Pirmasis puslapis
Aktualijos
Fotografija
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Memuarai
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Netylanti motinos rauda

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

1991 metų rugpjūčio 21 dieną sargybos poste prie Seimo rūmų nuo klastingos priešo kulkos žuvo savanoris Artūras Sakalauskas. Po dviejų mėnesių jam būtų suėję dvidešimt aštuoneri... Palaidotas gimtajame mieste, netoli 1919 m. kovų savanorio karininko Antano Juozapavičiaus kapo. Žuvimo vietoje Vilniuje pastatytas paminklinis akmuo. Čia kasmet rugpjūčio 21-ąją po šv. Mišių ateina žmonės, nuoširdžiai prisimena žuvusįjį, pamerkia gėlių, uždega žvakes. Artūras Sakalauskas po mirties buvo apdovanotas, jo garbingą įvertinimą priėmė tėvai Pranas ir Genovaitė Sakalauskai. Parlamento galerijoje pristatyta Genovaitės Sakalauskienės eilėraščių knyga „Motinos rauda“, kuriai pratarmę ir užsklandą parašė 1996–2000 m. kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo narė Ona Suncovienė, gimusi tremtyje, keletą metų dirbusi Alytaus miesto mero pavaduotoja.

Knygoje – aštuoniolika eilėraščių, parašytų po sūnaus žūties. Pirmasis, pavadintas „Rauda“, sukurtas praėjus vos dviem mėnesiams po tragiško įvykio. Paskutinysis „Mirtis jau nugalėta“ parašytas 2006 m. O.Suncovienė šiuos eilėraščius pavadino motinos sielos ašaromis. „Daugumoje posmų girdima tyli aimana, graudulingas rypavimas, būdingas dzūkų raudoms.“ „Savo sakalėlį kasdien namo šaukia... Tik negrįžta sūnus, liko amžiams budėti poste, akmenėliu pavirtęs prie kelio.“ Tačiau už gležnos moters švelnių žodžių slypi begalinė stiprybė ir tvirtas vertybinis pamatas. Tėvynės meilės ir pasiaukojimo motyvas – jungiamoji autorės kūrybos grandis. Lietuva, Laisvė – šie žodžiai nedalomi ir neišskiriami“, – taikliai pastebima pirmajame knygos puslapyje. Minėtos vertybės išsakomos ne tik eilėraščiuose. Po Artūro žūties visa šeima – abu tėvai ir duktė Aušra, gimusi 1970 m., tapo savanoriais, gavo ne vieną padėką už gerą ir nepriekaištingą tarnybą Lietuvos Respublikai. Šiemet Prezidento dekretu Genovaitė Sakalauskienė apdovanota Sausio 13-osios medaliu.

Sūnaus netekties skausmas įgauna įvairius pavidalus. Tai neužgyjanti širdies žaizda („Viskas nuplaukė, praeitin nuvilnijo – / Tik paliko širdyje žaizda, / Tik žaizda širdyje neužgijo“...), tai amžinas laukimas to, kuris niekada nebesugrįš („Prailgo dienos, mėnesiai ir metai – Tavęs nėra,/ O aš vis tebelaukiu.../ Žvaigždėtą šaltą naktį/ Ar vaiskią karštą dieną –/ Aš vis dar tavęs laukiu...“). Nė viename eilėraštyje kančia nepavirsta beviltišku raudojimu, desperacija. Eil. „Laisvės aukuras“ išvardijamos Sausio 13-osios, taip pat Medininkų tragedijos aukos, prisimenami Sibiro tremtiniai, partizanai, Romas Kalanta, tarsi skaisčiai sužibęs gyvasis ugnies fakelas. Artūro auka įsiliejo į tą begalinę kovotojų už Lietuvos laisvę minią.

Rugpjūtis. Žvaigždės dega, krenta ir

užgęsta...

Ir tu, Artūrai, žvaigždele degei tą

naktį.

Nurimus pučui, aikštėje jau daina

skambėjo,

Iš laimės žmonės verkė, juokės,

glamonėjos...

Visi kartojo žodį – Laisvė“.

Tik Tu, sūnau, užstojęs krūtine kitus,

Jau merdėjai,

O lūpos tarsi man vienai šnabždėjo:

„Neverk, mamyt, – žiūrėk, kaip

dega aukuras,

Neverk, mamyte, Lietuva laisva!“

Ne viename eilėraštyje autorė leidžia kalbėti savo sūnui iš Anapus:

Aukštybių Viešpats man paskyrė

tokią dalią.

Atleisk, jeigu širdelę tau buvau

užgavęs –

Myliu Tave, geroji mano mama!

Melsvu pirmuoju žiedeliu Tau

sužydėsiu,

Smalsiom žvaigždžių akelėmis visur

Tave lydėsiu.

(„Pasveikinimas motinai“)

G.Sakalauskienės kūryboje dažnas religinis motyvas. Ji Viešpačiui aukoja savo kančią, prašo suteikti kūnui jėgų, o dvasiai – stiprybės ir dėkoja:

Už suteiktą meilę ir skausmą,

Už kančias ir už džiaugsmą,

Už krištolinį vaikų juoką,

Už baltą ramunės žiedą,

Už kasdieninę juodos duonos riekę.

Ačiū, Viešpatie, už pragyventą taikos

dieną!

(„Malda“)

Trumpame gyvenimo aprašyme „Mano gyvenimo datos“, išspausdintame knygos paskutiniame puslapyje, autorė sako užaugusi religingoje, darnioje ir gausioje šeimoje. Tėvas – ilgametis Alytaus Ulonų įgulos bažnyčios ir daugelio Alytaus rajono bažnyčių vargonininkas. Motina – siuvėja, meniškos ir poetiškos sielos moteris, gerumo ir nuoširdumo pavyzdys vaikams. „Savo Tėveliams esu labai dėkinga, kad įskiepijo viltį ne tik man, bet ir mano vaikams, kad Lietuva ir vėl taps nepriklausoma“, – rašo G.Sakalauskienė.

Skaitytojui aišku, kodėl tos dvi aukščiausios vertybės – meilė Dievui ir meilė Tėvynei, viena kitą papildydamos pulsuoja kūryboje. Iš Anapilio ataidi žuvusiųjų priesakas mums, gyviesiems:

Saugokite Lietuvą, mūsų bočių

žemę,

Kur mūs kraujas liejos, tegul žydi

gėlės.

Te nekausto vergų pančiai mūsų

Tėviškėlės.

(„Patyrėm pragarą“)

Pristatydama savo knygą, G.Sakalauskienė kukliai sakė: „Aš nesu poetė, aš tik paprastas žmogus“. Perskaičius knygelę, galima tvirtinti: ji poetė, randanti negirdėtų poetinės raiškos priemonių, jaučianti ritmą, žaismingai dėliojanti žodžius, jaudinanti vykusiais rimais. Pasiklausykime...

Žvakelė dega, vaškas laša, laša...

Pavirsdamas į tyrą krištolinę ašarą...

Liepsnelės tuoj gyvu šokiu prabyla,

Išdykėliškai spragsi, čia lengvai

plevena, –

Žinodamos, kad reiks numirt,

jos šokyje gyvena...

(„Vėlinių dieną“)

Knygos viršelyje – ant postamento stovinčio Laisvės Angelo fotografija. Alytiškiams tai svarbus simbolis, Genutei – taip pat. Ji jam patikėdavo savo vaikiškas paslaptis, kiekvieną rytą eidama į mokyklą jį aplankydavo. Bet štai įvyko nelaimė. „Vieną rytą (tai buvo 1952 m.) savo draugo neradau. Mane pasitiko tuštuma ir žaizdotos, sakais verkiančios pušys. Mano maža širdelė prisipildė sielvarto – netekau ištikimo draugo, netekau savo Angelo Sargo... Ant postamento Laisvės Angelo nebeliko, bet jis visą laiką gyveno mano širdyje, aš visada šventai juo tikėjau ir puoselėjau viltį, kad jis ir vėl sugrįš į savo vietą.“

Laisvės Angelas į Alytų sugrįžo. Virš aukštų pušų dangaus žydrynėje į dangų kyla jo sparnai ir galingas trimitas. Įsiklausykime ir išgirsime Genovaitės eilėraščio posmą:

Gyvent, gyvent pavasaris mus šaukia,

Laukinį nerimą pasėdamas širdin.

Ir Tu, pamiršęs metų sunkią naštą,

Keliesi ir sutikt pavasarį skubi.

(„Gyvent pavasaris mus šaukia“)

Jeigu į kieno nors rankas pateks nedidukė, vos pusės šimto puslapių knygelė, neatidėkite jos į šalį. Paskaitykite ašarą spaudžiančius nuoširdžius eilėraščius. Jie sustiprins Dievo ir Tėvynės meilę, suteiks jėgų įveikti netekties skausmą.

© 2007 „XXI amžius“