Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Memuarai
Nuomonės
Teatras

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Susirūpinimas dėl krikščionių teisių Arabijos regione

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI ir Saudo Arabijos karalius Abdala bin Abdulazizas Al Saudas

Arabijos regiono katalikų apaštalinis administratorius vyskupas Paulius Hinderis

Šventasis Tėvas rodo svečiui dovanojamą senovinę Vatikano graviūrą

Žymiausio musulmonų monarcho vizitas

Didelio tarptautinio dėmesio, svarstant religijos laisvės, tarpreliginio dialogo ir taikos siekimo Artimuosiuose Rytuose klausimus, susilaukė istoriniu pavadintas pirmasis oficialus Saudo Arabijos karaliaus Abdalos bin Abdulazizo Al Saudo vizitas Vatikane. Jis kartais prilyginamas Vatikano II Susirinkimo deklaracijoje „Nostra Aetate“ pareikštam pripažinimui, kad „Bažnyčia su pagarba žiūri į musulmonus“ ir kviečia „nuoširdžiai siekti tarpusavio supratimo“. Ta proga prisimenami kiti istoriniai įvykiai, ženklinę krikščionių ir musulmonų dialogo stiprinimą: popiežiaus Jono Pauliaus II pirmasis susitikimas su musulmoniškos šalies vadovu Maroko karaliumi Hasanu II per jo vizitą Vakarų Afrikos valstybėje 1985 metais.

Jonas Paulius II tapo ir pirmuoju Katalikų Bažnyčios vadovu, apsilankiusiu islamo išpažinėjų maldos namuose, Umajedų didžiojoje mečetėje Sirijos sostinėje Damaske 2001 metais.

Popiežius Benediktas XVI 2006-ųjų lapkritį, vizito Turkijoje metu, apsilankė Stambulo istorinėje Mėlynojoje mečetėje, kurioje kartu su vietos musulmonų dvasininkais pamaldžiai meditavo. Dabar Vatikane apsilankęs Saudo Arabijos valdovas turi oficialų islamo dviejų pagrindinių šventovių – Mekos, kurioje gimė pranašas Mohamedas, ir Medinos, kur yra jo kapas – kustodo titulą. Pažymėtina, kad lapkričio 6 dienos vizitas ir susitikimas su popiežiumi Benediktu XVI įvyko paties karaliaus Abdalos prašymu.

Šventasis Tėvas šiltai pasveikino 84 metų monarchą, paspaudė abi jo rankas ir palydėjo į savo asmeninę biblioteką, kurioje padedant italų ir arabų vertėjams, privatus pokalbis užtruko maždaug pusę valandos. Kaip įprasta valstybės vadovo vizito metu, karalius Abdala susitiko ir su Vatikano valstybės sekretoriumi kardinolu Tarciziju Bertone ir jį lydėjusiu santykių su valstybėmis sekretoriumi arkivyskupu Dominiku Mamberčiu. Pagal diplomatinio protokolo nuostatas Popiežius ir Saudo Arabijos valdovas apsikeitė dovanomis: karalius Abdala įteikė Benediktui XVI tradicinę Artimųjų Rytų klajoklių beduinų dovaną – auksinį kardą, nusagstytą deimantais, ir iš aukso bei sidabro pagamintą statulėlę su palmės ir keliautojo ant kupranugario atvaizdu. Šventasis Tėvas savo ruožtu padovanojo svečiui senovinę (XVI amžiaus) Vatikano rūmų graviūrą ir pontifikato aukso medalį.

Po Saudo Arabijos karaliaus vizito Vatikane paskelbtame komunikate teigiama, kad susitikimas vyko „nuoširdžioje aplinkoje ir suteikė galimybę aptarti abiem pusėms rūpimus klausimus. Ypač pabrėžtas tarpreliginio ir tarpkultūrinio dialogo poreikis siekiant taikaus ir vaisingo individų ir tautų sambūvio. Tas pačias abraomiškąsias šaknis turinčių krikščionybės, islamo ir judaizmo religijų išpažinėjai turi bendradarbiauti skatindami taiką, teisingumą, dvasines ir moralines vertybes ir ypač remdami šeimą. Kaip žinoma, daugelyje tarptautinių forumų Vatikano ir musulmoniškųjų šalių delegatai veikia išvien gindami gyvybę ir šeimą nuo sekuliarizacijos pavojų.

Migrantai buriasi į bendruomenes

Tarptautiniai stebėtojai atkreipė dėmesį į popiežiaus Benedikto XVI ir karaliaus Abdalos susitikimo baigiamajame komunikate išreikštą diplomatinę pastabą, kuria Vatikano atstovai atkreipė Saudo Arabijos monarcho dėmesį į „teigiamą ir veiklų krikščionių buvimą“ jo šalyje. Iš tikrųjų krikščionių skaičiaus didėjimas Saudo Arabijoje ir kitose Arabijos pusiasalio šalyse – Katare, Bahreine, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Jemene bei Omane yra naujas socialinis reiškinys, darantis stiprėjančią įtaką tarpreliginiam dialogui. Jeigu Šventojoje Žemėje, Irake, Libane, kur vyksta smurtiniai susidūrimai, baiminamasi dėl krikščionių bendruomenių galimo visiško išnykimo, tai Arabijoje yra priešingai: brangstančios naftos gamybos nulemta ekonominė gerovė ir didelis darbo jėgos poreikis sukelia masinę migraciją iš kitų Azijos šalių. Tarp pastarųjų nemažą dalį sudaro krikščionys.

Manoma, kad krikščionys, tarp kurių daugumą sudaro katalikai, Arabijos pusiasalyje dabar gali sudaryti apie 10 proc. nuo bendro 40 mln. gyventojų skaičiaus. Kai kuriose regiono šalyse, pavyzdžiui, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, su kuriais Šventasis Sostas diplomatinius santykius užmezgė gegužės pabaigoje, krikščionys migrantai sudaro net 35–40 proc. visų krašto gyventojų. Visose tose šalyse islamas yra valstybinė religija, tačiau bent oficialiai galioja religijos laisvės principas, veikia krikščionių bendruomenės, parapijose celebruojamos pamaldos.

Štai Emyratuose veikia septynios įvairių apeigų katalikų bažnyčios, kurias aptarnauja daugiausia kapucinai, kunigai. Vienuoliai taip pat išlaiko kelias katalikiškas mokyklas, vykdo krikščionių vaikų katekizaciją. Emyratų sostinėje Abu Dabyje reziduoja Arabijos pusiasalio (plotas 3 mln. kvadratinių kilometrų) katalikų apaštalinio vikariato vadovas, 65 metų šveicaras kapucinas vyskupas Paulius Hinderis. Be abejonės, septynios bažnyčios milijonui tikinčiųjų yra mažai, todėl per didžiąsias šventes, prie šventovės susirinkus iki 30 tūkstančių tikinčiųjų, tenka statyti didžiulius ekranus, kad būtų galima sekti pamaldas. Naujos bažnyčios statybai reikia gauti vietinio valdovo leidimą, o tai nėra lengva. Net ir davęs tokį leidimą emyras išsaugo žemės sklypo nuosavybę, nors mokesčių už tą žemę nereikalauja. Pats maldos namų pastatas išlieka tikinčiųjų bendruomenės nuosavybe.

Neseniai italų misionierių žurnalui „Mondo e Missione“ duotame interviu bei straipsnyje, publikuotame žurnale „Oasis“, skirtame tarpreliginiam dialogui, vyskupas P.Hinderis aiškino, kad Emyratuose bei Katare ir Bahreine, Arabijos pusiasalio šalyse, kuriose religijos laisvė yra didesnė ir kurios turi diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu, kunigų labai trūksta. Jų atvykimą stabdo vietinė valdžia, nenorinti didinti kunigų skaičiaus, baimindamasi misijinės veiklos tarp musulmonų. Tačiau misijinė ekspansija labiau būdinga sekmininkų grupėms, dėl kurių aktyvumo minėtų šalių vyriausybės varžo visą krikščionių tikybinį gyvenimą. Jų religinė veikla tose islamo šalyse privalo būti ribojama ir neperžengti bažnyčios sienų bei parapijos erdvės.

