|
Ar tikrai Benediktas Labėnas-Kariūnas dalyvavo Sedos kautynėse?
Juozas KUCKAILIS
Vienas po kito pasirodo vertingi ir labai reikalingi enciklopediniai leidiniai. Leidžiama Visuotinė lietuvių enciklopedija, Lietuvos kariuomenės karininkai 19181953, kuriuose rašoma ir apie Lietuvos karininkus Antrojo pasaulinio karo, pokario rezistencinių kovų dalyvius. Gaila, kad jų pateikiamose biografijose neišvengiama netikslumų, prirašoma nebūtų dalykų. Taip atsitiko ir su j. ltn. Benediktu (Beniu) Labėnu-Kariūnu, vadovavusiu Dainavos apygardos partizanų Šarūno rinktinei ir 1949 m. kovo 7 d. žuvusiu Kalesnykų miške, Daugų valsčiuje laikinai einant Dainavos apygardos vado pareigas. Niekšybę įvykdė KGB agentai Kostas Kubilinskas ir Algirdas Skinkys, anuomet savo literatūrinį kelią pradedą poetai.
Enciklopediniame leidinyje Lietuvos kariuomenės karininkai 19181953 (Vilnius, 2005, t. 5, p. 13) rašoma, kad Benediktas Labėnas vokiečių okupacijos metu tarnavo LSD (paaiškinta Lietuvių savisaugos dalinių) 13 batalione būrio, vėliau kuopos vadu. Visuotinės lietuvių enciklopedijos vienuoliktajame tome (Vilnius, 2007, p. 394) Aldona Vilutienė B.Labėno biografiją papildo dar viena pozicija: 1944 m. II pusėje buvo Lietuvių savanorių divizijos (Tėvynės apsaugos rinktinės) būrio, kuopos vadu.
Šių eilučių autoriui bene pirmajam teko rinkti žinias platesnei Benio Labėno (iki 1940 metų Benedikto Labensko)-Kariūno biografijai. Surinkti duomenys 2000 m. kovo 29 d. buvo skelbti straipsnyje Dėl laisvės tavosios, Tėvyne
(XXI amžius, Nr. 23, p. 8). Po metų pasirodė ir mano sudaryta B.Labėno jaunystės dienų poezijos ir prozos knyga Žygiuojanti tauta (Marijampolė, 2000), kurioje tilpo ir minėtasis straipsnis, šiek tiek tikslintas ir papildytas.
Štai keletas Benio Labėno biografijos faktų. 1940-aisiais, jau bolševikams okupavus Lietuvą, baigė Karo mokyklą. Jam, kaip ir kitiems mokyklos aspirantams, dėl politinių priežasčių (Pr.Žolynas XV aspirantų laida, Karys JAV, 1981 m., Nr. 8 rašo: Prieš paradą ir fotografuojant rusų karo mokyklos uniformomis, [viršininkai] sakė, kad mes būsime pakelti į mladše komandir (atitiktų j. ltn.) laipsnį, bet atleidimo dokumente, matyt, įsiutę už mūsų Himno giedojimą išleistuvių metu, jau jokio laipsnio neminėjo
) karininko laipsnis nesuteiktas, tik paleistas į karininkų atsargą. Neapkęsdamas naujos bolševikinės tvarkos, vis įžūlesnių represijų, B.Labėnas ties Akmeniais, netoli Lazdijų, įveikė vadinamąją žaliąją zoną ir per Lenkiją pasitraukė į Vokietiją. Gavęs užduočių, grįžo į Lietuvą. Rinkdamas žinias, pasiekė net Kauną. Ir taip keletą kartų, prisiminė jo sesuo Eugenija Sušinskienė.
Kai kurie šaltiniai liudytų, jog tuo metu B.Labėnas gyveno vokiečių užgrobtos Lenkijos teritorijoje. Šią prielaidą patvirtintų ir B.Labėno eilėraštis Be tėvynės, datuojamas Suvalkai, 1941 02 23, 1942 m. išspausdintas laikraštyje Naujoji Lietuva. Po kelių žygių per sieną į Lietuvą, jis gavo darbą kažkurio miesto butų skyriuje.
