Atnaujintas 2007 lapkričio 7 d.
Nr.82
(1579)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kauno meninio gyvenimo aidai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Spalio mėnesį Kaune vyko renginiai, skirti miesto istorinės ir dabartinės meninės veiklos perspektyvoms aptarti. Tai Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno dailės galerijos ,,Meno parkas“ dešimties metų jubiliejus ir Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės instituto konferencija „Kauno meno mokykla: istorinės ištakos, meninės ir pedagoginės tradicijos, ateities perspektyvos“.

Meno parko jubiliejus

Ryškus pastarojo laikotarpio įvykis, sudominęs meninę miesto visuomenę – spalio 10-12 dienomis Kaune ir Vilniuje paminėtas Kauno dailininkų sąjungos galerijos ,,Meno parkas“ veiklos dešimtmetis. Spalio 11 dieną Kauno Vytauto Didžiojo universitete vyko tarptautinė konferencija, kurios metu atskleistas galerijos veiklos mastas ir reikšmė ne tik Kauno meniniam gyvenimui, bet ir Lietuvos meno propagavimui ir sklaidai už jos ribų. Renginyje dalyvavo daug dailės pasaulio atstovų iš užsienio – Ispanijos, Italijos, Prancūzijos, Lenkijos, Švedijos. Konferencijos pranešimuose vyravo kelios temos – kūrėjo statuso problema, valstybės parama menininkams ir įvairiems meno projektams, įvairių visuomeninių meno bendrijų ir meno galerijų bendradarbiavimas, nacionalinio meno ypatumai ir vystymosi kryptys pasaulinės dailės vystymosi kontekste. Sveikinimo žodį tarė Kauno meras A.Kupčinskas, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas V.Krutinis.

Viešnia iš Prancūzijos E.Surdian savo pasisakyme pažymėjo, kad nors Prancūzijoje menininkų padėtis geresnė, ir ten egzistuoja paramos problemos. Ji džiaugėsi bendradarbiavimu su Lietuvos menininkais. Prancūzijoje meno centrai koncentruojasi Paryžiuje ir dar keliuose stambiuose miestuose. Provincijoje meninė veikla ne tokia aktyvi, tačiau kai kuriose vietose, kur aktyvesnės įvairios dailininkų asociacijos, bendrijos, vyksta gana daug renginių.

Svečias iš Ispanijos P.Tores kalbėjo apie menininkų statusą Ispanijoje, apie laisvų menininkų kūrybos ypatumus. Jis teigė, kad daug kas priklauso nuo pačių kūrėjų iniciatyvos, sugebėjimo jungtis į grupes ir kartu siekti tikslų. Kaip pavyzdį jis pateikė meno bendrijos, kuriai jis priklauso, patirtį. Jie iškėlė idėja, kad meną reikia skleisti ne iš didžiųjų miestų į periferiją, bet iš periferijos skleisti ir propaguoti žmonėms. P.Tores pažymėjo, kad visą dėmesį reikia koncentruoti į darbo kokybę. Ši bendrija dalyvauja įvairiuose projektuose, organizuoja seminarus, parodas, gauna finansavimą iš valstybinių struktūrų.

VDU menų instituto lektorė, Europos kultūros programų centro ekspertė R.Šukaitytė savo kalboje teigė, kad valstybės parama kultūros ir meno projektams yra silpna, šios paramos kriterijai neaiškūs, kartais skiriama nemažos lėšos menkaverčiams projektams, o įdomiems ir susidomėjimo šalyje ir užsienyje sulaukiantiems renginiams skiriama mažai dėmesio ir lėšų.

