|
Dvipartinė ar daugiapartinė?
Marius Markuckas
Klausimas, ar Lietuvai nevertėtų pereiti prie dvipartinės sistemos, nėra naujas. Apie tai kartkartėmis padiskutuojama jau maždaug nuo 2000-ųjų, kai į šalies partinę sistemą tvirtai įžengė naujos politinės jėgos, taip sugriaudamos šiek tiek anksčiau vyravusią LDDP ir Tėvynės sąjungos (o anksčiau Sąjūdžio) kovą. Kaip žinoma, nuo tada vyriausybės sudarymas tapo ypač nelengvu uždaviniu, o pats parlamentas, rodos, ėmė garsėti tik nuolatine savo fragmentacija bei neveiksmingumu. Tai, ko gero, patvirtintų ir tas faktas, kad dabartinė, keturioliktoji, Vyriausybė pristatoma kaip mažumos bei labiau garsėja ne darbais, o grasinimu griūti.
Visi šie paminėti dalykai, atrodytų, tik darsyk patvirtina, kad dvipartinė sistema esti palankesnė politiniam stabilumui. Maža to, remiantis statistika, ,,premjerinėse demokratijose, kuriose vyrauja vienpartinės vyriausybės (Didžioji Britanija ar Vokietija), jos esti stabiliausios taigi ilgiausiai išsilaikančios. Kalbant apie Lietuvą galima būtų pasakyti, kad socialinių takoskyrų mūsų šalyje nėra tiek daug, kiek šiuo metu yra politinių partijų (vien tik Seime!). Dėl šios priežasties ilgainiui prieita toji riba, kai ne skirtingos socialinės grupės esti katalizatorius partijoms kurti, o politinės partijos socialines grupes tiesiog populistiškai sugalvoja (pagrįsdamos bei legitimizuodamos savo egzistavimą). Norint tuo įsitikinti, matyt, pakaktų panagrinėti dabartinių politinių partijų rinkimų programas, kuriose nerastume jokių esminių skirtumų. Šis faktas akivaizdžiai byloja ir tai, jog šalies elektoratas yra gana homogeniškas, o partijos vienos kitas dubliuoja.
Atrodytų, visiškai logiška būtų teigti, jog ir Lietuvai dvipartinė sistema visai tiktų, o kartu ir būtų naudinga. Tačiau vargu ar vertėtų tuo lengvabūdiškai patikėti. Kalbėti apie dvipartinę sistemą, kai nėra institucionalizuotų partijų (o vyrauja tik ,,tradicinėmis save įvardijusios), ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Maža to, reikia neužmiršti ir ypač svarbaus dalyko, jog dvipartinės sistemos įforminimas ne tik rinkimų įstatymo (ar rinkimų sistemos) lygmens klausimas, tačiau ir kur kas svarbesnis bei principingai tvirtas tikėjimas pozicijos ir opozicijos santykiu. Dar visiškai nesenas ryškios ,,vaivorykštės žibėjimas mūsų valstybės politinėje padangėje buvo puikiausias įrodymas, jog pozicijos ir opozicijos principas yra akivaizdžiai ignoruojamas bei gožiamas trumpalaikių pragmatinių interesų. Žinant kai kuriuos ,,projektinius koalicijų sudarymo ypatumus, nevertėtų pernelyg stebėtis, jei potencialiai galima dvipartinė sistema galiausiai išsigimtų į profesionaliai maskuojamą vienpartinę. Tam, kaip jau minėta, reikia visai nedaug paprasčiausiai panaikinti atmintį ir tikėjimą kairės bei dešinės diada, taigi pozicijos ir opozicijos santykiais. Juolab kad ir to pradžia, t.y. griaunanti pastarąjį santykį, o kartu atskleidžianti ir dabartinių socialdemokratų bei konservatorių vadų neprincipingumą, buvo padaryta kartu su ,,2K gimimu.
Taigi net ir pripažįstant, jog dvipartinė sistema turi išties daug privalumų (galbūt netgi daugiau nei daugiapartinė), reikia sutikti ir su tuo, jog esant dabartinei Lietuvos situacijai, pastarosios partinės sistemos įsigalėjimas mūsų šalyje gali pateikti ir išties nelauktų rezultatų. Savaime suprantama, pokyčiai šia linkme turėtų būti daromi (jei išvis daromi) neskubotai, gerai apgalvojus. Juk nesinorėtų galiausiai vėl sugrįžti į vienpartinės sistemos diktato amžių?
© 2007 XXI amžius
|