Atnaujintas 2007 lapkričio 7 d.
Nr.82
(1579)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Ir diagnozė, ir vaistas

Spalio 27 d. DELFI „Nuomonių ringe“ paskelbė „Kauno dienos“ žurnalistės Vitos Morkūnienės pokalbį su Regimantu Adomaičiu. Klausimai, užduoti pašnekovui apie gyvenimą, apie kultūros likimą bei kultūros žmonių dvasinę savijautą, buvo rimti, o atsakymai jų verti. Nustebino komentarai, kurie čia pat patvirtino R.Adomaičio teiginį, kad mūsų visuomenė yra JOKIA, kad ji yra pasiligojusi. Į visuomenės pripažinto ir gerbiamo aktoriaus gilų išgyvenimą atsiliepiama banaliais pašmaikštavimais, žinoma, primenant, kad dėl visko kaltas ... Landsbergis ir konservatoriai.

Ne verkšlena „Kauno dienos“ pašnekovas, o pateikęs visuomenėje tarpstančias blogybes, įvardija visuomenės ligą, kurią atpažinus, galima pradėti visuomenę gydyti. Įvardija ir priemonę tikslui siekti: reikia antro sąjūdžio – kultūrinio, dvasinio atgimimo. Nuo savęs pridurčiau, kad tokiam atgimimui reikalingos ir sąlygos, t.y. tikra savivalda (demokratija), o ne jos regimybė, kokią dabar turime. Pasigirsta, kad turime kurti Trečiąją Lietuvos respubliką, kuri tokias sąlygas numatytų. Apie tai turėtų kalbėti ir komentatoriai.

Didžiausias mažųjų tautų turtas yra jų kultūra. Net tai, kas sukaupta Ermitaže, Britų muziejuje ar Luvre, nėra anų didelių tautų paveldas, o sugrobtas, supirktas ar kitokiais būdais sutelktas mažesnių tautų kultūrinis paveldas. Lietuvių tauta maža, tačiau savo kultūriniais lobiais ji gali didžiuotis labiau nei didelės. Deja, dabartinė visuomenė ne juos, o daiktus, pinigus, malonumus labiausiai vertina. Didžioji Lietuvos kultūrininkų dalis fiziškai numarinta Sibire, be jų globos visuomenė iš tikrųjų yra pasiligojusi – kartą išvaryta iš tikrųjų vertybių lauko į jį nesugrįžo, o dabartiniai „kultūrininkai“ ją gainioja po netikrų vertybių dirvonus.

Tačiau dėl to visuomenės negalime kaltinti, kaip nekaltiname ligonio dėl jo ligos. Reikia gydyti. Tačiau kokie tie „daktarai“ – valinskai vietoj Maironio ar Brazdžionio, A.Brazauskas ar G.Kirkilas vietoj M.Krupavičiaus ar S.Kairio. Reikia, kad visuomenė atpažintų ir pripažintų savo ligą, reikia naujų „daktarų“, reikia tautos talkos – antrojo sąjūdžio, kultūrinio dvasinio atgimimo.

R.Adomaičio paviešintos mintys – žingsnelis visuomenės gydymo link, todėl neturėtų likti balsu tyruose, o tapti paskata kitiems šaukti „į naują vieškelį, į naują buitį, kur niekad šiaurūs vėjai neužpūs“.

Algimantas Zolubas

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija