|
Niurzgėjimas
Marius Markuckas
Laikas nuo laiko Lietuvos spaudoje pasirodantys sociologinių apklausų duomenys atskleidžia, jog tik nedidelė dalis piliečių pasitiki šalies politine valdžia. Šis iškalbingas faktas, be abejo, akivaizdžiai liudija, kad atotrūkis tarp politikų ir jų įgaliotojų (rinkėjų) esti milžiniškas. Galima drąsiai konstatuoti, jog vis dar nesistengiama (žinoma, pirmiausia to nedaro patys politikai) pakeisti status quo. Kodėl taip yra?
Hipotetiškai įrodinėti, kad, tarkime, Vakarų Europos valstybėse, Europos Sąjungos senbuvėse, sumažėjus piliečių pasitikėjimui valdžios institucijomis (kaip šiuo metu Lietuvoje), nedelsiant būtų imtasi atitinkamų priemonių, ko gero, neverta. Taip esti dėl elementarios priežasties: ten, kur politika suvokiama ne kaip ,,mėgėjiškas ar ,,antraeilis užsiėmimas, yra tvirtai žinoma, kad praradus žmonių paramą valdžios institucijoms, lieka nedaug ir iki paramos praradimo vyraujančiam režimui. Tada prasideda masinės protesto akcijos, kurios rimtai gresia politiniam stabilumui. Politinis nestabilumas, savo ruožtu, ilgainiui gali būti ir demokratijos nestabilumo priežastimi. Būtent dėl šios priežasties Vakarų politikai bei politologai supranta, jog kur kas naudingiau koreguoti netinkamas institucijas ar institucijų praktikas (t.y. versti jas reorganizuotis, veikti kitais principais, sulaukiant didesnio visuomenės palaikymo) nei rizikuoti aukojant demokratijos garbę bei autoritetą.
Lietuvoje yra visiškai kitaip. Politikų, o kartais ir kai kurių politikos apžvalgininkų pastangomis pradedama kvestionuoti ne politinio elito veiksmų ar institucijų veikla, o pačios demokratijos esmė. Kitaip sakant, piliečių (rinkėjų) nepasitenkinimas traktuojamas kaip paprasčiausias ,,niurzgėjimas, nesugebėjimas prisitaikyti prie ,,šiandieninės laisvės teikiamų galimybių. Žodžiu, viskas nurašoma ,,žiauriajai demokratijai. Ir visai nekreipiama dėmesio, jog pastarasis ,,niurzgėjimas jau tampa masiniu reiškiniu.
Nesvarbu, kaip politikai interpretuoja ,,niurzgėjimą, vis tiek privalu neužmiršti, kad piliečių pasitikėjimas valdžia yra vienas svarbiausių rodiklių atstovaujamosios demokratijos sąlygomis. Jo nepaisant, kaip jau minėta, rizikuojama labai daug kuo. Kita vertus, gali nutikti ir taip, kaip esti mūsų šalyje: pasitikėjimo lygis bus stabiliai kritiškai žemas, tačiau jokių žymių veiksmų pakeisti pastarąjį lygį nebus, t.y. dominuos ,,užsišaldymo praktika. Dar kitaip sakant, žmonės susigyvena su tokia valdžia, kokia yra, ir kitokios paprasčiausiai nebesitiki, nes tikėjimui nėra pagrindo. Valdžios, arba politinio elito, kaitos dėsnis vienas svarbiausių šiuolaikinės demokratijos principų mūsų šalyje paprasčiausiai neveikia. Antai Seimo sudėčiai kintant pakankamai akivaizdžiai, didžiąja dalimi aukščiausius valdžios postus pasidalija tie patys vadai arba vadų marionetės, kurie, savaime suprantama, esti nekritikuojami savo ,,bičiulių autoritetai. Vadinasi, nomenklatūrinės tradicijos valdininkija, savo ruožtu, matydama visuomenės bejėgiškumą, yra suinteresuota jį ne keisti, o atvirkščiai išlaikyti kiek įmanoma ilgiau. Esminė problema, kad demokratija (demokratinė praktika) tampa tik šūkiu, įtvirtintu netgi konstituciškai, tačiau anaiptol ne realybe.
Apmaudu, kad bent jau šiuo metu aiškesnių perspektyvų pokyčiams nematyti. Autoritariškai oligarchiniams principams vis labiau pradedant dominuoti demokratinių principų atžvilgiu, pati sąvoka ,,demokratija tampa kone pajuokos ar net paniekos objektu. Tokiu atveju ir pats nepasitikėjimas esti tik ,,žemo lygio pasitikėjimu priimtina viešojo gyvenimo norma, ir nieko daugiau.
© 2007 XXI amžius
|