|
Trys jūros sesės Panevėžyje
Petras Bielskis
Trys Baltijos tautos Estija, Latvija ir Lietuva nuo senų laikų susietos likimo jungtimi. Vien Baltijos jūra, jei nepaisytume istorijos bendrumo, daro mus artimais ir giminingais. Šį kartą kalbėsime apie jų dvasią apie teatrą. Prieš penkiasdešimt metų (1956) trys respublikos surengė bendrą Pabaltijo tautų teatrinį pavasarį. Tiesa, tada bolševikai dar bandė įterpti tai Baltarusijos, tai Kaliningrado srities slavišką kultūrą, bet svetimkūnis yra svetimkūnis, todėl visos pastangos nuėjo vėjais. Savo laiku šie festivaliai buvo didelė teatro šventė bei kultūros įvykis. Suvažiavimai vyko respublikų sostinėse Taline, Rygoje, Vilniuje. Teatrai rodydavo svarbius, etapinius kūrinius, buvo vaidinami J.Rainio, J.Grušo, A.Tamsarės veikalai. Nuo pat pirmųjų metų Lietuvos teatras buvo aktyvus dalyvis. Jau 1956 metais už A.Vienuolio Paskenduolės pastatymą (rež. K.Kymantaitė, dail. J.Vilutis) Valstybiniam akademiniam teatrui atiteko geriausio spektaklio diplomas. Paskui buvo J.Grušo Herkus Mantas (rež. H.Vancevičius, Kauno dramos teatras, 1957) , Č.Aitmatovo Ilga kaip šimtmečiai diena (rež. E.Nekrošius, Jaunimo teatras, 1984), B.Kutavičiaus ir S.Gedos Strazdas žalias paukštis (rež. J.Vaitkus, Kauno dramos teatras, 1985).
Spalio 9 12 dienomis į Panevėžio J.Miltinio teatrą vėl suvažiavo Estijos, Latvijos ir Lietuvos teatrai. Gera proga ne tik paminėti teatrų suvažiavimo penkiasdešimtmetį, bet kartu su kaimynėmis pagerbti iškiliausią režisierių Juozą Miltinį, kuriam dabar būtų 100 metų. Greta iškilmingų skaitymų bei minėjimų Tarptautinio Baltijos valstybių teatrų festivalio (Baltic Theater Festival) metu Panevėžio centre buvo atidengta įspūdinga R.Midvikio skulptūrinė kompozicija ant granitinės pakylos kėdėje sėdinčio J.Miltinio figūra. Pati architektūrinė erdvės sprendimo idėja turi performanso elementų, o per J.Miltinio asmenybės transformaciją skulptorius atidengia jo prieštaringą vilkolakio charakterį, atkalumo ir ironijos kipšą, sujungdamas jo sudėtingą prigimtį jo fiziką ir metafiziką. Tokio ryškaus ir konceptualaus paminklo nėra sukurta nė vienam menininkui. Teatrinė visuomenė pelnytai ir deramai pagerbė savo genijaus atminimą bei kartu įtvirtino teatrinės minties tarpsnį.
J. Miltinio garbei visų trijų respublikų teatrai jo statytame teatre suvaidino po du geriausius dabarties spektaklius. Geriausiais juos reikėtų vadinti su tam tikra išlyga, nes pagal festivalio nuostatus galima rodyti tik nacionalinės dramaturgijos kūrinius. Lietuva, kaip šeimininkė, pateikė platesnę programą penkis spektaklius, bet konkursiniai irgi buvo tik du.
Pirmas estų teatro Nr. 99 iš Talino spektaklis Goriačije estonskie parni (Karšti estų vaikinai) uždavė festivaliui gana aukštą meninį lygį, iškėlęs vieną svarbiausių dabarties pasaulį jaudinančių temų tautinio identiteto, tautos išlikimo. Visus nustebino ir sužavėjo jauno estų režisieriaus Tito Ojaso pilietinis aktyvumas, mąstymo šiuolaikiškumas ir talentingai pasirinktas kalbėjimo žanras. Tauta palengva miršta: gimstamumas mažėja, mirčių skaičius didėja greitai estų nebeliks. Iš pradžių buvo net baugu, trikdė labai kontroversiška idėja kad tauta išliktų, reikia žymiai padidinti gimimų skaičių. Susiburia septynių karštų vyrukų grupė ir ima daryti vaikus, tačiau ši veikla tampa sąmoningu, kryptingu pilietiškumo aktu. Kažkas dirbtinai sureikšminama, pakeičiama fantazija ir tikrovė įgyja kitą formą. Idėjos absurdiškumas ir jos beatodairiškas vykdymas vyksmui suteikia tam tikro dramatizmo. Daug dainuojama, lengvai ir temperamentingai šokama, judama, blevyzgojama, keikiamasi, verbuojamos merginos. Visas spektaklis tarsi balansavimas ant briaunos, kaip koridoje. Žiūrovas reikalauja, kad atstumas tarp toreadoro ir buliaus rago smaigalio būtų kuo mažesnis. Tai ir yra teatrinės įtampos kodas. Įdomu, kad vyksme nėra jokio vulgarumo. Taip estų teatras labai įdomiai teatro kalba atskleidžia tikrovę. Teatras tikrovę pakelia į kitą lygmenį. Kūrinio ir tikrovės palyginimas, žiūrovo aptikti skirtumai sudaro meninio kūrinio įtaigą ir vertę.
Diskusijose tarp spektaklių, kuriose dalyvavo daug žinomų analitikų, dramaturgų bei režisierių, apie teorinius dalykus kalbama buvo mažai. Svarbiausia, tema dabartinis pasaulis mažoms kultūroms pasidarė dar labiau pavojingas nei totalinių diktatūrų laikais. Tas kažkas didelis, vulgarus ir savanaudiškas atsėlina palengva, nepastebimai, užima gyvybiškai svarbius centrus, miglotom sąvokom užsupa protą, devalvuoja pastovias vertybes ir tautos merdėja, praranda savisaugą ir gebėjimą gintis. Ginant tautinį identitetą, estų teatras turi senas ir geras tradicijas, gali būti mums pavyzdžiu. Režisierius Valdemaras Pansas anais gūdžiais laikais, Čekoslovakijos okupacijos dienomis, vaidino J.Smūlo Pingvinų gyvenimą ir M.Trato Šokis apie garo katilą. Tų metų estų teatre puikavosi ir Jofė nusileidžia nuo kalno spektaklis apie nugirdytą tautą. Kaip ir T.Ojaso, tada jie kalbėjo apie mirtinus pavojus šiaurinės lapės sunaikina nebudrius pingvinus, technika nustumia žmogų į paraštes, girdoma degraduoja tauta. Galinga režisierių mokykla nuo K.Irdo ir V.Panso per M.Mikiverį, L.Kalmetą, M.Untą, E.Hermakiulą kryptingai ir savitai atsiskleidžia per dabartinę režisierių kartą T.Ojasą.
Antrasis estų Viljandės teatrų spektaklis taip pat kalbėjo apie tautos išlikimą. Tai A.Kitzbergo Vikatė (Libahunt). Šią pjesę 1936 metais Klaipėdos teatre buvo pastatęs režisierius I.Tvirbutas. Vilktakų pasaulėjauta mūsų kultūroje yra gili ir suprantama. Spektaklis įdomus, bet aptarimuose sulaukė prieštaringų vertinimų. Pirmiausia beveik visiems užkliuvo, kad dramos teatras spektaklį ne suvaidino, o sušoko. Gal vertėtų kalbėti apie šokio (choreografijos) saviveiklą dramos teatre. Šokio technika yra sudėtinga ir reikalauja specifinių įgūdžių, o dramos artistas choreografinius ženklus atlieka neprofesionaliai ir todėl vertinti vaidmenį yra sudėtinga. Šokio, judesio tobulinimas dramos artistui gal ir vertingas, bet kaip pagrindinė meninės kalbos forma abejotina. Kita vertus, spektaklio režisieriui Olegui Titovui, matyt, ne visai suprantamas esto mentalitetas. Gal todėl, kad augo ir mokėsi Rusijoje, jis A.Kitzbergo pjesę perskaitė kaip meilės trikampį. Tuo tarpu žmonės prie jūros vilktaką supranta kaip dvasinę būseną, kaip likimą.
Kažkuriame iš pirmųjų Pabaltijo teatro pavasarių latvių teatro patriarchas Eduardas Smilgis (be kita ko, lietuvių kilmės) susikirto su Maskvos teatrologų emisaru dėl latvių dramaturgo, tada dar visai jauno vaikinuko Gunaro Priedės. Kai maskviškiai užsipuolė jo darbus, E.Smilgis pakilo iš kėdės, pasišiaušusia balta galva, ir sako: Palikite mūsų Priedę mums. Jo dramos kaip rudenį slyvos padengtos lengvu rūku. Neatsargios rankos gali pažeisti tą rūką. Palikite jį mums. Tais laikais tai buvo labai drąsu. Visi išsigando, bet maskviškiai vis dėlto prikando lūpą.
Su latvių teatru mūsų teatrai vaisingai bendradarbiavo. Rygos dailės teatro režisierė Venta Vecumniecė yra pastačiusi keletą G.Priedės pjesių Šiaulių dramos teatre. Režisierius A.Lininis Rygos dailės teatre pastatė Just. Marcinkevičiaus Mindaugą. Dabar latvių teatras yra pritilęs. Festivalio kuluaruose girdėjosi kalbų, kad latvių teatrologai jaučiasi aukštesni už savo teatrą. Neseniai ir Lietuvoje panašiai buvo profesija naudojama kaip valdymo įrankis. Mes galvojame, kad tokiuose festivaliuose ir etinės problemos galėtų būti aptariamos. Reikėtų pareikalauti doros ir atsakomybės, pagarbos kūrėjui.
