Atnaujintas 2007 spalio 19 d.
Nr.79
(1576)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kodėl tylime?

O Dieve, gailestingasis Teisėjau,

Šaukiu tarpu gyvybės ir mirties. –

Tu pats matai, kaip aš pasibaisėjau

Nudvasintu pasauliu dabarties.

 

Žmogus kaip kirminas, kaip šliužas žemėj

Gyvena dėl gyvenimo paties.

Čia alkanas, čia apsirijęs vemia

Ir dreba vien dėl savo ateities.

(A.Miškinis „Pasaulis be Dievo“)

Kalbėdamas per radiją europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis klausė, kodėl žmonės, matydami tiek blogio, tyli? Matyt, jau netiki, kad žmogaus jėgom galima ką nors padaryti. Juk dar ne taip seniai, pašaukti tautos šauklio prof. V.Landsbergio, nugalėjome užsienio priešus! O šiandien su vidaus priešais nepajėgiame susitvarkyti. Reikėtų, kad vėl atsirastų žmogus ar organizacija, kuri pakviestų Lietuvos žmones eiti prie parlamento. Juk dėl daugumos bukumo į parlamentą patenka žemos moralės žmonės, kuriems nusispjaut į Lietuvos bėdas. Dvasingi žmonės, regintys siaubingą dabartį, mano, kad Lietuvoje padėtis tokia bloga, kad žmogus savo galiomis jau nieko nebegali pakeisti. Ieškodami Lietuvai išeities iš skausmingos ir tragiškos padėties, prisiminkime neeilinį istorijos įvykį, kuris ne tik atkūrė tautos ryšį su Dievu, bet ir šimtmečiui garantavo nepriklausomybę. Toks tautos atgailos ir pasiaukojimo aktas, aprašytas istoriko Zenono Ivinskio, įvyko 1656 m. Lvove. Po šio akto Lietuvos kariuomenė ne tik išvijo Švedijos bei Rusijos kariuomenę, bet ir susigrąžino žemes iki Smolensko. Baigėsi maras, badas. Buvo išsaugota Lietuvos valstybė ir jos vardas.

Tik padedant Dievui ir šiais laikais buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. O dabar matome, kad vis labiau žmonės tolsta nuo Dievo. Negali Dievas laiminti veidmainiaujančios, ištvirkaujančios, kraujyje paskendusios tautos. Galbūt geriausiai būtų rinktis prie Trijų kryžių kalno. Susirinkę išpažintume Lietuvos žmonių kaltes ir prašytume Viešpaties pasigailėti Lietuvos. Nesvarbu, kiek žmonių ateitų į tą atgailos aktą, svarbu, kad tas atgailos aktas įvyktų. Gal tada šv. Dvasia apšviestų Lietuvos žmonių protus ir jie geresnius žmones išrinktų į parlamentą.

Gražina NARBUTIENĖ

Druskininkai

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija