|
Gyvenimo vingiuose
Juozas Keliuotis apie Faustą Kiršą
(Tęsinys. Pradžia Nr. 76)
Tada buvo organizuojami ir platesnio pobūdžio klubai, salonai, pobūviai. Štai rašytojos S.Čiurlionienės salone gal ištisą dešimtį metų veikė kalbos ir literatūros klubas. Čia reguliariai rinkdavosi kalbininkai, vertėjai ir vienas kitas rašytojas. Aš irgi buvau pakviestas šio klubo nuolatiniu nariu. Pirmą kartą į jo sueigą mane atvedė poetas kun. M.Vaitkus. Jis iš anksto man išdėstė kaip jame elgtis, kokių klausimų nekelti... Bet aš tik kelis kartus apsilankiau į šį klubą. Man atrodė, jog šis klubas buvo suorganizuotas nusižiūrėjus į XVII -XVIII amžių aukštųjų Prancūzijos damų veikusius salonus. Čia buvo laikomasi aukšto, iškilmingo, beveik apeiginio stiliaus, kuris jau visiškai nebetiko XX amžiaus Lietuvos valstiečių vaikams. Man atrodė, jog tai buvo gryna pseudobajoriška atgyvena. Be to, čia buvo svarstomos daugiausia vertimų problemos. O aš nebuvau vertėjas ir nesiruošiau juo pasidaryti. Greitai čia man pasidarydavo nuobodu ir turėdavau gerti daug juodos kavos, kad neužmigčiau arba bent nepradėčiau žiovauti, kas žinoma, būtų skandalingu nusižengimu geram stiliui. Čia jausdavaus vienišas ir svetimas. Man įdomiau, smagiau ir jaukiau būdavo boheminėse sueigose. Jose ne tik pailsėdavau ir patirdavau tikro džiaugsmo, bet gaudavau ir įkvėpimo naujiems kūrybos žygiams. Faustas Kirša, rodos, nė karto nebuvo atsilankęs į šį bajorišką klubą saloną. Jam jis buvo irgi gana svetimas.
Metropolio kavinėje buvo įsteigtas Juodosios kavos klubas, į kurį ir aš buvau įtrauktas. Į jį rinkdavosi daugiausiai tautiškos orientacijos žmonės. Bet greitai aš įsitikinau, jog šis klubas daugiausiai rūpinas tautininkų įtakos palaikymu Naujojoje Romuvoje. Jame nebuvo nuoširdžiai sielojamasi lietuviškos kultūros ugdymu. Jam nerūpėjo man taip brangaus humanizmo idėjų brandinimas ir skleidimas Lietuvoje. Jis man įkyrėjo ir aš iš jo greitai pasitraukiau. Man iš jo išėjus, jis liovėsi egzistavęs. O į tautininkų vadų privačias sueigas aš nebuvau kviečiamas: jiems aš nebuvau savas; bet ir aš pats nedariau jokių pastangų į jas patekti: grynai kokios nors partijos politiniai klausimai manęs nedomino. Kartkartėmis aplankydavau tik respublikos prezidentą Antaną Smetoną, bet tai jau visos Lietuvos bendrais kultūros klausimais. Ir tie susitikimai būdavo oficialaus pobūdžio.
Į katalikų aktyvistų ir krikščionių demokratų privačias, intymias sueigas aš nebuvau kviečiamas. Dar daugiau. Mane, kilusį iš katalikų visuomenės, buvo stengiamasi izoliuoti nuo plačiųjų katalikų masių. Nuo 1925 metų, kada aš Ateityje paskelbiau daug triukšmo sukėlusį straipsnį Krikščioniško Renesanso gadynė, o vėliau ir savo paskaitą Kuriamasis veiklumas, paskaitytą Ateitininkų Kongrese, buvo nuolatos būgštaujama, kad aš nesudaryčiau katalikų sąjūdžio, pagrįsto neokatolicizmo, socialinio reformizmo ir modernizmo pagrindais. Todėl ir Naujosios Romuvos pasirodymas reakcinių ir politikuojančių katalikų buvo labai nepalankiai sutiktas.
Vigilencijos komisija, sudaryta prie arkivyskupijos ir besirūpinanti katalikų religiją apsaugoti nuo bet kokių permainų ir nukrypimų, per visą dešimtį metų rūpinosi, kad Naujoji Romuva būtų Vatikano ekskomunikuota ir kad katalikams būtų uždrausta ją skaityti ir joje bendradarbiauti. Aš visomis šitomis reakcinėmis intrigomis nesidomėjau, o tik stengiaus gerus santykius palaikyti su arkivyskupu Skvirecku, kas mane ir išgelbėjo nuo ekskomunikos. Ir net prelato A. JakštoDambrausko manęs pravardžiavimas katalikišku bolševiku neįgijo lemiančios reikšmės. Žinoma, visa tai sudarė realių sunkumų žurnalui leisti ir redaguoti, ir man asmeniškai teikė daug kančių ir rūpesčių.
O su valstiečiais liaudininkais teko visą laiką būti karo būklėje. Aš visiškai nenorėjau su jais peštis, nesikėsinau į jokius jų interesus, bet Lietuvos žinios, nepataisomo demagogo J.Kardelio redaguojamos, nuo pat mano viešos veiklos pradžios labai priešiškai prieš mane nusiteikė ir niekad nepanūdo reviduoti šio savo visiškai neteisingo nusiteikimo. O aš asmeniškai nebuvau suinteresuotas su jais ieškoti modus vivendi. Aš tiesiog juos ignoravau. Su socialdemokratais buvo žymiai draugiškesni ir normalesni santykiai. Su profesorium V.Čepinsku ir profesorium A.Janulaičiu, su profesorium A.Buzėnu ir broliais Biržiškomis palaikėm draugiškus, net ir asmeniškus, santykius. Ir ne vienas žymus socialdemokratas sėkmingai bendradarbiavo Naujojoje Romuvoje ir dalyvavo Naujosios Romuvos bičiulių sąjungos veikloje. Šie turėjo rimtų mokslo vyrų ir brandžių asmenybių, ko nebūtų galima pasakyti apie valstiečius liaudininkus, kurie daugiausia pasižymėjo kaip nepataisomi demagogai.
Aš iš principo nejaučiau pareigos kovoti nė su viena iš tada egzistavusių partijų, bet nė vienai jų nejaučiau ir kokių nors simpatijų. Politinė mano pozicija buvo nei dešinėje, nei kairėje, net ir ne viduryje. Aš gyvenau ir veikiau ant visiškai kitokios platformos. Pirmiausia, nežiūrint visų politinių požiūrių skirtingumo, mes visi buvome lietuviai. Tad jaučiau pašaukimą kultivuoti tai, kas visus mus, lietuvius, jungia į vieną šeimą, o ne tai, kas mus skiria. O visus mus jungia lietuviškoji kultūra, kuri įvairių okupantų šimtmečius buvo slopinama, dusinama ir persekiojama. Tik originalia, vertinga ir visuotinės reikšmės kultūra mes kaip tauta galime pateisinti ir įprasminti savo egzistavimą pasaulyje. Tad visas savo geriausias jėgas turime skirti lietuviškos kultūros ugdymui.
Ir mūsų lietuviškos kultūros prototipu gali būti tik Atėnai, Florencija ir Paryžius. Ir ši kultūra neturi būti nacionalistinė: ji būtinai turi siekti visuotinės reikšmės ir prasmės. Ji turi vadovautis universalinio naujojo humanizmo dvasia, kuri neniekintų nė vieno žmogaus, ir nė vienos tautos, ir nė vienos kitos kultūros. Ji turi būti universali, bet ne kosmopolitinė, ji turi būti lietuviška, bet ne nacionalistinė ir ne rasistinė. Ji turi būti individuali ir originali, bet ne individualistinė, ir ne ekstravagantiškai ekskliuzyvinė, bet ir ne kompiliacinė tik kūrybiškai sintezuojanti kitų tautų kūrybinius laimėjimus. Pati lietuvių tauta turi kurti savitą, individualią, originalią kultūrą ir ja organiškai įsijungti į universalią visos žmonijos humanistinę kultūrą.
Toks lietuvių tautos misijos supratimas, ši lietuviškos kultūros koncepcija, toks kūrybinės veiklos būdas ir kelias pasirodė mudviem su Faustu Kirša bendras. Ir tas mudu surišo, sujungė visam gyvenimui. Ir šis bendras pozicijos pasirinkimas ir suvokimas susidarė ne teorinių diskusijų keliu, bet intuityviai, iš lėto, organiškai, tokiai pozicijai pasirodė labai artimas ir J.A.Herbačiauskas. Tad mes trys ir pasidarėme neišskiriami draugai, ištikimi bendražygiai, intuityviai kits kitą suprantą, gaivališkai kits kitą remią ir užjaučią, savaimingai kovoją už bendrus idealus, giminingai reaguoją į visus gyvenimo reiškinius.
Tik J.A.Herbačiauskas buvo daugiau linkęs į visokį misticizmą ir į drąsiausį modernizmą, o Faustas Kirša nuoširdus katalikas su stipriu palinkimu į intelektualumą. Jis visą savo gyvenimą skaitė filosofus ir norėjo ne tik emociškai, bet ir intelektualiai suvokti tiesą, o J.A.Herbačiauskas daugiau vadovavosi intuicija ir įkvėpimu, betarpiškumu ir vaizduote.
Faustas Kirša buvo daugiau panašus į susimąsčiusį, kenčiantį liaudies Rūpintojėlį, melancholiškai kryžkelėje rymantį, o J.A.Herbačiauskui buvo artimesnis Prometėjaus dinamizmas ir nuolatinis visuotinis maištavimas prieš visą esamą tvarką, prieš visas sustabarėjusias kultūros formas.
Jis maištavo net ir prieš Dievą, iš didžiosios raidės. O man buvo savas ir brangus miestiškas Herbačiausko siurrealistinis prometėjizmas ir Kiršos valstietinis, kontempliatyvus, lyriškas emocionalus intelektuališkumas. Aš iš prigimties savyje turėjau abi šias tendencijas ir nė vienos jų nenorėjau ir negalėjau atsisakyti: jos abi sudarė mano prigimties ir mano pašaukimo esmę.
Jausdami šį vidinį giminingumą, mes visi trys įpratome beveik kasdien susitikti Konrado ar Metropolio kavinėse ir prie juodos kavos puodelio pasidalinti dienos įspūdžiais, pakomentuoti dienos naujienas, pasiginčyti aktualiomis problemomis. Jei kurią nors dieną J.A.Herbačiauskas būdavo ramiau nusiteikęs, tai Faustas Kirša savo kandžiomis, ironiškomis pastabomis visada jį įsiutindavo, sudinamindavo ligi kraštutinio paroksizmo. Atsitikdavo, jog šis lietuviškas prometėjus kandžiai lietuviškojo rūpintojėlio įgeltas pašokdavo nuo savo kėdės, bandydavo triukšmingai pabėgti iš kavinės, bet ir vėl sugrįždavo ir imdavo Kiršą purtyti už apykaklės ir jį visaip plūsti.
Bet šis niekad nepradėdavo karščiuotis, ramiai sau rūkydavo pypkę ir toliau prometėją erzindavo. Tokiu momentu aš įsikišdavau ir kilusį ginčą nukreipdavau kita linkme arba iškeldavau kitokį klausimą, kurį panašiu būdu visi trys spręsdavome. Ir Prometėjas, ir Rūpintojėlis nusiramindavo, pamiršdavo kilusį konfliktą ir visi trys toliau ramiausiu ir draugiškiausiu būdu šnekučiavomės. Kai tokiuose pokalbiuose dalyvaudavo ir Kiršos draugė Marijona Rakauskaitė, tai ji visada palaikydavo J.A.Herbačiauską ir jį nuolat skatindavo dar į didesnį dinamizmą ir ekstravagantiškumą. Ji operinių tragedijų puiki aktorė, ji visada linkusi operinę tragediją perkelti į kasdienio gyvenimo tikrovę, visiškai negalvodama apie realias tokio elgesio pasekmes. Tada būdavo prarandamas tikrovės jausmas ir kilusias mintis bandant realizuoti būtinai mus visus tris turėjo ištikti tragedija.
Kai J.A.Herbačiauskas dėl susidariusios jam būklės nusprendė mirti badu ir apie tai pranešė visuose laikraščiuose, tai aš bandžiau jį sulaikyti, kad jis nepereitų tikrovės ribų ir stengiaus jam suorganizuoti kitokią būklę, kurioje jis dar galėtų gyventi. Per Rašytojų sąjungą ir Ministrų tarybą išrūpinau jam pensiją ir jį patį visokiais būdais stengiaus nuraminti ir grąžinti į tikrovės pasaulį.
Faustas Kirša tada tik skausmingai stebėjo įvykius, o M.Rakauskaitė nuolat ragino nepasiduoti, nekapituliuoti, herojiškai kovoti iki galo. Ji puikiausia ir tipiškiausia mūza visų herojų.
Bet pasirodė, jog ir J.A.Herbačiausko žmona dar radikalesnė. Aš tada nuvykau pas ją ir bandžiau įtikinti, kad ji savo vyrą sulaikytų nuo beprotiškų žygių.
Ši irgi keista moteris ramiai, bet kategoriškai man atsakė:
Mudu su vyru esame amžini ir neišskiriami draugai... Jei jis nutars mirti, tai ir aš mirsiu drauge su juo... Aš niekad nevaržiau jo laisvės, niekad nebandžiau jo gyvenimo nukreipti kitu keliu... Jei jis mirs, tai ir aš mirsiu, o jei gyvens, tai ir aš drauge su juo gyvensiu...
Šie kategoriški, kuo ramiausiai ištarti žodžiai, atrodė plaukia iš giliausio įsitikinimo, ir aš padariau išvadą, jog šia kryptimi mano daromos pastangos beviltiškos. Tad pakilau ir, atsiprašęs už bandymą įsikišti į jų gyvenimą, liūdnas išėjau.
Nuėjau į Konrado kavinę ir prisėdau prie J.A.Herbačiausko staliuko. Užsisakiau sau juodos kavos ir pradėjome draugišką pokalbį.
Mano nusprendimas mirti badu neatšaukiamas! garsiai ir ekspresyviai taria J.A.Herbačiauskas. Ir nebandyk mane paveikti, kad aš pakeisčiau šį galutinį sprendimą.
Bet mes ne patys savo valia pradedame gyventi, mes ne patys save pagimdome ir mes neturime teisės patys nutraukti sau gyvybę. Mes šioje srityje esame aukštesnės už mus galios valioje. Mums neduota teisė patiems nutraukti savo gyvybę...
Į mano šiuos filosofinius teiginius jis nieko neatsako. Nebando nei jų kritikuoti, nei jų paneigti. Matyti jis pats prieš juos bejėgis. Bet jis bando mane paveikti emociniais motyvais:
Kai aš šitaip mirsiu, tuojau Lietuvoje kils neregėta negirdėta revoliucija ir nuo žemės paviršiaus nušluos visą šią neteisingą santvarką ir visą šią egoizmu ir miesčioniškumu persisunkusią visuomenę...
Gal konkrečiai nurodytumei, kas gi iš tiesų įvykdys šią revoliuciją?
Pirmiausia sukils visi studentai: jie dar nesužaloti, jie dar svajoja apie šviesesnį gyvenimą... Jie, kaip audra karštą vasaros dieną, perkūnais ir žaibais trenks į šią sukiaulėjusią visuomenę! Paskui sukils ir daug jaunų karininkų (aš juos asmeniškai pažįstu!): jie su patrankomis ir kulkosvaidžiais išeis tratinti šių kiaulysčių! Pats pamatysi, kaip bus gražu ir šviesu gyventi naujoje Lietuvoje, kurioje nebebus ne vienos kiaulidės...
Niekur nebejausi šios kiaulių smarvės. Visur žydės kvepiančios gėlės, visur giedos vieversėliai ir čiulbės lakštingalos...
© 2007 XXI amžius
|