|
Knyga apie menininką ir jo kūrybą
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Pernai Diemedžio leidykla išleido puikią knygą albumą Ąžuolų kalbėjimas Lietuvai, parengtą Valdo Striužo. Tai knyga apie menininką, kryždirbį, ąžuolų skulptorių Juozapą Jakštą ir jo kūrybą. Beveik 400 puslapių leidinio pradžioje rasime keletą straipsnių, pasakojančių apie J.Jakšto darbus kūrybą ir veiklą Atgimimo laikotarpiu. Juos perskaičius, bus lengviau įsigilinti į 166 spalvotas, geros kokybės fotografijas, kuriose menininko sukurti ąžuoliniai paminklai daugelyje Lietuvos miestelių, kaimų, šventorių, aikščių, taip pat ir Kryžių kalne prie Šiaulių, Raganų kalne Juodkrantėje, Nacionaliniame parke, prie Baltijos kelio ir kt. Čia rasime daug antkapinių paminklų nuotraukų, altorių, koplytėlių, kryželių, skulptūrėlių atvaizdų. Visi darbai originalūs, nebent tik įgudusi akis galėtų pastebėti panašių augalo ornamento motyvų. Tarp mūsų gyvena, dirba dieviškąja kūrybos kibirkštimi paženklintas žmogus... Jo biografija prasidėjo Jukiškėnų kaime (Švenčionių apsk.). Juozo ir Marijos Jakštų šeimoje augo aštuonetas vaikų. Tarp jų Juozapėlis, kurį nuo pat sąmoningo gyvenimo pradžios traukė nuostabus gamtos spalvų žaismas. Vaikystė man brangi tuo, kad gyvenau tame pasauly, kurį aš supratau kaip pasakų ir paslapčių šalį: visur tik mirga, marga spalvos, rašo autobiografijoje. Tvarkingą tėvų ūkį sovietų valdžia nubuožino, viską, kas buvo dorai ir teisingai uždirbta, atėmė. Vasarą grikius raudavom, pėdus rišdavom, viksvas ant kupros iš balų, pelkynų nešdavom karvutei pašerti. Taip ligi keturiolikos metų, kol baigiau septynmetę mokyklą, prisimena menininkas. Vėliau mokslus tęsė Vilniaus statybos technikume, tarnavo sovietų armijoje, dirbo statybose...
Menininko talentas pabudo dar sovietmečiu. Juozapo Jakšto kūryba paskutiniu komunistinės priespaudos dešimtmečiu dundėjo, grumėjo lyg tuoj pat prasiveršiantis ugnikalnis. Švenčionijoje, Dzūkijoje, ant Kryžių kalno, pajūryje, kapinėse, šventoriuose slapta atsirasdavo, dažnai iš po nakties išdygdavo paminklai su lietuviškais tautiniais ir krikščionybės simboliais (pažymėtini Krikšto 600 m. jubiliejui skirti kūriniai) visa esatimi nukreiptais prieš sovietinio imperializmo ideologiją, priespaudą. Prasidėjus Atgimimui, skulptūros, kryžiai, koplytstulpiai, antkapiniai paminklai, darniai įsiliedami, dar gausiau papuošė nuskurdintą, pilką kraštovaizdį, pastebi knygos autorius V.Striužas.
J.Jakštas nepasidavė sovietmečio madai drožti velnius! Net tada, kai 1980 metais kaip mažai žinomas tautodailininkas buvo pakviestas kurti Raganų kalno skulptūras Juodkrantėje. Jis išdrožė trijų metrų aukščio pabaisą, ryjančią gražuolę Neringą. Neringą prarijo, bet tiktai kaip kūną. Liko jos geri darbai, grožio dvasia. Liko legenda. Neringa tai Lietuva. Skulptūroje pavaizduota dviprasmybė: pabaisa blogis, Neringa gėris, undinės pasyvieji angelai. Pabaisa siurbia dantimis, žabtais, tuoj sutriuškins Neringą, o undinės ramiai snaudžia, pliuškenasi, taip savo kūrinį komentavo autorius. Po trejų metų ant to paties kalno atsirado skulptūra Neringos gyvenimas. Čia regime ją, gimusią ant galingos bangų mūšos į saulę, į šviesą trykšta banga. Tuo metu sutviska gintariniai rūmai. Ir Neptūnas žvelgia nuo bangų keteros, o jos iki dangaus. Šiame kūrinyje aš džiaugiuosi Lietuva. Lietuva dar nežuvusi. Ir Lietuvos, arba Neringos, atsiradimas prasmės viršūnė, taip apie šią savo skulptūrą kalba autorius.
1940-ieji... Tai J.Jakšto gimimo metai ir Lietuvos okupacijų pradžia. Daug būčiau nutapęs drobių, jei ne bolševizmas, skurdas, atėmęs mano vaikystės džiaugsmą ir spalvas, vėliau pakirtęs jaunystės sparnus. Ir dabar negaliu atsidėti, surinkti visų žemės spalvų ir jose įkūnyti dvasios... Tie dvidešimt metų, per kuriuos dirbau statybose, mano manymu, buvo tarsi pragaras, net klaiku visa tai prisiminti, taip menininkas prisimena sovietmetį. Iš motinos paveldėjęs tikėjimą, menininkas sako: Mano tikėjimo ir visko pamatas Kristus! Kristus man veidrodis, Kristus mano užuovėja, Kristus mano jėga ir stiprybė. Prie tikėjimo gilinimo, be abejo, prasidėjo artima draugystė su Švenčionijos kunigais Karoliu Garucku ir Broniumi Laurinavičiumi, Helsinkio žmogaus teisių gynimo komiteto nariais. Kun. K.Garuckas ragino mesti darbus valdiškose įstaigose ir atsidėti kūrybai. Jis jam patikėjo ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos platinimą.
Lietuvos Atgimimą J.Jakštas sutiko kaip sąmoningas laisvės šauklys, žmonių budintojas iš sąstingio. Jis tapo Švenčionių rajono Sąjūdžio pirmininku, labai veikliu ir įtikėjusiu tėvynės prisikėlimu ir atbudimu po ilgai trukusios okupacinės nakties. 1988 metų rugsėjo pabaigoje įkuriama pirmoji iniciatyvinė Sąjūdžio grupė Švenčionių rajone. Po poros savaičių įvyko šios grupės viešas susirinkimas, suformavęs ir įteikęs reikalavimus tuometinei valdžiai: įvykdyti Adutiškio klebono kun. Broniaus Laurinavičiaus testamentą perkelti jo palaikus į Švenčionėlių bažnyčios šventorių, Švenčionyse pastatyti Atgimimo (Laisvės) paminklą, atstatyti visus komunistinės valdžios nugriautus tautos istorijos ir kultūros paminklus. Prašymai buvo ištesėti. Vienas po kito visoje Švenčionijoje dygo J.Jakšto sukurti meniškai vertingi paminklai, kurių pašventinimas virsdavo didelėmis, prasmingomis ir dvasingomis šventėmis. Susirinkę žmonės vienas kitą šildė tuo pačiu širdies ritmu plakančiomis širdimis: dėl Lietuvos, vardan Lietuvos... Tuo metu Švenčionių rajono Sąjūdžio pirmininkui J.Jakštui buvo grasinama, sudegintas menininko kluonas, kuriame buvo vertingų meno kūrinių, iškirstas prie pat sodybos esantis miškas, iškastas žvyro karjeras sugadintas nuostabus kraštovaizdis. Švenčionių rajono Sąjūdis, vedamas stiprios ir kietos dvasios vadovo, gražiai įsipynė į Švenčionių krašto istoriją bei visos Lietuvos Prisikėlimą (V.Striužas).
Dievą mylintiems viskas išeina į gera. Ši Biblijos tiesa pasitvirtino menininko gyvenime. 1989 m. vėlyvo rudens naktį degant kluonui, J.Jakšto galvoje gimė idėja toje vietoje stovės šventovė. Idėja įkūnyta ten dabar stovi Šv. Eucharistijos ekumeninė koplyčia, skirta 2000 metų krikščionybės jubiliejui. Tai daugiaplanis kūrinys, kurį menotyrininkai pavadino visą gyvenimą trukusio socialinių ir religinių vertybių propagavimo kulminacija. Dr. Milda Bakšys-Richardson rašo: Koplyčios vidaus ir išorės raižiniais J.Jakštas vizualiai išreiškė savo teologines mintis ir konkrečiai forma giliausius religinius jausmus. Puiki medžio raižyba paremta pasakojimu tekstu, tinkančiu visiems amžiams.
Prie ansamblio patenkama per skliautinį įėjimą, apsuptą piliorių piramidiniais stogeliais ir nišomis fasaduose... Pirmajame koplyčios aukšte yra pagrindinis altorius, skirtas Dievo Motinai Marijai. Pasaulietinio tipo pieta vaizduoja sėdinčią moterį, apsigobusią skara, rankose laikančią sūnų. Menininkas pavadino šią skulptūrą Motina, o jos sūnus, apsivilkęs šiuolaikiniais drabužiais, yra partizanų kovotojas. Už pietos stovi Švč. Mergelė Marija, rodanti į Švenčiausiąją Širdį ir laikanti juostą, simbolizuojančią pasirengimą bet kokiai tarnystei, kurios Dievas pareikalautų iš savo vaikų...
Antrajame lygmenyje yra nava su piliastrais. Navos centre altoriaus stalas... Šis J.Jakšto kūrinys skirtas mums visiems, alkstantiems ir trokštantiems, pasiklydusiems ir besistengiantiems surasti tikrąjį kelią. Menininkas sako: Kas patiria sunkumų, teateina čia, pas mane, į šią šventą vietą, Jukiškių kaimą, ir aš jus atgaivinsiu ir pripildysiu žmogišku būdu; kiekviena pavargusi siela čia gali atrasti poilsį, pasisemti jėgų tolesnei kelionei per gyvenimą.
Vienoje iš skulptūrų J.Jakštas iškalė prasmingus žodžius: Žmogau, ar susimąstei, dėl ko gyveni, ir ar viską padarei. Taip užbaigiama knyga.
Leidinį Ąžuolų kalbėjimas Lietuvai Diemedžio leidykla ir Lietuvos nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolija (pirmininkė Jadvyga Bieliauskienė) už nuopelnus Lietuvai padovanojo aktyviausiems žmonėms. Menininkui J.Jakštui linkime kuo geriausios sveikatos ir naujų idėjų įkūnijimo tvirtame ąžuolo medyje.
© 2007 XXI amžius
|