Į Lietuvą sugrįžo jau kilus rusų ir vokiečių karui. B.Labėnui buvo siūloma dirbti Lazdijuose arba vykti į Vilnių ir stoti į Lietuvos saugumo policiją. Jis pasirinko Vilnių. 1942 m. ir 1943 m. pirmojoje pusėje tarnavo Lietuvos saugumo policijos Vilniaus apygardoje. Jo pavardė įrašyta telefonų sąraše ir viename algalapyje. Tačiau, kaip prisiminė sesuo, darbas saugumo policijoje jam nepatiko, o paskui pasitaikė proga ištrūkti.
Vienas po kito 1943 metais buvo organizuojami lietuvių statybos batalionai. Jiems vadovauti buvo kviečiami lietuviai karininkai. Benys Labėnas stojo į 3-iąjį Lietuvių statybos batalioną, kuris buvo organizuotas Vilniuje. Birželio 2 dieną Katedros aikštėje buvo surengtos atsisveikinimo iškilmės prieš išvykstant į Rytus. Išliko nuotrauka, kurioje matyti Katedros aikštėje išrikiuotas trečiasis Lietuvių statybos batalionas, o jo priekyje j. ltn. Benys Labėnas.
Su Lietuvių statybos batalionu į Rytus išvykęs B.Labėnas, kaip tvirtino sesuo Eugenija, fronte nebuvo jie tiesė kelius, miške kirto medžius, dirbo kitus karo pionierių darbus. Sesers manymu, batalionas buvo dislokuotas Latvijoje. Tačiau j. ltn. Benio Labėno laiškai, išspausdinti Naujojoje Lietuvoje 1943 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais liudija, jog jis buvo ir Rusijoje. Laiške Pirmosios rudens kregždės Rytuose jis rašo: Ties Rusijos laukais skrenda pirmosios rudens kregždės. Naktys šaltos ir juodos. Laukai eina pilkyn
Petras Stankeras knygoje Lietuvių policija 19411944 metais (Vilnius, 1998) rašo, kad iš pradžių statybos batalionų kariai nebuvo ginkluoti, kiekviena kuopa turėjo tik po 20 šautuvų sargybų tarnybai. Tačiau vėliau, kai pafrontėje pasirodė sovietiniai partizanai, visi batalionai buvo apginkluoti lengvaisiais ginklais kulkosvaidžiais ir šautuvais. Pasak P.Stankero, tiesioginiuose fronto mūšiuose lietuvių statybos batalionai nedalyvavo, bet jiems tekdavo susišaudyti su rusų partizanais ir nedideliais rusų armijos daliniais, prasiveržusiais pro fronto liniją. Lietuvių statybos batalionai buvo dislokuoti prie Narvos, Pskovo, Lugos, Polocko, Daugpilio. Kaip teigia P.Stankeras, visi statybos batalionai 1944 metais buvo išformuoti, o mums rūpimas 3-iasis gegužės mėnesį. Karininkai buvo paleisti į atsargą, kareiviai ir puskarininkiai išskirstyti į kitus vokiečių statybos ir pionierių dalinius.
Kaip klostėsi tolesnis j. ltn. Benio Labėno kelias? Nedrąsu būtų ką nors teigti, neturint svaresnių argumentų. Šių pastabų autoriui žinomas tik faktas, kad 1944-aisiais Vokietijoje, Drezdeno mieste, buvo sutelktas lietuvių karininkų rezervas tarp šių karininkų buvo ir j. ltn. B.Labėnas. Buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas Antanas Kenstavičius Kario žurnalo 1989 m. 9-ame numeryje, žinutėje Iš Drezdeno į apsupimą rašo:
Tai jau istorinė praeitis
Gal kada nors bus viešai prisiminta, kad prieš 45 metus 12 lietuvių karininkų buvo iš Drezdeno pasiųsti į Liepojos apsupimą. Štai pasiuntimo data ir pasiųstųjų karininkų pavardės: 1944 m. gruodžio mėn. 7 d. 1. J. ltn. Gilys Juozas; 2. J. ltn. Irkinas Antanas; 3. J. ltn. Labėnas; 4. J. ltn. Liaudanskis; 5. J. ltn. Liesis; 6. J. ltn. Pauliukonis Bronius; 7. J. ltn. Uogintas Ignas; 8. J. ltn. Žemaitaitis. 1944 m. gruodžio mėn. 22 d. 1. Ltn. Gydytojas Zenkevičius Vincas; 2. J. ltn. Gilys Vladas; 3. J. ltn. Norvaiša Balys; 4. J. ltn. Rusteika Petras. A.Kenstavičius baigdamas patikina: Už žinių tikrumą ir teisingumą atsakau.
Tiesa, prieš tai buvo Tėvynės apsaugos rinktinės (nuo 1944 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos karinių dalinių inspekcija) organizavimas, jos kovos 1944-ųjų vasarą prie Ventos ir tų pačių metų spalio 7-ąją prie Sedos su kraštan vėl besiveržiančia rusų kariuomene. Iš tikrųjų gal šiose kovose, kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, dalyvavo ir j. ltn. B.Labėnas? Deja! Tėvynės apsaugos rinktinės karys ir jos istorikas doc. Vladas Kazlauskas vienoje iš savo knygų apie rinktinę Paniekinę mirtį, kurią 2001 m. išleido Krašto apsaugos ministerija, remdamasis išlikusiais dokumentais, pateikia visų rinktinės karininkų ir kareivių sąrašus. B.Labėno tarp jų nėra. Nėra jo ir tarp karininkų, kurie 1944 m. rugsėjo 28 spalio 2 dienomis, prieš pat Sedos kautynes, Lietuvių karinių dalinių inspekcijos vadovybės prašymu ir Vermachtui tarpininkaujant, iš Drezdeno grįžo į Lietuvą ir stojo savanoriais į dabar jau vadinamos Lietuvių karinių dalinių inspekcijos dalinius.
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje Aldona Vilutienė rašo, jog Benediktas Labėnas buvo vienas apygardos laikraščio Laisvės varpas redaktorių. Parašė daug partizanų dainų. Vadovavo daugeliui kautynių su NKVD kariuomene, 4 kartus sužeistas. Ir čia reikėtų patikslinti: taip, jis buvo vienas iš Laisvės varpo autorių, parašė partizanų dainų, nors jų konkrečiai ir negalėtume nurodyti, dalyvavo ne vieneriose kautynėse su NKVD kariuomene, buvo sužeistas, tačiau kad oficialiai būtų buvęs paskirtas vienu Laisvės varpo redaktorių, kad vadovavo daugeliui kautynių su NKVD, niekur neteko aptikti nei dokumentuose, nei atsiminimuose. Matyt, enciklopedijai rašant tiesiog privalu atsakingiau patikrinti biografijos faktus, remtis tik dokumentais, nenuginčijamais faktais, o ne laisvai interpretuoti taip galėjo būti.
B.Labėnas-Kariūnas į laisvės kovotojų gretas įstojo paleistas iš Komsomolsko prie Amūro lagerių, kur buvo nugabentas kartu su belaisviais vokiečiais. Pradžioje jis partizanavo savame krašte apie Babrus, Šventežerį, Seirijus. Buvo būrio vadas. Tai daugiau Mindaugo partizanų grupės erdvė. Tačiau 1947 m. rugsėjo 24-25 dieną vykusio Dainavos apygardos vadų posėdžio protokole Kariūnas jau minimas kaip Karininko Juozapavičiaus grupės III būrio vadas. Šiame pasitarime Juozapavičiaus grupė buvo prijungta prie Dainavos apygardos Šarūno rinktinės. Tų pačių metų spalio 20 d. B.Labėnas-Kariūnas Dainavos apygardos vado A.Ramanausko-Vanago įsakymu buvo paskirtas Šarūno rinktinės vadu. Nuo 1948 m. lapkričio 10 d. jis ir Dainavos apygardos vado pavaduotojas. Netrukus Dainavos apygardos vadas, l. e. Pietų Lietuvos srities vado pareigas A.Ramanauskas-Vanagas, išvykdamas į partizanų vadų suvažiavimą Vakarų Lietuvoje, B.Labėnui-Kariūnui perdavė Dainavos apygardos vado pareigas, DA vado pavaduotoju paskirdamas S.Staniškį-Litą.
Ta pačia proga norėčiau patikslinti ir dar vieną faktą. Straipsnyje Dėl laisvės tavosios, tėvyne
, taip pat B.Labėno knygoje Žygiuojanti tauta, remdamasis jo sesers Eugenijos Sušinskienės pasakojimu, rašiau, jog ji girdėjusi partizanus dainuojant Benio žodžiais sukurtą dainą apie kariūną (karo mokyklos auklėtinį): Kai bernelį šauks Tėvynė
Deja, eilėraščio Kariūnas autorius yra Benio Labėno jaunystės literatūrinių svajų bendražygis Algirdas Griškevičius-Griškėnas. Taigi ir B.Labėno sukurti partizaniškų dainų tekstai palieka būsimoms paieškoms.
© 2007 XXI amžius
|