Svečias iš Lenkijos, ,,Notaro meno galerijos“ direktorius, meno ekspertas K.Stanislavskis pažymėjo, kad bendradarbiavimas tarp Lenkijos ir Lietuvos menininkų yra aktyvus. Ryšiai užsimezgė dar Atgimimo laikotarpiu ir vis stiprėja. Abiejų šalių menininkai dažnai organizuoja bendras parodas, seminarus, bendrauja individualiai. Jis palygino Lietuvos ir Lenkijos istorinę raidą pabrėždamas, kad mūsų šalis sieja bendra istorija, kultūrinė raida ir politinis kontekstas. Jo nuomone, reikėtų aktyviau bendrauti savo erdvėje – Baltijos ir Rytų Europos šalis sieja įvykiai, kurie sunkiau suvokiami to nepatyrusiems Vakarų ir Vidurio Europos meno vertintojams, dėl to mūsų menininkų raiška būtų jiems sunkiau suvokiama.

LDS ,,Meno parko“ galerijos direktorius Arvydas Žalpys pranešime „Projektas: meno linija“ pažymėjo, kad 17 metų laikotarpį galima skirstyti į du etapus – pirmasis 8 metų laikotarpis, kai steigėsi įvairios meno galerijos, buvo organizuojama daug įvairių renginių, plenerų. Tuo laikotarpiu imta aktyviai bendrauti su kolegomis iš įvairių užsienio šalių. Vėlesnis periodas, sąlyginai nuo 2000 metų, jau kitoks. Pastebima nemažai stagnacijos ženklų, tarp menininkų pastebimas nusivylimas, kai kurie renginiai tapo monotoniški, praranda meninę vertę, trūksta dėmesio ir paramos iš valstybės institucijų. Tačiau stebint iš šalies, teigiamų pokyčių Kauno meniniame gyvenime neįmanoma nepastebėti. Ir visą šį laikotarpį „Meno parko“ galerija buvo pačiame šios veiklos epicentre. Daugelis ilgalaikių projektų gimė ir sėkmingai tęsiami. Išaugo partnerių ratas, apie Kauno menininkus sužinojo užsienyje, kur per projektinę veiklą jie galėjo eksponuoti savo kūrybą. Miesto visuomenė buvo supažindinta su kitų šalių menininkų kūryba. Savo pranešime A.Žalpys paminėjo, kad galerijos veikla suteikia perspektyvą naujo ryškaus tarptautinio kultūrinio–meninio projekto gimimui Kaune, sujungiančio ne tik dailės, bet ir kitų sričių menininkus. Jis išreiškė viltį, kad Lietuvoje tam yra pakankamai galimybių ir meninės potencijos.

Konferencija baigėsi muzikiniu ispanų menininko Agustin Martinez performansu.

Spalio 12 dieną Vilniuje ,,Arkos“ galerijoje buvo atidaryta paroda, skirta ,,Meno parko“ galerijos jubiliejaus pristatymui sostinės visuomenei. Parodoje eksponuojami kauniečių dailininkų A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės, E.Markūno, A.Obcarsko ir kitų autorių darbai.

Konferencija ,,Kauno meno mokykla“

Spalio 25 dieną Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete vyko konferencija tema ,,Kauno meno mokykla: istorinės ištakos, meninės ir pedagoginės tradicijos, ateities perspektyvios“. Konferencijoje dalyvavo svečiai iš Vilniaus dailės akademijos, Kultūros, filosofijos ir meno instituto, Vytauto Didžiojo universiteto, Kauno medicinos universiteto meninės keramikos centro.

Profesorius Antanas Andrijauskas, Kultūros, filosofijos ir meno instituto skyriaus vadovas, savo pasisakyme palietė svarbias temas. Jis pažymėjo, kad visa lietuvių kultūros istorija pažymėta ir skaudžių, tragiškų įvykių, ir daugelio džiugių momentų. Kūryba priklauso nuo paties kūrėjo asmenybės. Jei kūrėjas išties yra gilus žmogus, jis nevaidina, jis kuria, turi savo stilių, gina savo pozicijas, jei kūrėjas – prisitaikėlis ir konformistas, tai ir jo darbai dažnai būna pilki, stokojama gilesnės meninės minties.

Profesorius Viktoras Liutkus savo kalboje analizavo prieškario Lietuvos meno raidą, pateikė dvi lietuvių tapybos raidos perspektyvas 1920-1940 metų laikotarpyje – J.Vienožinskio ir V.Kairiūkščio pažiūras. Šie žymūs menininkai formavosi skirtingoje aplinkoje. J.Vienožinskio meninei krypčiai poveikį darė lenkų romantizmas, mat jis 1908-1914 metais mokėsi Krokuvos meno akademijoje. Būtent šis faktas nulėmė jo menines pažiūras. J.Vienožinskio kūryboje vyravo klasikinės formos, jis ieškojo sąlyčio taškų su etnine kultūra. Tuo tarpu V.Kairiūkščio meninėms pažiūroms didelę reikšmę turėjo rusų meninės srovės, ypač avangardizmas, be to, jis ieškojo ryšio su Renesanso daile. Abu menininkai turėjo savo mokinius, kurie tapo žinomais dailininkais. J.Vienožinskio mokiniai – J.Gudaitis,V. Vizgirda, Kairiūkščio mokiniai – V.Drėma, J.Maciutkevičius, A.Butkūnas.

Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, menotyrininkė A.Slavinskienė analizavo garsaus dailininko Petro Šileikos, gana paslaptingos ir primirštos asmenybės, menines nuostatas ir jo kūrybą. P.Šileikai didelę įtaką turėjo Miuncheno mokykla, pasižymėjusi ryškiomis akademinėmis nuostatomis, griežtu klasikiniu tapybos stiliumi. Tyrinėjant P.Šileikos raštus, atsiskleidžia intelektualaus menininko paveikslas. Jis nebuvo bohemos žmogus, jį galima vertinti kaip tikrą eruditą, mėgusį įvairių filosofų raštus, ypač I.Kantą, Vydūną. P.Šileika rėmė Kauno meno mokyklos direktorių K.Sklėrių, dažnai kritikuojamą dėl griežto valdymo stiliaus. Tačiau K.Sklėriaus vadovavimo stilius pasiteisino, jis sugebėjo suvaldyti konkuruojančias menininkų grupes, sukurti aiškią mokyklos veiklos strategiją. Pats Petras Šileika buvo kuklus, gana uždaras žmogus, nesivėlė į įvairias intrigas, kivirčus, visą dėmesį skyrė kūrybai ir pedagoginei veiklai.

Vilniaus dailės akademijos dėstytojas G.Kušlys savo pranešime pagrindinį dėmesį skyrė dviems dailininkams – Petrui Kalpokui ir Liudui Truikiui. P.Kalpokas paliko ryškų pėdsaką XX amžiaus Lietuvos meno istorijoje, pasižymėjo ir kaip dailininkas, ir kaip dailės pedagogas. Įdomi jo biografija. 1903-1907 jis gyveno Miunchene, ten mokėsi tapybos, jau nuo 1905 metų dalyvaudamas parodose tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje. 1907 metais išvyko gyventi į Vengriją, ten pragyveno porą metų, aktyviai užsiėmė tapyba, surengė nemažai parodų. Nuo 1909 metų P.Kalpokas išvyko į Šveicariją, vėliau Italiją. Čia domėjosi gausiu Renesanso meistrų palikimu, italų simbolistų darbais. Į Lietuvą tapytojas grižo 1920 metais, ėmė dėstyti tapybą Kauno meno mokykloje, dažnai dalyvavo parodose. Viena iš mėgstamų šio menininko temų – istorinė, herojinė tematika.

Žymus dailininkas Liudas Truikys pasižymėjo kaip freskų meistras, susikūręs savitą, originalų stilių. Nuo 1945 m. tarybų valdžios buvo persekiotas už pažiūras, pašalintas iš visų darboviečių, iš Dailininkų sąjungos. Nuo 1946 iki 1960 metų jis tapė freskas įvairiose Lietuvos bažnyčiose, tarp jų ir Kauno Šančių bažnyčioje. Nuo 1960 metų jam vėl buvo leista dirbti dailininku valstybinėje įstaigoje – Kauno dramos teatre ir dalyvauti parodose. Truikys pasižymėjo kaip unikalus dekoracijų meistras, jo kūryboje gausu mitologinių motyvų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija