|
Tiesa geriau vėliau negu niekada
Dr. Rimantas GINTARAS
Spalio 18 dieną buvo paminėtas gražus pirmojo nepriklausomos Lietuvos vadovo prof. Vytauto Landsbergio jubiliejus. Einant 18-tiems Nepriklausomybės metams, galima atsigręžti atgal ir nauju žvilgsniu įvertinti praėjusius metus, įvykius ir žmones pagal jų atliktus darbus ir poelgius.
Romėnai sakydavo, kad laikas yra puikus meistras viską sudėlioti į savo vietas. Tai yra tiesa, kaip ir ta, kad negali būti nei mažos, nei didelės tiesos yra viena tiesa. Tas netinka pasakymui apie didelį ar mažą melą, nes seniai žinoma, kad būtent didelį melą lengva įrodyti. Totalitarinės diktatūros valstybėse šiuo teiginiu mėgstama naudotis. Akivaizdus to pavyzdys šiandien yra melas apie prof.V.Landsbergį, kurio gimtadienį savo širdyse kartu su juo šventė daugybė Lietuvos žmonių. Tada susimąstai, kodėl melo lavina tiek metų pilama ant šito žmogaus, pradedant nuo klerko iki buvusių ir esamų valstybės vyrų, įgudusių šiame ,,darbe instruktorių, agitatorių, lektorių, propagandistų ir samdomų raštininkų? Apmokamų, o ne dėl idėjos besistengiančių. Atsakymas vienas baimė. Tiesos baimė.
Niekada negirdėjau V.Landsbergio meluojant, jis nė karto nepažeidė 8-ojo Dievo įsakymo Nekalbėk netiesos. Štai šito tiesos kalbėjimo, nesvarbu ar Paryžiuje ji būtų pasakyta, ar Jungtinių Tautų Organizacijoje, ar iš Seimo tribūnos, labiausiai bijo tie, kurie mano, kad Lietuvos žmones galima kvailinti, apvaginėti, akiplėšiškai meluojant į akis. Antra vertus, kai prisimeni sovietmečio demonstracijų kolonas, kur buvo nešami ,,dėkingos darbo liaudies, varu suvarytos į eisenas, šūkiai: Garbė TSKP ir Šlovė TSKP, nes kaip tik to partijai ir tetrūko. Štai šitų melo ,,profesionalų pastangomis gaminamas melo purvas apie prof.V.Landsbergį jo nepalietė. Kas 20 metų, kaip sako demografai, keičiasi karta, o dabar jaunimas jau nebetiki piktybiniu melu, jiems reikia įrodymų, o ne tuščių teiginių, kad ir kartojamų tūkstančius kartų. Gal todėl jie juokiasi išgirdę, kad virš Vilniaus iškilęs viešbutis jos savininkės uždirbtas kuklioje darbo vietoje. Jie sako, kad ir Anglijoje visą gyvenimą dirbdamas tokį darbą viešbučio neuždirbsi. Bet juk ne V.Landsbergiui jis priklauso, todėl meluojama, kad jo žmonos pilys Šveicarijoje, važiuok, kad gudrus, pasižiūrėk, bet adreso negausi niekur. Kad bent suvoktų melo kūrėjai, jog jie leidosi į varžybas su laiku, kuris yra absoliučiai nepriklausomas teisėjas. Neįmanoma ilgam apšmeižti žmogų, kuris, kaip tie taurieji metalai, yra praktiškai be priemaišų. Šis žmogus yra geležinės valios stoikas, nesugniužęs po melo lavina. Toks visada jis yra mūsų širdyse paprastas, teisingas, kasmet prie Dubysos apsuptas gerbiančių ir mylinčių širdžių.
Didžiausias visų laikų fizikas A.Einšteinas yra pasakęs, kad viską, ką jis nuveikė fizikoje, žmonės anksčiau ar vėliau būtų padarę, bet reliatyvumo teoriją, šiandien vienintelę traukos teoriją, galėjo sukurti tik jis vienas. Ir tai nėra pasipūtimas, o žmogaus galimybių suvokimas. Kaip ir Dovydo skulptūrą sukurti galėjo tik Mikelandželas, o IX simfoniją tik L.van Bethovenas. Šiandien paklauskime savęs, kas galėjo būti Tautos lyderiu kovoje už Nepriklausomybę? Atsakymas vienareikšmis tik Vytautas Landsbergis ir niekas kitas. Nei K.D.Prunskienė, nei A.M.Brazauskas, šiandien gerai žinant jų Nepriklausomybės nuostatas, tuo lyderiu būti negalėjo. Negalėjo, nes prie širdies nešiojo ne Lietuvoje atspausdintus partinius bilietus su atvaizdu žmogaus, į kurį netgi patys rusai pakeitė požiūrį. Būtent V.Landsbergis su Rusijos prezidentu B.Jelcinu pasirašė sutartį dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo, V.Landsbergis pasirašė susitarimą dėl okupacinės armijos išvedimo, V.Landsbergis buvo valstybės vadovas, kartu su Tauta bei artimais bendraminčiais atsilaikęs prieš Maskvos politinį smurtą ir melą prieš pasaulį. Gal kiti? V.Landsbergis buvo JTO būstinėje priimant į ją Lietuvą, jis pirmas iš nepriklausomos Lietuvos susitiko su JAV prezidentu Dž.Bušu (vyresniuoju), Prancūzijos prezidentu, Vokietijos kancleriu, Anglijos premjere, Japonijos imperatoriumi ir buvo Lietuvos vadovas, kai pasaulio valstybės, lenktyniaudamos tarpusavyje, pripažino Lietuvos valstybę.
Nė viename istorijos vadovėlyje nerasite parašyta, kad Anglijos premjeras V.Čerčilis tarnavo konservatorių partijai, o ne savo šaliai, be to, sunkiausiais jos istorijos laikotarpiais. Nepastatė jam anglai mauzoliejaus, nepastatė panoptikumo. Jis pats prieš mirtį atsisakė pasaulio pagarbos ženklų, hercogo ir kitų titulų bei apdovanojimų, ir palaidotas buvo, jo paties prašymu, šalia žmonos kaimo kapinaitėse. Čia ir yra didybė. Netarnauja vien savo partijai ir prof.V.Landsbergis tik savo pamiltai Lietuvai, nesiafišuodamas jis tai darė, užtat nė vienos dienos netarnavo okupanto partijai, o ir jo partinis bilietas ne Londone spausdintas, tuo labiau kad Tėvynės meilė ne politika ir čia lankstumo nereikia, kai nesi Rusijos kunigaikštis. Niekieno minčių nepavogė prof.V.Landsbergis, kaip tai padarė su jo mintimis ir darbais kiti, šiandien juos besisavinantys ir sureikšminantys patys save, nenorintys girdėti O.Balzako žodžių, kad ,,už kiekvieno didelio turto slypi nusikaltimas. Kaip sakė rašytojas Ž.Amadu, kai žmogus praturtėja, pašėlusiai užsimano garbės, nesvarbu, kieno sąskaita. Bet jie niekad nesulauks tokio liudijimo, kaip dr. M.Bordo, kuris Sąjūdžio būstinėje jau 1989 m. vasario mėn. ant V.Landsbergio stalo matė Europos Sąjungos vėliavėlę. Jie tada apie Europą nesapnavo, o Lietuvos Trispalvę vadino skuduru ir meldė Maskvą gelbėti Lietuvą, o vėliau pražydo patriotais.
Vienas žurnalistas, perskaitęs šį rašinį, pasakė, kad per daug panegirikos vienam asmeniui ir jo negalima spausdinti. Jeigu tiesa yra panegirika, tegu taip ir bus, nors tikrai žinau, kad tiesos yra tiek, kiek jos yra, ir daugiau negali būti, o melo kiekis neribojamas.
Bet yra dar vienas teisėjas žmonių žodžiams ir darbams laikas, ketvirtasis matavimas. Neregimas laikas, bejausmis, nepaperkamas, neprivatizuojamas ir tikslus teisėjas, kuriam neįsakysi. Jo tėkmės Žemėje nesulėtinsi ir nepagreitinsi, jo sprendimai neskundžiami, ne žmogaus galioje juos pakeisti. Jis kaip tolygiai tekantis upelis iš auksingojo istorijos smėlio išplaus balastą ir paliks aukso smiltis, iš kurių jau nuliejo J.Basanavičiaus, V.Kudirkos ir šalia jų nulies V.Landsbergio pavardę. Laikas viską tiksliai sudėlios į vietas pagal nuopelnus ką išaukštins, o ką paskandins užmarštyje. Jam skubėti nėra kur. Laikas turi laiko. Teisiajam švaria sąžine laukti nesunku.
Palanga
© 2007 XXI amžius
|