Pirmasis puslapis
Aktualijos
Fotografija
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Memuarai
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Moterys taria: „Mes esame!“

Benjaminas ŽULYS

Pirmojo Lietuvių moterų suvažiavimo minėjimo ir konferencijos Kauno miesto organizacinio komiteto narės: Kauno miesto Panemunės katalikių draugijos narė Aureta Šiugždinienė, Žaliakalnio bendruomenės „Aušra“ narė Nida Pakėnienė, žurnalistė Gražina Petrošienė, komiteto pirmininkė, Panemunės katalikių draugijos vadovė, verslininkė Alė Jurgaitienė, Lietuvos universitetų moterų asociacijos prezidentė dr. Ada Azarevičienė, politikių klubo „Milda“ narė Virginija Pačesienė, Socialinių darbuotojų asociacijos viceprezidentė dr. Dalija Snieškienė, dr. doc. Virginija Jurėnienė

Lietuvių moterų konferencijos dalyvės prie Kauno muzikinio teatro Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotrauka

Moterys saugo tikėjimą

Prieš šimtą metų Kauno miesto teatre įvyko pirmasis Lietuvos moterų suvažiavimas. Tada iš visos Lietuvos atvykusios inteligentės, miestietės darbininkės, miestelių ir kaimų darbštuolės garsiai pareiškė: „Mes esame. Tautos labas ir laimė teparagina mus prie bendro darbo“. Tai buvo tarta rūsčiomis carinės okupacijos sąlygomis, kai laisvesnis žodis ir mintis buvo draudžiami.

Lietuvos moterų suvažiavimo 100-ųjų metinių jubiliejus neseniai buvo iškilmingai paminėtas Kaune. Minėjimą šv. Mišiomis Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje pradėjo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Savo pamoksle jis pabrėžė, kad Lietuvos moterys visais laikais saugojo tikėjimą ir perduodavo jį savo vaikams, skatino dorą ir meilę Dievui bei žmonėms. Šią misiją jos vykdė ir sunkiais ne vienos okupacijos metais ir tremtyje. Seserys vienuolės drąsino Sibire nutremtas lietuves, jų šeimų narius, skleidė lietuvišką žodį, tvirtino tikėjimą. Ir dabar, sakė arkivyskupas, moterys yra pašauktos diegti tikėjimą ir meilę.

Po šv. Mišių Kauno valstybiniame muzikiniame teatre vyko šimtmečio paminėjimas – konferencija „Lietuvos moterų judėjimo šimtmetis ir šiuolaikiniai lygių galimybių politikos iššūkiai“. Arkivyskupas S.Tamkevičius, sveikindamas konferencijos dalyves, sakė meldžiąsis, kad Viešpats laimintų visas Lietuvos moteris. Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas priminė, kad Lietuvos moterys klibino carinės Rusijos pamatus, kovojo už savo teises tiek savo šeimose, tiek visuomenėje. A.Kupčinskas pastebėjo, kad mūsų dienomis Kauno rotušėje kasmet susituokia apie 3000 porų, o išsiskiria net 1000. Tai keliantys nerimą skaičiai – juk būtent moterys turėtų būti šeimos židinio saugotojos.

Sveikinimo ir padrąsinimo žodžius konferencijos dalyvėms perdavė šio renginio globėja Alma Adamkienė, Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis, Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas, Ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas.

Konferencijoje moterys kalbėjo įvairiais opiais mūsų gyvenimo klausimais, į pirmą planą keldamos moters žmonos, motinos, šeimos auklėtojos, tikėjimo puoselėtojos vaidmenį. Vilniaus universiteto doc. dr. Virginija Jurėnienė priminė pirmojo moterų suvažiavimo dalyvės G.Petkevičaitės-Bitės pasakytą mintį, kad nuo moterų priklausys, kaip į gyvenimo dirvą mestas grūdas bus auginamas, o Lietuvos prezidentas Antanas Smetona tiesiai pasakė, kad valstybės ateitis labai priklauso nuo moters. Tai esanti aiški nuoroda ir šių dienų moterims, valdininkijai, plačiajai visuomenei – juk moterys Lietuvoje sudaro 53 proc. visų gyventojų, tačiau visuomenėje jų veikla yra nepakankama.

Viena iš konferencijos organizatorių, Kauno Panemunės katalikių draugijos pirmininkė Alė Jurgaitienė (ji – ir Kauno miesto moterų politikių draugijos „Milda“ vadovė) sakė, kad moterys turėtų bendrauti ne vien elitiniuose sluoksniuose, bet ir platesnėse erdvėse. Ji taip pat priminė, kad kitų metų pavasarį įvyks Lietuvos moterų katalikių suvažiavimas, kuriame irgi bus kalbama apie moterų vietą visuomenėje, šeimoje, visose gyvenimo srityse.

Jos niekada nepalūžo

Lietuvos moterų lygos pirmininkė profesorė Ona Voverienė su nerimu kalbėjo apie Lietuvos moterų identiteto ypatumus. Mokslininkė priminė mūsų istoriko Simono Daukanto, kitų šalių žymių žmonių pastebėjimus apie lietuves merginas, moteris. Jie atkreipė dėmesį, kad jos išsaugojusios patriotizmą, dorą. Moteris formavosi kaip lygiavertė asmenybė šeimoje, valstybėje, visuomeninėje veikloje. Bet neramu, kad tūkstančiai lietuvių išvyko gyventi į svečias šalis ir šis procesas vis dar sparčiai vyksta. Ar išsaugosime lietuvių tapatybę? Juk nuo moterų labai daug priklauso, ar iš tiesų išsaugosime lietuviškumą, tautiškumą. Galima drąsiai sakyti – tauta ir valstybė bus tokia, kokios bus moterys, teigė prof. O.Voverienė.

Konferencijoje minima šimtametė sukaktis – tai moterų sąmoningumo istorijos tarpsnis, sakė VU profesorė Viktorija Daujotytė–Pakerienė. Tokios moterys kaip G.Petkevičaitė–Bitė, Sofija Kymantaitė–Čiurlionienė – tai tarsi kelrodės žvaigždės dabarties ir ateities moterims. O pasaulis keičiasi, deja, ne visuomet į gerąją pusę. Jis darosi agresyvesnis, ryškėja moralinė krizė. Ypač dera prisiimti atsakomybę už mūsų mergaites, nes tai būsimos motinos, ateities nešėjos. Moterys turėjo daug kentėti, kai jų sūnūs, vyrai ėjo į miškus kovoti su sovietiniais okupantais, kai negrįžo į gimtus namus, o jų išniekintus kūnus teko paslapčia laidoti, priminė Seimo narė V.V.Margevičienė. Jų širdys plyšo regint gyvuliniuose vagonuose iš bado ir nuo ligų mirusius savo kūdikius, kuriuos enkavedistai mėtė pro vagonų langus ir duris į Sibiro gūdumas. Tremtyje ir į Lietuvą grįžusioms motinoms ar čia per sovietinę okupaciją gyvenusioms šeimoms jėgų davė tikėjimas. Jis ir dabar lydi kone kiekvieną Lietuvos šeimą.

Tačiau ne viena ir katalikiška dabarties šeima kelia nerimą, pastebėjo „Zonta International“ Lietuvos regiono viceprezidentė dr. Ina Dagytė. Mes pirmaujame Europoje pagal migraciją. Kai kuriose šeimose džiaugiamasi, kad į užsienius išvykę jų vaikai į Lietuvą nebegrįš, nes ten jie geriau uždirba. Nors ne paslaptis, kad mūsų tautiečiams stinga ne vien pinigų, kad dažnai ne jie yra pagrindinė migracijos priežastis. Tai – ir moterų teisių pripažinimo, tinkamo atstovavimo įvairiose žinybose, pagaliau – tarpusavio pagarbos trūkumas. (O ar visa tai moterys suras nutekėjusios ar išvykusios uždarbiauti į užsienį?) Kaip tik čia, Lietuvoje, moterys turėtų harmonizuoti gyvenimą, daryti jį šviesesnį, prasmingesnį.

Iš Muzikinio teatro persikėlusi į Kauno karininkų ramovę konferencija tęsėsi toliau, moterys plėtojo pokalbių temų ratą. Vieningai pritarta nuomonei, kad moterys yra šeimos židinio saugotojos. Daug vyrų palūžta nuo staigių gyvenimo pokyčių, nusivilia gyvenimu, palinksta į depresiją, daug kas – į taurelę. Moterys ne vien mieste, bet ir kaimo vietovėse kviečia lektorius, kitus specialistus, kad jie nušviestų verslo ypatumus, užimtų vyrus aktyvesne veikla, amatais. Pačios moterys imasi verslo, kaimo turizmo, netradicinių amatų, augina retesnes kultūras. Tad, kaip sakė Lietuvos ūkininkių draugijos pirmininkė Marija Račkaitienė, dabartinė moteris šeimoje laiko ne tris kampus, kaip įprasta sakyti, o visus keturis.

Atspindi manifestas

Ir toliau išlieka aktuali lyčių lygių teisių ir galimybių problema. Tiesa, pastebėjo Lygių galimybių kontrolierė Aušrinė Burneikienė, nuskriaustais neretai jaučiasi ir vyrai, jų skundai sudaro apie 40 proc. visų nepatenkintųjų pareiškimų. Moterų skundai sudaro 60 proc., o kiek dar nepasiskundžia, sunku pasakyti. Aiškėja, kad moterims dažnai vengiama patikėti vadovaujančias pareigas, jas nenorima paaukštinti darbe, jas aplenkia paskatinimai ir kt. O lyčių lygybė yra viena iš socialinės gerovės sąlygų.

Aktuali gimstamumo, minėta migracijos problema. Manoma, kad jei situacija nesikeis, tai po kokių 40 metų kas trečias Lietuvos gyventojas bus 60 ir daugiau metų. Be to, nežinia, kiek iki tol Lietuvoje išliks lietuvių...

Kai kuriuose visuomenės sluoksniuose kreivai žiūrima į daugiavaikes šeimas, neva tai asocialios šeimos. O iš tikrųjų tokių yra mažuma. Daugiavaikėse šeimose vaikai pratinami prie darbo, jie augina vieni kitus ir pan. Tiesa, ne vienoje tokioje šeimoje tėvai gyvena nesusituokę. Dažna priežastis – tokie vaikai gauna valstybės paramą. Nors toji parama – ne itin ženkli. Tad gal daugiavaikių šeimų neremti? Esą tegul tėvai tuokiasi ir gyvena visavertį gyvenimą. Bet jau dabar aišku, kad labiausiai skursta ne mažas pajamas gaunantys pensininkai, kaip manyta iki šiol, o daugiavaikės šeimos. Pokalbyje buvo pasiūlyta parengti trejų metų aktyvios veiklos programą „Šeima – mokykla – visuomenė“.

Šias ir kitas mintis konferencijoje reiškė Seimo narė Birutė Vėsaitė, Nacionalinio konsultacinio moterų forumo valdybos pirmininkė Ramunė Trakymienė, VDU dr. Nijolė Liobikienė, Lietuvos universitetų moterų asociacijos prezidentė dr. Ada Azaravičienė, dr. Dalija Snieškienė, kitos dalyvės. Beje, kai kurios jų pasipiktino, kad į tokį reikšmingą Lietuvos moterų forumą neatvyko nė vienas aukščiausio lygio šalies vadovas, o tik per savo atstovus perdavė gražius žodžius...

Konferencija priėmė manifestą. Jame sakoma, kad „... mūsų stiprybė – vienybėje, pažangių istorinių tradicijų tęstinume ir šiuolaikinių iššūkių suvokime. O svarbiausiais tęstinumo bruožais laikome valstybės suverenumo, laisvės, pilietinės svarbos suvokimą, tautinės savimonės ugdymą, aktyvią moterų poziciją, sprendžiant ir valstybės, ir savo teisių joje klausimus“. Manifeste atkreipiamas dėmesys, kad šiandien Europos Sąjungoje garsėjame sparčiu bendrojo vidaus produkto augimu. Čia yra ir didelis moterų indėlis, tačiau jų atlygis už darbą yra nelygiavertis, todėl būtina sutelkti jėgas siekiant lygių galimybių ir teisių, teisingai paskirstant pasiektos gerovės vaisius. Dokumente pabrėžiama šeimos ir mokyklos vienybė, kaip neatskiriamos jaunosios kartos ugdymo, auklėjimo dalis. Ypač svarbu ugdyti humanizmo nuostatas, teisingą vertybių suvokimą, tausojimo įgūdžius, stabdyti nepasotinamą troškimą vartoti. Į šiuolaikinio gyvenimo vyksmą būtina labiau įtraukti kaimo moteris, dera stiprinti realią moterų organizacijų įtaką, brėžiant savivaldybių rūpesčių turinį ir grąžinant joms tikrąjį vaidmenį valstybės valdyme ir kt.

Kaunas

© 2007 „XXI amžius“