Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Memuarai
Nuomonės
Teatras

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Žmogus tarp žmonių

Marija MACIJAUSKIENĖ

Dailininkas Boleslovas Klova

Paskutinysis B.Klovos darbas „Motinystė“ (1986) Ričardo ŠAKNIO fotokopijos

Algirdas ir Aušrelė su juos karštai mylėjusia močiute Emilija Kloviene

Žymiausiam Lietuvos monumentaliosios tapybos ir mozaikos meistrui, dailininkui Boleslovui Klovai, kompozitoriaus Vytauto Klovos jaunesniajam broliui, lapkričio 18-ąją būtų sukakę aštuoniasdešimt, bet jis ir šešiasdešimties nesulaukė. Simboliška, kad jis pasitraukė ankstyvą gegužės 26-osios rytą, kai sodai skendo žieduose. Abu Klovos, Vytautas ir Boleslovas, gimė Viekšniuose, provizorių šeimoje. Miestelis nedidelis, inteligentų mažai, tai pavakaroti ar švęsti švenčių susirinkdavo erdvioje Emilijos ir Julijono Klovų svetainėje. Sienas puošė mamos tapyti paveikslai, skambėjo fortepijoninė muzika. Motinos tėvas Jokūbas Navickas kartu su dukra keturiomis rankomis arba Emilija su sūnumis šešiomis rankomis (tiesa, Boleslovas dar buvo mažas ir jam ant kėdės padėdavo storas knygas, kad pasiektų klavišus) koncertuodavo svečiams. Ir pokalbiai būdavo visad apie muzikinius kūrinius, jų autorius arba vartomas reprodukcijas… Tai nejučia smelkėsi į berniukų sielas. Vėliau, jau mokantis Mažeikių gimnazijoje, piešimo mokytojo akvarelisto Česlovo Kontrimo suorganizuotas dailės būrelis pritraukė tarsi galingas siurblys. Boleslovas dalyvavo moksleivių parodėlėse, piešė mokykliniams pastatymams dekoracijas.

Broliai įstojo į tą patį Valstybinį taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą studijuoti dekoratyvinę architektūrą, tačiau Vytautas, pajutęs muzikos trauką, įstojo į Konservatoriją. Netrukus architektūros fakultetas iš Kauno buvo iškeltas į Vilnių ir 1951 metais B.Klova su pagyrimu baigė jau monumentaliosios ir dekoratyvinės tapybos fakulteto freskos-mozaikos studiją. Tokia buvo pradžių pradžia.

Mano atminty išliko toks Boleslovo Klovos paveikslas. Ryte, eidama į Literatūros muziejų, kur tada dirbau, sutikdavau jį, vedantį už mažos rankelės savo dukrytę į J.Naujalio muzikos mokyklą (ji tada veikė vyskupų rūmuose, kurijos patalpose) arba grįžtančius iš jos. Jis švietė, rodos, kuklia, bet kartu ir didžiule laime, kurią tik karštai mylintys tėvai supranta.

Dabar jau dukra turi tris savo vaikučius – Saulę, Vyturį ir Luką, dėsto Kauno muzikos mokykloje fortepijoną, koncertuoja, dalyvauja užsienyje vykstančiuose konkursuose. B.Klovos sūnų kompozitorių Algirdą, kantri muzikantą ir tarptautinių koncertų organizatorių, tikriausiai visi žino.

– Nuolat dėkoju Dievui, kad gimiau šioje šeimoje, – pradeda pasakoti Aušra Klovaitė-Berezinienė. – Tik suaugusi supratau, jog visa, kas mūsų šeimą jungia ir vienija, telpa į meilės sąvoką. Jos ašis buvo tėtis – dailininkas Boleslovas Klova.

Užaugau apgaubta ramybės, rūpesčio ir meilės. Būtent tai suformavo pasitikėjimą savimi, dvasinę stiprybę, pagarbą žmogui ir meilę gyvenimui.

Dabar, augindama savo vaikus, noriu jiems perduoti vertybes, kuriomis buvo apdovanotas jų senelis. Titaniška valios stiprybė, darbštumas, spinduliuojanti ramybė, šiluma, pakantumas, pagarba ir atsakomybė – visa, ką mes su broliu išmokome iš savo Tėčio.

Jis mokė mylėti žmogų. Su didžiausia pagarba elgėsi su savo Mama, su mumis, su savo draugais, pažįstamais, mokiniais ir studentais.

