Pirmasis puslapis
Aktualijos
Fotografija
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Memuarai
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kodėl ir kas iš to?

Petras KATINAS

Vinys Jauniaus AUGUSTINO piešinys

Ko jau ko, o visokių konferencijų, forumų, jau nekalbant apie vadinamojo elito susibėgimus, Lietuvoje netrūksta. Daugelyje tokių renginių faktiškai nevyksta nieko konkretaus. Daug buvo tikėtasi iš praėjusią savaitę Vilniuje vykusios tarptautinės energetikos konferencijos, kurioje buvo svarstoma, kaip padidinti mūsų energetinį saugumą, integraciją į Europos Bendriją. Kitaip tariant, bandyti ieškoti priemonių ir būdų, kaip pristabdyti Rusijos energetinį imperializmą, kuris savo voratinkliu apraizgė jau visą Europą, nekalbant apie Lietuvą. Gaila, kol kas bandymai (ar bent jau deklaruojami bandymai) atsiplėšti nuo Rusijos nedavė didesnių apčiuopiamų vaisių. Ir tai ne tik dėl Rusijos energetinio diktato, bet ir Europos Sąjungos „senųjų“ šalių pasyvumo ir akivaizdaus pataikavimo „Gazprom“ ar „Lukoil“. Negalima pamiršti ir mūsų vietinių politikų bei su „Gazprom“ glaudžiai susijusių galingų ir įtakingų bendrovių – „Dujotekanos“ ar „Lietuvos dujų“ vadovų pozicijos. Tikėtasi, kad pasikeitus „senosios“ Europos lyderiams, ypač Paryžiuje ir Berlyne, atsiras ir mūsų užtarėjų. Ne tik Lietuvos, bet ir kitų ES naujokių. Tai buvo akcentuota gegužės mėnesį Krokuvoje įvykusiame tarptautiniame valstybių vadovų susitikime energetikos klausimais. Jame Azerbaidžano ir Gruzijos prezidentai paragino ES siekti glaudesnio bendradarbiavimo su Kaspijos jūros naftos ir dujų išteklių turinčiomis šalimis. Oficialiai ES ėmė kalbėti apie bendrą ES energetinę politiką, tačiau buvusių Vokietijos ir Prancūzijos vadovų Gerhardo Šrioderio bei Žako Širako pasėtos Rusijos prezidento V.Putino pakištos sėklos davė pakankamai daigų. Aišku, tikėtis, kad naujasis Prancūzijos prezidentas N.Sarkozy pakartos savo pirmtako ciniškus patarimus, jog ES naujokėms geriau patylėti, kai kalba Maskvos, Paryžiaus ir Berlyno trijulė, vargu ar galima. Tačiau tai, kad lyg ir žadėjęs atvykti į Vilniaus energetinį forumą N.Sarkozy pasirinko Maskvą, kur maloniai bendravo su V.Putinu, netgi išklausė Kremliaus valdovo pacituotą poeto Tiutčevo eilėraštį „protu Rusijos nesuvoksi“, rodo, jog Maskvos rankos pakankamai ilgos. Panašu, kad N.Sarkozy vis dėlto išdrįso priminti Kremliaus šeimininkui apie Rusijos energetinį spaudimą Europai. Dar daugiau, pateikė akibrokštą V.Putinui – apsilankė žmogaus teisių gynimo organizacijoje „Memorial“. Atsiranda viltis, kad ir senoji Europa pagaliau pradeda atsikvošėti nuo Rusijos energetinės narkozės.

Kaip Vilniaus energetinio saugumo konferencijos laimėjimą galima vertinti Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Gruzijos ir Azerbaidžano prezidentų pasirašytą susitarimą dėl Kaspijos jūros regione išgaunamų energijos išteklių transportavimo per Juodąją jūrą į Baltijos regioną. Neoficialiai tai vadinama Odesos – Brody – Plocko naftotiekiu. Projektas, aišku, projektu ir lieka. Nežinia, kaip bus susitarta dėl to brangaus naftotiekio finansavimo. Kitas dalykas – Rusija iš visų jėgų spaus Azerbaidžaną, kad tokie planai žlugtų. Todėl klausimų kol kas daugiau nei atsakymų.

Bet svarbiausias Vilniaus energetinio forumo akibrokštas – atidėta pasirašyti Lietuvos ir Lenkijos sutartis dėl elektros energijos tilto per Lenkiją į Europą statybos. Nepaisant vos ne parą vykusių labai įtemptų Lietuvos ir Lenkijos diplomatų derybų, Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis praktiškai pakartojo anksčiau Vilniuje viešėjusio Lenkijos ūkio ministro reikalavimą, kad iš būsimosios Ignalinos atominės elektrinės Lenkija norėtų gauti jokiu būdu ne mažiau kaip 1200 megavatų elektros energijos. Esą tik gavusi tokį užtikrinimą, Varšuva konkrečiai kalbėsis dėl elektros energijos tilto statybos. Kai kurie politikai, jau nekalbant apie žurnalistus, tokią Lenkijos poziciją pavadino didžiausiu smūgiu iki šiol laikytiems pavyzdingiems Lenkijos ir Lietuvos santykiams ir vadinamajai strateginei partnerystei. Juk Lenkijos parama stojant Lietuvai į NATO buvo nepaprastai svarbi. Be to, nepaisant didelių dabartinės Lenkijos vadovų brolių Kačynskių nesutarimų su Briuseliu, Lenkija vis tiek vaidina gana svarbų vaidmenį Europos Sąjungoje. Kitas dalykas, ar yra naudinga Lietuvai aklai sekti įkandin Varšuvos. Juk kalbos dėl elektros energijos tilto per Lenkijos teritoriją kalbomis ir lieka jau daugiau kaip dešimt metų. Aišku, galima kalbėti, kad broliai Kačynskiai mato tik siaurus nacionalinius interesus ir nekreipia dėmesio į savo „jaunesniuosius“ sąjungininkus. Tačiau nesinori tikėti, kad Varšuvoje įsiviešpatavo primityvus, atgyvenęs nacionalizmas, kuris trukdo pamatyti slibiną iš rytų, alsuojantį į nugarą ir pačiai Lenkijai. Yra dar vienas dalykas, taip pat puikiai žinomas Varšuvoje. Dar vykstant Vilniaus energetiniam forumui, Seime buvo svarstomas naujas Liustracijos įstatymas, kuriam įnirtingai priešinosi valdantieji socdemai, taip pat jų valdomas ir diriguojamas Seimo Teisės departamentas, lenkų politikai pamatė, kad su tokia paties Lietuvos premjero vadovaujama partija „eiti obuoliauti“ gana rizikinga. Piestu prieš naująjį Liustracijos įstatymą stojo socdemų frakcijos seniūnė, buvusi uoli Burokevičiaus – Jermalavičiaus mokinė Irena Šiaulienė ir KGB pulkininko sūnelis, buvęs Seimo pirmininkas, dabar socialliberalų vadas Artūras Paulauskas. Pasak jo, tas Liustracijos įstatymas, ir taip jau bedančiu padarytas, „grubiai pažeidžia“ Europos Žmogaus teisių konvenciją, nes, pasirodo, nepakankamai gina KGB karininkų „žmogaus teises“(!). Draugė Irena Šiaulienė teigė esanti visiškai tikra, kad Prezidentas nepasirašys to įstatymo. Matyt, nusipelniusi partijos aktyvistė žino, ką sako: atseit, „senelis“ prezidentas pasiduos neokomunistų spaudimui ir sustabdys liustracijos procesą. Be to, Prezidentūros simpatijos puikiai žinomos ne tik I.Šiaulienei ar A.Paulauskui. Tad nereikia buvusiam užsienio reikalų ministrui ir KGB rezervininkui, ištikimam A.Paulausko ginklanešiui Antanui Valioniui aikčioti, kad elektros energijos tilto statybos projekto žlugimas gali sukelti Lenkijos ir Lietuvos santykių krizę. Juk A.Valionis puikiai žino dabartinės Lenkijos vyriausybės ir prezidento poziciją – visiems laikams atsikratyti komunistinio režimo palikuonių ir panašaus kolaborantinio šlamšto.

Taigi klausimas ne tik ekonominis (kiek kainuos elektros tilto statyba, kada į tą statybą įdėti milijonai atsipirks), bet ir politinis. Aišku, viešai apie tai lenkų politikai nekalba. Pavyzdžiui, ko prireikė Vilniaus energetinio saugumo konferencijoje žemės ūkio ministrei Kazimirai Prunskienei, besirengiančiai į Maskvą? Gal išgirsti kokius nors „slaptus planus“, nukreiptus prieš Maskvą? Matyt, nieko nepešusi draugė Kazimira po valandėlės paliko salę, taip pat pasielgė ir pykčio perkreiptu veidu Rusijos ambasadorius Lietuvoje Borisas Cepovas.

Tad vienareikšmiai vertinti nepasirašytos elektros energijos tilto per Lenkijos teritoriją sutarties negalima. Yra pernelyg daug įvairiausių niuansų. Tarp jų ir tas, kad naujoje, griežtai antikomunistinėje Lenkijos valdžioje nėra užsimaskavusių Maskvos įtakos agentų. Antra vertus, negalima pamiršti, kad iki pirmalaikių Lenkijos Seimo rinkimų liko tik kelios dienos, todėl bekompromisinė rinkiminė kova atsispindi ir politiniuose bei ekonominiuose sprendimuose. Pulti į paniką dėl Varšuvos ir Vilniaus santykių krizės, apie kurią prabilo užsienio reikalų eksministras, – nederėtų. Eksministras, o ypač jo partinis viršininkas, – pakankamai aiškios ir žinomos personos. O geri santykiai su Lenkija, netgi gąsdinant istorinės Žečpospolitos atkūrimu, Lietuvai nepaprastai svarbūs. Tuo labiau kad ir kitų Europos sostinių apčiuopiamos paramos juntame pakankamai mažai. Tą rodo ir pasiūlymai, jog reikia spjauti į elektros tiltą per Lenkiją ir tiesti į Švediją. Iš Stokholmo bemat pasigirdo komentarai, jog tai nebūtų Švedijai naudingas projektas, nes ji rengiasi atgaivinti ar modernizuoti savo atomines elektrines, todėl elektros energijos stygiaus nepajus. Tačiau Švedija neatmeta galimybės padėti Lietuvai, jeigu artimiausiu metu nepavyktų susitarti su Lenkija.

Pagaliau dėl to, kas įvyko, kalta ir plačiai pagarsėjusi lenkų puikybė. „Polski honor“ jau seniai įsigalėjęs ir daro nemažą įtaką Lenkijos politikų veiksmams. Be to, Lenkijos prezidentui Lechui Kačynskiui tikriausiai žinoma, kad Vilniaus forume dalyvavęs ir akylai viską stebėjęs Lietuvos „pensininkas Nr.1“ A.Brazauskas išdėstė žurnalistams, jog niekada „nepasitikėjo lenkais“. Aiškiai leisdamas suprasti, kad „Mažeikių nafta“ atiteko ne tiems, kam reikia. Tiksliau, ne tiems, kam buvo įsipareigota.

© 2007 „XXI amžius“