijose ir jos pinigais valdomoje purvasklaidoje, ypač televizijoje, tuo sparčiau formuojasi pasipriešinimas tai bjaurasčiai Tautoje. Žmonės jau pradeda matyti, kas yra kas Lietuvoje, ir mąstyti.

Fotomenininko Vytauto Ylevičiaus kūrybos albumas – tai ne tik vaizdingiausia ir poetiškiausia jo meilės savo Tėvynei ir savo Tautai dovana, bet ir vaizdinis Lietuvos istorijos, jos reikšmingiausio tarpsnio paminklas, iš kurio semsis faktų ir idėjų savo kūrybai ne tik istorikai, ateities rašytojai ir poetai, bet ir psichologai bei sociologai, tyrinėjantys lietuvio dvasios lūžius, manipuliavimą žmogaus protu. Talentingo menininko kūryba – neišsemiama versmė naujoms idėjoms ir naujiems darbams. Neabejoju, ji daugeliui teiks minčių, kaip įveikti bjaurastį grožiu ir blogį gerumu.

Vilnius

© 2007 „XXI amžius“