|
Kaimui trūksta darbo rankų
Benjaminas ŽULYS
Lietuvos žemės ūkyje dirba apie 13 proc. mūsų šalies gyventojų, apie 90 proc. kaimo žmonių yra susiję su žemės ūkiu. Vis dėlto kaimas sensta, iš jo iškeliauja jaunimas. Pasilieka atkaklūs vyresnio amžiaus žmonės, nebijantys sunkesnių gyvenimo ir darbo sąlygų, kai kurių kultūrinio, medicininio aptarnavimo nepatogumų. Štai maždaug 60 proc. mūsų ūkininkų yra vyresni nei 55 metų, 14 proc. ūkininkų amžius iki 40 metų. Ne paslaptis, kad vyresniesiems stinga vadybos, ekonomikos žinių, jiems sunkiau įveikiamos naujausios gamybos technologijos, sunkiau nei jaunesniems prisitaikyti prie besikeičiančių rinkos reikalavimų. Dirbančiųjų skaičius žemės ūkyje ir toliau mažėja. Tai būtų iš dalies suprantama ir priimtina, jei šioje srityje darbo rankas sparčiai keistų mechanizacija, kompiuterizacija, pažangiausios technologijos. Tačiau iš tikrųjų taip nėra, senųjų ūkininkų neskuba pakeisti jaunesni. Daug jaunų žmonių vyksta dirbti ir gyventi į didesnius miestus ar užsienį.
Neseniai Kaune, Lietuvos žemės ūkio rūmuose (ŽŪR), buvo surengtas pokalbis apie žmonių užimtumą kaime, atkreipiant dėmesį į jų kvalifikacijos, tobulėjimo ypatumus, švietimą, socialines sąlygas. ŽŪR pirmininkas Bronius Markauskas, Lietuvos Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Rinkevičius, Lietuvos darbo biržos, kitų sričių specialistai nagrinėjo situaciją kaime.
Šie klausimai įvairaus lygio pasitarimuose, posėdžiuose, konferencijose nagrinėjami ne pirmą kartą, tačiau padėtis nesikeičia. Štai per pirmą šių metų pusmetį šalies žemės ūkyje įregistruota pusketvirto tūkstančio laisvų darbo vietų, o apskritai žemės ūkyje bedarbystė sudaro penkis procentus. Statyba užima 12 proc., pramonė 25 proc., o paslaugos net 58 proc. Reikia žinoti ir tai, kad viena darbo vieta žemės ūkyje sukuria penkias darbo vietas žemės ūkio produktų perdirbimo, transporto ir kitose srityse. Kai kuriose šalies ūkio srityse darbo vietų pasiūla yra didesnė negu paklausa. Ko norėt, jei iš 390 praeitais mokslo metais baigusių vidurines žemės ūkio mokyklas į žemės ūkį nuėjo dirbti tik maždaug ketvirtadalis. Jaunimas linkęs stoti į aukštąsias žemės ūkio mokyklas, tačiau ir iš jų į žemės ūkį pasuka mažuma. Įgiję aukštąjį išsilavinimą, jaunuoliai nesunkiai gauna gerai apmokamą kvalifikuotą darbą užsienyje arba dirba Lietuvoje ne žemės ūkio srityje.
Dabar daugiausia laisvų darbo vietų žemės ūkio, medžioklės ir miškininkystės srityje yra Kauno apskrityje, po to eina Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos apskritys. Ypač stinga nekvalifikuotų darbininkų miškininkystės, medienos ruošos darbininkų, traktorininkų. Bet kaip reikėtų suprasti skaičius, kurie byloja, jog žemės ūkyje trūksta apie 370 traktorininkų, o jų pasiūla yra apie 600? Pagal statistinius duomenis, pastaraisiais metais apie 28 proc. bedarbių įdarbinta pramonės įmonėse, 18 proc. prekyboje, o žemės ūkyje kas aštuntas. Palyginti nemažai devyni procentai kaimo bedarbių sudaro žmonės iki 25 metų amžiaus, o virš 50 metų amžiaus net 37 proc. Net 42 proc. kaimo bedarbių neturi profesinio pasirengimo. Viena iš priežasčių, dėl kurių trūksta žmonių žemės ūkyje, yra nuo seno gyvuojantis požiūris, kad dirbti kaime traktorininku, melžėja, gyvulių šėrėju ir pan. yra kone žeminantis užsiėmimas. Tai byloja ir apie profesinio orientavimo spragas. Nors dabar, beje, šių profesijų žmonėms siūlomi neblogi atlyginimai.
Be to, darbdavių, tiek pažangiai dirbančių ūkininkų, tiek stambių žemės ūkio bendrovių, neretai jau netenkina žemės ūkio mokyklose parengti specialistai. Jie turi teorinių žinių, tačiau jas sunkiai pritaiko praktikoje. Žemės ūkio moksleiviai atlieka praktiką ūkiuose po du-tris mėnesius, o tai pernelyg mažas laiko tarpas. Ne vieno specialisto nuomone, jaunuoliai turėtų ūkyje, bendrovėje praktikuotis nors po pusmetį, o gal ir visus metus, kaip tai daroma kai kuriose užsienio šalyse. Be to, ūkininkas, bendrovė turi praktikantui mokėti deramą atlyginimą, nes šis dirba, duoda ūkininkui naudos.
Siekiant pakelti žemės ūkio technikos lygį, žemdirbių kvalifikaciją, rengiamos lauko dienos, seminarai, konsultacijos, tęstiniai mokymai, naudojamos kitos mokymo formos. Nepaisant to, šiandien vis drąsiau kalbama apie darbo jėgos importą iš kitų šalių, kur darbo jėgos yra pakankamai ar jos perteklius, ji pigesnė. Tačiau teisėtai atvykusiems užsieniečiams reikia sudaryti geras socialines sąlygas, be to, jų darbo užmokestis turi būti ne mažesnis kaip 1800 litų per mėnesį. Pavyzdžiui, Estijoje jau senokai susitaikyta su darbo jėgos importu. Vienas specialistas, nuvykęs į stambią tos šalies pienininkystės bendrovę, sutiko italą, belgą. Jais, gerais specialistais, sumaniais darbų organizatoriais, darbdaviai nesiskundžia ir moka jiems gerai. Ten, kur yra didelė praktinė nauda, apie patriotizmą nekalbama...
Nereikia pamiršti, kad kaimui reikia ne vien traktorininkų, melžėjų, bet ir medikų, kultūros darbuotojų, kirpėjų, siuvėjų. Jiems taip pat reikia gerų atlyginimų, butų, kitų socialinių sąlygų.
Kaunas
© 2007 XXI amžius
|