|
Amžinojo bolševizmo gimtadienis
Kęstutis Kasparas
Lapkričio 7 d. (senuoju Rusijos Julijaus kalendoriumi spalio 25 d.) Sovietų Sąjungoje ir jos užgrobtuose kraštuose būdavo iškilmingai švenčiamas spalio revoliucijos mitas. Ir dar taip, atrodo, neseniai (tą liudija neišblukusios fotografijos iš Tarybų Lietuvos gyvenimo) Gedimino prospektu, prisisegę raudonus kaspinėlius, žygiavo Algirdas Mykolas Brazauskas, Česlovas Juršėnas ir kiti TSKP lyderiai, šiandien be jokios sąžinės graužaties besikabinantys Vyčio kryžius ir Gedimino ordinus, kalbantys apie garbę ir lojalumą Lietuvos Respublikai. Tiek to: ir Rusijoje revoliucijos apologetai šiandien sėdi po imperiniu ereliu, kuriam kada nors vietoj karūnos uždės žvaigždę. Revoliucijos fakto iš istorijos neišbrauksi per daug kruvinas pėdsakas seka, kad jo nepastebėtume ar pamirštume. Aišku, galima pavadinti tuos įvykius perversmu, žydų ir masonų sąmokslu ir panašiai, tačiau iš tikrųjų bolševikų valstybinis perversmas tėra dalis stichinės revoliucijos, prasidėjusios 1917 m. vasario mėn. ir pasibaigusios pilietiniu karu 1918-1921 metais, nusinešusiu beveik 20 milijonų gyvybių.
Galima pavadinti tai istorijos klaida, nes jeigu jos nebūtų, tai, pasak pasakų senelio A.Čekuolio, nebūtų ir teroro, genocido, Antrojo pasaulinio karo, nebūtų nepriklausomos Lietuvos. Visa istorija grindžiama klaidomis, nes ją kuria klystantys ir erškėčiuotame gyvenimo kelyje nuolat klumpantys žmonės. Tik istorikai niekada nesako jeigu, o tiria ir bando suprasti bei paaiškinti tai, kas įvyko. Todėl šios kelios mintys tėra priminimas tų įvykių, kurie nebejotinai pakeitė pasaulį ir pasuko istorijos ratą kita linkme.
Visi revoliucijas ar perversmus Rusijoje propagavę sąjūdžiai ar grupės buvo suskaldyti bei valdomi carinės vadovybės ochrankos dar prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui: lyderiai kalėjo tremtyje ar buvo izoliuoti emigracijoje, radikalioji socialdemokratijos atšaka bolševikai veikė pogrindyje ir tik vietos komitetų lygiu. Tačiau karo nuovargis, kasdieninio gyvenimo sunkumai, deficitas kėlė šalies gyventojų nepasitenkinimą ir juos politine prasme radikalizavo. 1916 metais nepasitenkinimas apėmė ir dalį kariuomenės.
Pirmasis pasaulinis karas sukėlė krizę, kurios patvaldystė (caro Nikolajaus II režimas) nesugebėjo valdyti. Tačiau ir liberalioji opozicija, bijodama paskęsti gatvėje, kažko laukė. Radikalų grupės buvo per daug susiskaldžiusios, kad imtų planuoti sukilimą, todėl Vasario revoliucija prasidėjo stichiškai. Jos apimtis ir greita pergalė buvo netikėta tiek politinėms grupuotėms, tiek ir patiems jos dalyviams. Revoliucijos dingstimi buvo 1917 m. vasario viduryje Petrogrado valdžios priimtas sprendimas įvesti kortelių sistemą, dėl kurio prie tuščių prekystalių kilo riaušės.
Po to įvyko kelios demonstracijos... ir niekas negalėjo patikėti, kad jų užteks pradėti ir įvykdyti revoliuciją. Kovo 3 d. Rusijos imperatorius, caras, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, Žemaitijos seniūnas ir t.t. Nikolajus II atsisakė sosto laimėjo revoliucija. Valdžia atiteko Laikinajai vyriausybei, vadovaujamai darbiečio (trudoviko) Kerenskio, bei kareivių ir darbininkų taryboms. Tarybos, arba sovietai, buvo antroji valdžia, kurią kontroliavo politiniai aktyvistai daugiausia nuosaikūs socialistai, menševikai ir eserai, kurių politinėje sampratoje sovietai turėjo sekti valdžios veiksmus ir juos kreipti socialistinės santvarkos kūrimo linkme.
Vasario revoliucija suteikė ne tik politinę laisvę, išlaisvino žodį (tokios spaudos laisvės kaip 1917 metais niekada nebuvo ir nebus Rusijos istorijoje), bet ir turėjo lemiamą įtaką nacionaliniams sąjūdžiams, kurie kėlė vis radikalesnius reikalavimus. Jeigu vasaryje buvo kalbama apie Lenkijos ir galbūt Suomijos nepriklausomybę, tai greitai paaiškėjo, kad nepriklausomybės laukia Lietuva ir Latvija. Tačiau Laikinoji vyriausybė tik sulygino kitakilmių teises, bet nepripažino jų nacijų individualumo, o spręsti autonomijos reikalus stūmė būsimam Steigiamajam susirinkimui. Tuo buvo ypač nepatenkinti lietuviai ir ukrainiečiai, o už latvių stovėjo ir karinė jėga nacionaliniu principu sukurti latvių šaulių pulkai. Laikinoji vyriausybė tęsė karą, nepaisydama masinio dezertyravimo ir kareivių nepasitenkinimo, nesprendė žemės klausimo kaime, kur prasidėjo nekontroliuojama agrarinė revoliucija savavališkas dvarininkų žemių užgrobimas.
Bolševikai šiame etape, nors ir laikėsi opozicijoje, jokio sukilimo neorganizavo, nes tam neturėjo nei jėgų, nei supratimo. Padėtis pasikeitė tik kovo mėnesį, kai jų lyderis V.Uljanovas, žinomas Lenino vardu, tuo metu gyvendamas Šveicarijoje, pradėjo agitaciją už naujos revoliucijos fazės sukilimo prieš Laikinąją vyriausybę rengimą ir valdžios perėmimą sovietuose. Vokietijos karo žvalgyba netruko įsikišti. Kovo 28 d. Leninas su grupe revoliucionierių paliko Ciurichą ir traukinio vagone, kuris turėjo eksteritorialumo teisę, be kliūčių pervažiavo kariaujančią Vokietiją ir per Švediją grįžo į Rusiją. Tačiau Lenino tezės buvo nesuprantamos ir patiems bolševikų lyderiams, todėl pirmiausia turėjo įvykti valdžios užgrobimas partijoje. Lenino radikali pozicija stiprėjo dėl politinės krizės, kurią sukėlė Laikinosios vyriausybės sprendimas, įsiteikiant Vakarų sąjungininkams, bet kuria kaina tęsti karą.
Kuo arčiau buvo Steigiamojo susirinkimo data, tuo krizė gilėjo, nes vyriausybė į neteisėtus veiksmus atsakinėjo kaip bet kuri valstybinė valdžia smerkė ir naudojo jėgą. Vienintelė išeitis buvo tai, ką siūlė gen. Kornilovas: įvesti karinę diktatūrą, demobilizuoti keturis milijonus kareivių ir aprūpinti juos žeme, tuo sukuriant naujos vyriausybės atramą agrarinėje Rusijoje. Tačiau Kornilovo žygis į Petrogradą buvo pavadintas maištu ir žlugo, kartu patraukdamas į pražūtį ir Laikinąją vyriausybę. Be kornilovščinos maišto nebūtų buvę ir bolševizmo.
Liepos mėnesio įvykiais bolševikams nepavyko pasinaudoti, o pats Leninas, kaltinamas valstybės perversmo ruošimu, pasislėpė Suomijoje, bolševikų partija buvo uždrausta. Bolševizmas mirė, kaip sakoma, staiga, rašė Reč liepos 8 d. Tačiau šio lavono reanimacija staiga vėl prasidėjo: dėl gyventojų, kurie norėjo naudotis Vasario revoliucijos rezultatais, radikalumo ir dėl visų šios revoliucijos sukurtų institucijų žlugimo.
Žlungant tradicinėms imperinėms struktūroms, rugsėjo 1 d. Kerenskis paskelbė respubliką ir naujų jos institucijų sukūrimą. Spalio 6 d. Kerenskis pradėjo Laikinosios respublikos tarybos sesiją, išdėstydamas savo vyriausybės programą: apginti šalį, atkurti karinį potencialą, kartu su sąjungininkais sukurti stabilios taikos sąlygas. Bolševikų frakcijos vardu kalbėjęs L.Trockis apkaltino Laikinąją respublikos tarybą tęsiant alinamą karą ir rengiant atiduoti Petrogradą vokiečiams bei revoliucijos žlugimą. Po jo kalbos 53 deputatai bolševikai paliko posėdžių salę ir tai buvo vadinamosios Spalio revoliucijos pirmuoju veiksmu.
Visuomenės, nusivylusios vyriausybės politika ir demokratija, dosniai dalijusia pažadus ir nenustojančios raginti būti kantriais ir laukti Steigiamojo susirinkimo, radikalizacija ir bolševizacija kontrastavo su bolševikų partijos negausumu (tuo metu jai priklausė tik 200 tūkst. narių). Tačiau 1917 m. rudens vakuume, kada valstybinė valdžia užleido vietą įvairiems komitetams, sovietams ir pasitarimams, kurie riejosi tarpusavyje dėl valdžios trupinių, užteko vienos grupės energingų veiksmų, kad jos autoritetas pranoktų jos turimą realią jėgą.
Bolševikai atvirai kalbėjo apie sukilimą. Laukti formalios bolševikų daugumos naivu: nė viena revoliucija to nelaukia... Istorija mums neatleis, jeigu mes nepaimsime valdžios dabar, rašė Leninas. Perversmas nebuvo paslaptis, bet Kerenskis buvo visiškai įsitikinęs tiek menševikų bei eserų parama sovietuose, tiek Petrogrado karinės įgulos lojalumu. Tačiau spalio 21 dieną įgula perėjo į greitomis sukurto Petrogrado laikinojo revoliucinio komiteto pusę, o 24 dienos vakare Raudonoji gvardija ir kai kurie kariniai daliniai, veikę tarybos vardu, užėmė strateginius punktus bei tiltus. Liko tik Žiemos rūmai, kur posėdžiavo Laikinoji vyriausybė. Spalio 25-osios antrą valandą nakties sukilėliai šturmavo rūmus ir be didelių mūšių (žuvo tik šešetas rūmų gynėjų) juos užėmę suėmė vyriausybės narius.
Kelios valandos prieš tai prasidėjo antrasis Visos Rusijos sovietų suvažiavimas. Pasmerkę karinį sąmokslą, organizuotą už sovietų nugaros, suvažiavimą paliko menševikai, eserai ir žydai (Bundas). Jų išėjimas pasmerkė visas demokratines jėgas, ieškojusias kompromiso ir siūliusias sukurti vyriausybę, į kurią įeitų socialistai. Likę vieni bolševikai priėmė formalią rezoliuciją, kuri perdavė visą valdžią taryboms, nors ta valdžia jau buvo jų partijos rankose. Toliau sekė trys dekretai: dėl taikos, dėl žemės ir Rusijos tautų teisių deklaracija trys banginiai, ant kurių užkeltas trapus bolševikų laivelis pradėjo kelią į šviesų komunizmo rytojų.
Bolševikų perversmo pavertimą į revoliuciją t.y. procesą, atnešusį negrįžtamus pokyčius Rusijos bei pasaulio gyvenime, vis dėlto nulėmė ne perversmas, ne bolševikų ideologija (besikeičiančių šūkių rinkinys), o paties bolševizmo virtimas valstybine struktūra. Ir valstybinis bolševizmas, visa jo ideologija susitelkė į vieną šūkį: išlikti amžiams valdžioje bet kokiomis priemonėmis ir niekam, jokiai opozicijai jos neužleisti net akimirkai.
Svarbiausia likti valdžioje visa kita nesvarbu. 1992 m. Lietuvoje prisikėlęs politinis bolševizmo lavonas šiandien kaip niekada gyvybingas, net būdamas mažuma. Klausimas tik vienas kada prasidės teroras? Politinės partijos, VSD jau išdaužyti atėjo metas diplomatiniam korpusui ir Krašto apsaugai...
© 2007 XXI amžius
|