Tačiau ir tokiose nelengvose aplinkybėse įvairiatautės katalikų migrantų grupės, pasak vyskupo P.Hinderio, noriai jungiasi į parapijines bendruomenes ir islamiškoje aplinkoje išlaiko krikščionišką tapatumą. Tikintieji kartu meldžiasi, susitinka, vienas kitą padrąsina ir, jeigu iškyla poreikis, suteikia paramą. Seserys vienuolės ir aktyvesni pasauliečiai vykdo katechizaciją, rengia Pirmajai komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui. Atsiranda pakankamai savanorių giedoti bažnytiniame chore, patarnauti prie altoriaus, valyti patalpas, saugoti šventoves nuo plėšikavimo ir islamo fundamentalistų išpuolių. Šis migrantų aktyvumas labai stebina žinant, kad jų padėtis daugelyje Arabijos pusiasalio šalių nėra stabili: daugelis po kelių metų sugrįžta į tėvynę arba išsirengia į išsvajotą Vakarų pasaulį (Australiją, JAV, Kanadą, Europą).

Saudo Arabijoje krikščionys beteisiai

Tuo tarpu Saudo Arabijoje, kurios valdovas ką tik svetingai buvo priimtas Vatikane, gyvenantys migrantai krikščionys, kurių yra daugiau kaip milijonas, apie tokį, kad ir ribotą religinį gyvenimą, koks leidžiamas kaimyninėse šalyse, kol kas negali net svajoti. Saudo Arabijoje ne tik neleidžiama statyti krikščionių bažnyčių, bet netgi draudžiama viešai dėvėti krikščionišką papuošalą ar kišenėje laikyti Šventąjį Raštą. Ir privačioje aplinkoje susirinkusi maldai krikščionių grupė Saudo Arabijoje rizikuoja būti suimta ten veikiančios budriosios „religinės policijos“ – vadinamosios mutavos – ir uždaryta žiauriems kankinimams į kalėjimą dėl „piktžodžiavimo“ arba deportuota iš šalies be jokios teisės kada nors sugrįžti.

Prie Jungtinių Amerikos Valstijų užsienio reikalų ministerijos (valstybės departamento) veikianti Tarptautinės religijos laisvės komisija rugsėjo mėnesį paskelbtoje metinėje ataskaitoje nurodė, kad nors šie klausimai Saudo Arabijoje „kai kuriose srityse“ pagerėjo, religijos laisvė ir toliau griežtai varžoma. Ataskaitoje nurodoma, kad diskriminuojami ne tik krikščionys, bet ir musulmonai, liberaliau praktikuojantys savo tikėjimą, nei to reikalauja Saudo Arabijoje priimta griežtai konservatyvi vahabistinė sunitų islamo versija. „Nemusulmonai ir musulmonai, kurie nepriklauso vyriausybinei islamo interpretacijai, patiria didelius politinius, ekonominius, teisinius, socialinius ir religinius suvaržymus, – teigiama JAV religijos laisvės komisijos dokumente. – Jų bauginimas, pasitaikantys kankinimai, netgi žudymai nuo mutavos rankų tęsiasi“.

Islamas, kaip oficiali religija, reikalauja, kad karalystės visi piliečiai būtų musulmonai. Taip pat tik musulmonai gali lankyti šventuosius islamo Mekos ir Medinos miestus. Galima netgi sakyti, kad visa Saudo Arabija yra prilyginama vienai didžiulei mečetei. Kada šalies pareigūnams priekaištaujama, jog Saudo Arabijoje negalima statyti krikščioniškų maldos namų, o netgi Romoje yra musulmoniškų mečečių, jie atsako, kad Saudo Arabiją reikia lyginti ne su Roma, bet su pačiu Vatikanu. Taigi, bažnyčios statymas 28 mln. gyventojų turinčioje valstybėje prilygtų mečetės statybai Šventojo Sosto teritorijoje. Dėl to, matyt, kol kas rimtai nekalbama ir apie diplomatinių santykių tarp Vatikano ir Saudo Arabijos užmezgimą. Vatikano ambasados įrengimas toje šalyje tikriausiai prilygsta kryžiaus iškėlimui islamo šventovėje.

Diplomatinės vilties raiška

Toks absurdiškas teokratizmas, žinoma, nesudaro pagrindo nereikalauti iš Saudo Arabijos visuotinai priimtų religijos laisvės nuostatų gerbimo, nors tai daroma atsargiai, kad nebūtų išprovokuotas didesnis šioje islamistinėje karalystėje katakombų sąlygomis veikiančių krikščionių bendruomenių persekiojimas. Kaip minėta, popiežiaus Benedikto XVI ir karaliaus Abdalos susitikimo komunikate nieko neužsimenama apie religijos laisvės pažeidimus, tik nurodoma į pozityvų darbščių krikščionių buvimą Saudo Arabijoje, kartu palinkint klestėjimo visiems šalies gyventojams. Vatikano laikraštyje „L’Osservatore Romano“ arabų monarcho vizito proga paskelbtame komentare taip pat neužsimenama, kad Saudo Arabijos krikščionys negali turėti savo maldos namų ir viešai praktikuoti tikėjimo. Jame tik reiškiama diplomatinė viltis, kad Katalikų Bažnyčios vadovo susitikimas su Saudo Arabijos karaliumi paskatins „nuoširdų“ dialogą dėl krikščionių pamaldumo saviraiškos sąlygų toje šalyje.

Karaliaus Abdalos vizito Vatikane išvakarėse duotame interviu „Reuters“ tarptautinei žinių agentūrai Arabijos regiono katalikų apaštalinis administratorius vyskupas P.Hinderis sakė, kad Saudo Arabija turi užtikrinti daugiau laisvės ir saugumo krikščionių mažumai bei leisti atvykti kunigams jų sielovadiniam aptarnavimui. „Aš nelaukiu, kad ten bus leista pastatyti katedrą. Tačiau mums reikia bent jau laisvės saugiai melstis“, – sakė ganytojas. Kitame interviu, jau po vizito duotame Azijos katalikų žinių agentūrai „Asia News“, jis sakė, kad teigiamai vertina Vatikane vykusius susitikimus. Iš baigiamojo komunikato diplomatinės pastabos apie „krikščionių buvimą“ Saudo Arabijoje galima suprasti, kad popiežius Benediktas XVI kėlė jų religijos laisvės klausimą.

Vyskupas P.Hinderis taip pat pažymėjo, kad karaliaus Abdalos valdymo laikotarpiu (jis įžengė į sostą 2005 metais, po savo brolio karaliaus Fahdo mirties) – krikščionių padėtis šiek tiek pagerėjo: sumažėjo katalikų areštų, naujais įstatymais apribotas religijos policijos Mutavos veikimas. Karalius Abdala laikosi pozicijos, kad krikščionys yra laisvi „privačiai“ praktikuoti savo tikėjimą, įskaitant celebracijas, kiek jos „neblaško kitų“. Tačiau sąvokos „privačiai“ Saudo Arabijos valdovai neapibrėžia, todėl galimos įvairios interpretacijos su tikinčiųjų laisvės suvaržymu ir kitais valdžios piktnaudžiavimais. Paklaustas apie galimybes užmegzti Vatikano ir Saudo Arabijos diplomatinius santykius, vyskupas P.Hideris priminė, kad iš šešių Arabijos pusiasalio valstybių jų nėra užmezgusi tik Saudo Arabija ir Omanas. Pastaroji šalis jau parodė norą užmegzti tokius santykius, tuo tarpu Saudo Arabijai tai „turbūt būtų pernelyg didelis žingsnis“. Tačiau negalima atmesti, kad karaliaus Abdalos vizitas pas Popiežių atvers naujas galimybes tarpusavio ryšių palaikymui.

AFP nuotraukos

© 2007 „XXI amžius“