Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Memuarai
Nuomonės
Teatras

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Ilgės Stelmužėje

Jonas PETRONIS

,,Seluonos“ ir ,,Oželio“ ansamblių dalyviai Stelmužės bažnyčioje dainuoja dainas, skirtas protėvių vėlėms

Po švenčių dalyviai vaišinosi karšta sriuba. Nuotraukoje – nuolatinis šių švenčių dalyvis zarasiškis Vasilijus Trusovas

Šių prasmingų švenčių iniciatorė ir rengėja, Zarasų kultūros rūmų etnografė Rima Vitaitė

Zarasų kultūros rūmuose folkloro ansambliai puoselėja tautos tradicijas, rengdami gražias šventes.

Lapkričio pradžioje minimos Ilgės. Tai senovinė Zarasų krašto šventė. Vieni etnologijos specialistai tyrinėtojai mano, kad su Ilgėmis siejama Visų Šventųjų diena, Vėlinės ir lapkričio 3-oji – mokesčių ir duoklių diena. Kituose etnologijos šaltiniuose teigiama, kad jos prasideda nuėmus nuo laukų visą derlių. Senovėje šis laikas buvo skiriamas Perkūnui ir Vaizgantui šlovinti, kad žemė būtų vaisinga, kad dievų malonė lydėtų šeimą. Senovėje laukuose arba miško aikštelėse šeimos kūrendavo ugniakurus, gausiai vaišindavosi, dalį maisto nuberdami ant žemės, nupildami alaus, kad ir vėlės galėtų ateiti ir vaišintis kartu. Panašių senovinių tikėjimo apraiškų išliko ir šiandien, tik šios tradicijos įgavo krikščionišką išraišką. Zarasų krašte manoma, kad Ilgės – tai laikas nuo spalio pabaigos iki lapkričio pabaigos.

Daugiau kaip dešimtmetį Zarasų kultūros rūmų etnografės Rimos Vitaitės iniciatyva folklorinių ansamblių dalyviai per Ilges rinkdavosi į uždarą vakarą, jo metu kalbėdavo apie gyvenimą ir mirtį, žvakučių šviesoje buvo pagerbiamos protėvių vėlės. Prieš trejetą metų nuspręsta Ilges rengti prie Stelmužės ąžuolo, primenančio gilią senovę ir garbingą praeitį.

Šiemet prie Stelmužės vėl susirinko gražus būrys Zarasų krašto žmonių. Stelmužės bažnyčioje folklorinių ansamblių ,,Oželis“ ir ,,Seluona“ dalyviai atliko apeigas, dainavo. Jausmingai skambėjo ansambliečių balsai apie motulę ir tėvelį, žuvusį karužėje broliuką. Skambėjusi kanklių muzika, ansambliečių dainos nuteikė rimčiai ir susikaupimui, priminė neišvengiamą ribą tarp gyvenimo ir mirties. Prie bažnyčios buvo uždegtas ugniakuras, skirtas šį pasaulį palikusioms vėlėms.

Po įspūdingo renginio šventės dalyviai Stelmužės ąžuolo papėdėje drungną lapkričio dieną vaišinosi karšta sriuba, kvapnia duona ir sūriu.

Zarasų rajonas

Autoriaus nuotraukos

© 2007 „XXI amžius“