Nors ir labai neturėdamas laiko, išklausydavo kiekvieną, rasdavo nuoširdžius paguodos žodžius ar patarimą. Ir visi jam buvo vienodai svarbūs, o mano paprašytas po pamokų į namus išvežiodavo pusę klasės draugų.

Dažnai drauge eidavom pasivaikščioti, klausydavom jūros ošimo, gėrėjomės miško didybe, džiaugėmės visa gamtos gyvybe, kurią puoselėjom savo sode. Tėtis labai mėgo sodinti, auginti, o laisvalaikiu prie jūros tapyti.

…Prieš miegą prie mano lovelės deklamuodavo Salomėjos Nėries, Bernardo Brazdžionio, Maironio poeziją. Patys „koncertuodavom“ namuose keturiomis rankomis pianinu. Labiausiai laukdavau sekmadienių, nes tada drauge eidavom į dailės parodas, o po to jas aptardavome kavinukėje. Kai prisimenu Tėtį, ausyse skamba jo mylimiausia arija „Gėlę, kurią man dovanojai“ (Ž.Bizet „Karmen“).

Kai per televiziją rodydavo „Dainų dainelę“, paslapčia stebėdavau Tėčio akis, ar nepasirodys džiaugsmo ašaros. Jis įtikino, kad didelį džiaugsmą galima patirti skaitant knygą ir klausantis muzikos. Namuose buvo didelė biblioteka ir paveikslai – A.Galdiko, R.Kalpoko, P.Rimšos, P.Stausko, A.Lukšto, V. ir M.Ostrauskų, M.Dūdienės gobelenas, keramika, liaudies meno darbai…

O štai Algirdo Klovos žodžiai:

Mano tėvas Boleslovas Klova man buvo namų mokykla, elgesio ir kūrybos pagrindų enciklopedija. Jis mokė mane dirbti ir elgtis sąžiningai, dorai ir atsidavus, kiek sugebi geriau įveikti visus darbus ir užduotis, tesėti pažadą tiek buityje, tiek darbuose. Jeigu ko ėmeisi, neturi teisės pusiaukelėje sustoti; jei ką darai, būk malonus, pasiaukok ir eik iki pabaigos. Jis to galbūt ir neaiškino kiekvieną dieną, tačiau viską demonstravo savo pavyzdžiu.

Iš vaikystės prisimenu pasivaikščiojimus Kauno Ąžuolyne, tėvo pasakojimus, loginius ir psichologinius žaidimus, diskusijas apie meno, muzikos istoriją, gyvenimo tiesas. Galbūt ne visada galėdavau ar norėdavau sutikti su jo mintimis, tačiau šiandien jau galiu įvertinti tų dalykų prasmingumą.

Pats nebūdamas profesionalus muzikas, tačiau būdamas aistringas muzikos mylėtojas, jis dažnai galėdavo man padėti ir patarti, atkreipti dėmesį į kažką, ko pats nepastebėdavau. Jis buvo didžiulis operos gerbėjas.

Man tenka daug keliauti ir toks įspūdis, kad aš atvažiavęs kažkur pirmą kartą jau viską žinau, jau viską esu matęs, nes tėvas pasakodavo apie daugybę architektūros ir dailės šedevrų… Aš turėjau galimybę neišeidamas iš namų prisiliesti prie kultūros lobyno ir apie viską išgirsti išsamų paaiškinimą.

Jau dabar, praėjus daugiau kaip 20 metų nuo Tėvo mirties, prieš darydamas ką nors reikšmingo, pagalvoju, o ką Jis apie tai pasakytų.

Visi pažinoję pabrėžia B.Klovos nepaprastą darbštumą, reiklumą sau ir tvarkingumą. Dailininko žmona Violeta, tvarkydama vyro archyvą, netikėtai aptiko aplanką, skirtą broliui kompozitoriui Vytautui Klovai. Aplanke – recenzijos, straipsniai apie brolį, suregistruoti jo visi darbai – taip jam buvo svarbu viskas, kas susiję su šeima.

„Labai mylėjo savo motiną, kuri su mumis gyveno, – pasakojo Violeta Klovienė. – Jis jau sunkiai sirgo, kai iš Vilniaus grįžo sūnus Algirdas ir pasakė: „Tėveli, mane priėmė į Kompozitorių sąjungą“. Artimieji buvo jo džiaugsmas, jo stiprybė… Vakare sugulam, o Boleslovas, vaikų prašomas, deklamuoja Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“, Salomėjos Nėries „Senelės pasaką“ ir kitus – su intonacijom, vaizdingai… Grįžta iš darbo, paima laikraštį, kol aš baigiu gaminti pietus virtuvėje, tai, būdavo, apžvelgęs, kas jame įdomaus rašoma, papasakos, kas naujo institute (dėstė Politechnikos institute), Dailininkų sąjungoje. Tikriausiai taip buvo įpratęs viskuo dalintis su mama. Mylėjo studentus, bet ir studentai jį mylėjo.“

Kur nemylės, jei kalbantis, bendraujant nebūdavo barjero tarp vaiko ir mokytojo. Dailės mokykloje (jis 1950–1977 m. čia dėstė piešimą, braižymą) – tarsi didelėje šeimoje. Juk visko būna: ir nesėkmių, ir išdykavimo, ir džiaugsmo, kad pasisekė nupiešti, nutapyti ar nubraižyti taip, kaip norėjai, sumanei. Toks pasaulis, kuriame buvo ir jis, Boleslovas Klova, santūrus, bet labai dėmesingas menininkui; juk reikėjo įžvelgti vienus ar kitus vaiko gabumus, juos skatinti.

Buvusios Dailės mokyklos 1946–1954 metų mokinės tapytojos Mildos Mildažytės-Kulikauskienės atsiminimai:

Mokykloje vyravo labai draugiška, globėjiška atmosfera, kurią įvedė šią mokyklą įkūręs ir kurį laiką jai vadovavęs dailininkas Česlovas Kontrimas. Šią tradiciją tęsia ir vėlesnis direktorius dailininkas Algirdas Dūda bei visas kolektyvas, tarp jų ir 1950-aisiais pradėjęs mokytojauti jaunas dailininkas, mozaikos specialistas Boleslovas Klova. Dar ir dabar prisimenu pietų pertraukos metu prie bendro stalo rūsyje mums išrūpintą baltą, kvapnią miežinę kavą su bandele. Mums, karo ir pokario vaikams, kankinamiems baimių būti išvežtiems, netekti tėvų, nepriteklių, ši mokykla buvo tarsi antrieji namai.

Boleslovas Klova dėstė meno istoriją, braižybą ir piešimą. Buvo vidutinio ūgio, juodaplaukis, graikiškų veido bruožų, mandagus ir santūrus, labai gražus, be to, ir drovus. Mums buvo nepatogu neatlikti namų užduočių ar neišmokti pamokų. Neilgai trukus jis buvo paskirtas direktoriaus pavaduotoju. Mokytoją B.Klovą, kaip ir daugelį kitų mokytojų ar mokyklos darbuotojų, dar geriau pažinau, kada mūsų (Mildažių) 4 ha ūkelį, esantį prie Pažaislio architektūrinio ansamblio, kitoje Nemuno pusėje, Laumėnų kaime, prasidėjus kolektyvizacijai, „perėmė“ ši mokykla. Ji tapo mokinių kūrybinės praktikos ir botaninių bandymų baze. Dėl to sodyba nebuvo sunaikinta. Įkūrus šią bazę, vasaromis ir žiemomis Laumėnuose viešėjo mokiniai ir mokytojai. Tarp lydinčių mokinius visuomet buvo mokytojas B.Klova.

B.Klova vienas tų mokytojų, kūrusių darbingą, šviesią nuotaiką, ugdžiusių pareigingumą ir meilę mums.

O štai 1953–1960 metais buvusiai tos mokyklos mokinei, Keramikos muziejaus vedėjai Emilijai Jaudegytei įstrigo atmintin stojamųjų egzaminų peripetijos, ypač inspektoriaus B.Klovos jautrus, tėviškas rūpestis. Ir kai Emilijai jau atrodė, kad šis svajonių pasaulis išnyks, „abudu, tuometinėmis mano akimis, labai aukšti vyrai, stovėdami vienas prieš kitą (A.Dūda, direktorius, ir B.Klova, inspektorius) trumpai pasitarę paskelbė nuosprendį: „Priimam? – Priimam! – Gerai!“ Atsigrįžo į mane, abu oriai paspaudė mano ranką ir pasakė: „Nuo šiol esi Kauno vidurinės dailės mokyklos mokinė“.

Inspektorius B.Klova buvo labai ramus, inteligentiškas, orus, net su mokiniais ir mažiukais kalbėjo kaip su asmenybėmis.

O čia jau buvusių Politechnikos instituto studentų Marijos ir Martyno Purvinų įrašas B.Klovos pomirtinės parodos atsiliepimų knygoje.

„…ir kūriniai, ir vieno inteligentiškiausių dėstytojų pamokos lieka mokinių širdyse“.

Ir dar apie mozaikos meistro ir puikaus pedagogo darbus, jo pėdsakus mūsų kultūroje. Jie skambūs ir nesunaikinami. Juos pamatysi Telšiuose ir Kaune, Druskininkuose ir Kėdainiuose, Šiauliuose ir Jurbarke, Alytuje, Ignalinoje, Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės, Vilniaus, Klaipėdos muziejuose, visuomeninių pastatų interjeruose ir eksterjeruose.

Menotyrininkas A.Dūda rašė: „Pirmieji jauno dailininko kūrybiniai darbai – skaldytų natūralių akmenų mozaikiniai portretai. Čia reikėtų paminėti kompozitorių J.Gruodžio (1953) ir J.Tallat-Kelpšos (1957), poeto Juliaus Janonio (1959), apibendrinto charakterio „Kanklininką“ (1955) ir nemažai dekoratyvinių mozaikų.

Kūrybinio kelio pradžioje B.Klovos mozaikoms būdingas detalus ir tikslus piešinys, labai kruopščiai surinkta akmenukų skalda. Vystantis meistriškumui, kito ir dailininko kūrybinis braižas. Jis pradeda naudoti įvairesnes medžiagas: keramiką, metalą, sintetines dervas. Pastarąsias naudoja ne tik kaip rišamąją medžiagą vietoj tradicinio betono, bet ir kaip kompozicinį akcentą. Sprendimų įvairovė leido sukurti mozaikose pageidaujamą nuotaiką“.

Bendradarbiaudamas su architektais A.Sprindžiu, V.Dičium, A.Zdanavičium, J.Viraku ir kitais, sukūrė reikšmingus monumentalios dailės kūrinius įvairios paskirties visuomeniniams pastatams.

B.Klova tarė svarų žodį ir menotyroje – 1975 metais pasirodžiusi knyga „Lietuvių monumentalioji dekoratyvinė tapyba“ yra verta pakartotinio leidimo.

B.Klovai teko dalyvauti įvairiose komisijose, pasitarimuose sprendžiant dailės ir dailininkų problemas. 1953–1977 metais su pertraukomis būdamas Dailininkų sąjungos Kauno skyriaus atsakinguoju sekretoriumi stengėsi, kad nė vienas naujas reiškinys, naujas kolegų darbas neliktų nepastebėtas, padėjo dailininkams išsirūpinti kūrybiniam darbui dirbtuves, o pats, deja, tenkinosi dirbtuve pusrūsyje, kur trūko ir erdvės, ir gryno oro. Vis kitiems, vis bendram kultūros labui. Toks Jis buvo.

Šeimos globoje liko jo akvarelės ir tapybos darbai, niekad neiškeliavę į parodas, o jo sukurti šaržai pasklido po draugus. Vasarom, atostogų metu, su kolegomis, t. y. tos pačios mokyklos mokytojais ir jų šeimomis, įsikurdavo kur prie ežerų. Vyrai paprastai žvejodavo, o Boleslovo rankoje darbavosi pieštukas. Violeta Klovienė prisimena tokius jo nuotaikingus piešinius: „Skalbėjos“, „Žvejai“, „Rytinės žinios“ (susirinkusios dailininkų žmonos, įsisprendusios rankas į šonus, kažką aptarinėja). Kartais su vaikais išeidavo į mišką grybauti ar uogauti. Kitos atostogų atkarpos būdavo skirtos kelionėms, jų metu aplankyta Čekoslovakija, Vengrija, Jugoslavija, Suomija, Prancūzija, Italija, Alžyras… Ir visur dėmesio centre – architektūra ir muziejai, dailės muziejai.

Bijau, kad taip prabėgdama daug nepasakiau: norėjau tik priminti tas tikrąsias moralines vertybes, kurias paliko ne tik šeimos, bet ir buvusių studentų, mokinių ir kolegų širdyse ir kelyje. Prisimenu Jo šypseną, kiekvienam gera linkinčias akis…

© 2007 „XXI amžius“