Pirmasis puslapis
Aktualijos
Fotografija
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Memuarai
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Teatro istorijos trupinys

Bronius VERTELKA

Įdomių faktų iš Juozo Miltinio dramos teatro istorijos pažėrė panevėžietė Regina Hokušaitė (kairėje) ir vilnietė doc. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

„Tai, ką parašė Česlovas, yra tiesa. Džiugu, kad dar turime gyvų liudininkų, kurie prisimena anuos gerus mūsų teatro laikus“, – pristatydamas Česlovo Pažemecko knygą „Teatras – mano džiaugsmas ir skausmas“ kalbėjo Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Romualdas Urvinis. Iškilmės vyko rugsėjo 27-ąją Kraštotyros muziejaus Moigių parodų salėje. Pats autorius jose nedalyvavo.

Renginio vedėja – muziejininkė ir rašytoja Joana Viga Čiplytė teigė, jog panevėžiečiai aktoriai, be savo talento, turi ir kitų gabumų. R.Urvinis mėgsta kalti iš metalo, jo darbai eksponuoti ne vienoje parodoje. Aktorius rengiasi išleisti savo atsiminimų knygą. Stasys Petronaitis yra autorius dviejų knygų, kurias palankiai įvertino skaitytojai. Eleonora Matulaitė mezga, siuva, modeliuoja drabužius, rašo pjeses vaikams. Išėjo jos kūrybos knyga.

Regina Hokušaitė skaitytojams padovanojo du savo kūrinius. Ji sugebėjo prikalbinti kolegą Č.Pažemecką, kad iš jo straipsnių, išspausdintų laikraščiuose ir žurnaluose, išeitų atskiras leidinys. R.Hokušaitė jį ir redagavo. Rugsėjo pradžioje pasirodžiusi knyga „Teatras – mano džiaugsmas ir skausmas“ – tai tarsi teatro istorijos trupinys. Simboliška tai, kad knyga skaitytojus pasiekė švenčiant režisieriaus J.Miltinio 100-metį, o jo pristatymas vyko salėje, kurioje veikia fotografijų paroda apie maestro.

Nors R.Hokušaitė tik ketverius metus vaidino scenoje, bet sugebėjo puikiai perteikti, kokia rupi yra aktoriaus duona. Pasirodo, tais laikais į gastroles jie vykdavo sunkvežimiu, o nakvoti turėdavo ten, kur ir vaidindavo. Ji sakė, kad, mirus aktoriui ir režisieriui Jonui Aleknai, Č.Pažemeckas netgi norėjo išeiti iš teatro. Paskui jis gailėjosi, kad tokio savo ketinimo neįvykdė.

Doc. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė tikino: jeigu aktoriai patys rašytų atsiminimus, tai būtų visiškai kitoks ir pats pasakojimas. Autentiška istorija būtų daug guvesnė, nei užrašyta kito žmogaus. Viešnia iš Vilniaus pabėrė žiupsnelį faktų iš lietuviškų teatrų istorijos, papasakojo, koks iš tikrųjų buvo J.Miltinis. Atėjusieji į Č.Pažemecko knygos pristatymą išgirdo, jog Vaclovas Blėdis ketino būti ne aktoriumi, bet operos solistu. Ir nė vienas Lietuvos teatras neturi tokio nuotraukų archyvo, kokį Panevėžyje paliko Kazimieras Vitkus. R.Aleknaitė-Bieliauskienė neslėpė, jog gastrolių metu artistams tekdavo miegoti ir ant suolų. Tik jos tėvas J.Alekna, buvęs aktorius ir režisierius, turėjo sudedamąją lovelę.

Panevėžys

Autoriaus nuotrauka

© 2007 „XXI amžius“