Po Maros Zalytės konkursinio spektaklio Peras Giuntas ne namie (rež. M.Gruzdevas, Rygos dailės teatras) spontaniškai kilo diskusija apie nacionalinę dramaturgiją, mat festivalyje buvo suvaidinta dar viena M.Zalytės pjesė Margarita (rež. A.Keleris, Panevėžio dramos teatras). Tiesa, šis spektaklis buvo ne konkursinis, pristatytas šeimininkų iniciatyva, bet pjesės pamatą sudarė taip pat žinomi klasikos kūriniai. Kas gi tada yra klasika, kur prasideda dabartis, o kur interpretacija? Ar ne sudėtinga įveikti H. Ibseno ar V. Gėtės šešėlį? Ne tik Latvijoje žinoma rašytoja M.Zalytė aiškino, kad prieš pradėdama rašyti minėtas dramas, ji studijavo H.Ibseno ir V.Gėtės archyvus, jų epistoliarinį palikimą. Motyvai ir temos, vienaip ar kitaip palikti ar atmesti autorių, atgyja M.Zalytės versijose. Latvių dailės teatro Peras Giuntas labai šiuolaikiškas, urbanizuotas, kuriama netradicinė teatro erdvė, specialiai sukonstruota veiksmo vieta. Teatras neišeina į miesto aikštes, bet Peras Giuntas susikuria traukinių, autobuso stočių, laukimo aikštelių erdvę. Yra scenų, kur dūžtantys stiklai suglaudina sąlyginę erdvę iki tikroviškos realybės. Kinta erdvės ir tai veikia emocinių ryšių kokybę. Ir estų spektaklyje tradicinė salė naikinama ir žiūrovai maišosi su artistais scenoje. Yra momentų, kai estų vaikinai įtraukia žiūroves merginas į aktyvų veiksmą bendrauja, pakviečia šokti. Ta pati netradicinės erdvės patirtis žinoma daugeliui režisierių. Statydamas Just. Marcinkevičiaus Mindaugą Dailės teatre, režisierius A.Lininis taip sujaukdavo įprastą scenos erdvę, kad viso spektaklio metu Mindaugas neturėdavo nė pėdos ramios žemės po kojomis. Lietuvos režisieriai irgi naudoja šį erdvės transformacijos principą. Nors dažniau tradicines erdves draminiai įvykiai perkuria pagal savo logiką. Žinomo ir įprasto netikėtas pritaikymas sukuria tą patį netradicinės erdvės efektą. Pavyzdžiui, režisierius E.Nekrošius Otelo finale scenos rampą paverčia dviejų stichijų jungtimi: karstas laivas balansuoja tarp kranto ir vandenyno. Tą erdvinį pojūtį sukuria žmonės, stumiantys karstą valtį į jūrą ir bėgantys nuo artėjančios, gaudžiančios, lūžtančios bangos. Stichijų erdvė.
Silpnai fiksuotą, labiau improvizacinę dramaturgiją kuria režisierius Tito Ojaso. Jo aktorių tekstai juda, kinta, priklauso nuo žiūrovų reakcijos. Panašiai konstruojama ir nekonkursinė O.Koršunovo teatro pjesė Kartu pagal D.Čepauskaitės pjesę Pupos (spektaklio autoriai J.Paulėkaitė ir D.Gavenonis).
Lietuva į festivalį atrinko Vytauto V.Landsbergio Bunkerį ( rež. V.V.Landsbergis, Nacionalinis dramos teatras) ir Arvydo Juozaičio Salomėją (rež. A.Vidžiūnas, Šiaulių dramos teatras). Ir vieno, ir antro įvykiai dar gyvi mūsų kartos atmintyje. Mes patys praėjome visas Golgotas kartu su pjesių herojais. Dar tebeskauda, sunku objektyviai vertinti ir priimti. Ir viena, ir kita pjesė sprendžia dvasinio smurto, prievartos problemas. Brutalu, kieta, tiesmuka. Apie Salomėją jau nemažai rašyta ir vaidinta. Tačiau ji vis tiek yra ir bus mūsų Salomėja. Tik M.Ivaškevičiaus Madagaskare yra jos likimas, o A.Juozaičio Salomėjoje ji praeina pro šalį. Gal ir pats teatras per daug susitelkė ties girtuoklystės įvaizdžiu. Atskirai paėmus įdomu, bet kuo čia dėta Salomėja? Ji nustumiama į epizodinio vaidmens lauką. Kažkaip per daug tų bolševikų, juolab kad jie nėra individualizuoti gali būti, bet gali ir nebūti. Nuo to nesikeičia Salomėjos situacija. Motyvuotos atrankos lyg ir stinga.
Bunkeris dramatiškesnis, gal net poetiškesnis. Tokia maža, komiška detalė spektaklio metu kažkas nutiko ir nebuvo vertimo. Svečiai neatrenka turinio, reikia pažodžiui versti čia pat. Aktorė B.Mar taip subtiliai kalba, kad negali suprasti, paprasčiausiai nesigirdi. Gruzinų režisierius V.Čigagidzė ėmėsi mums versti veiksmą į tekstą. Ir beveik be klaidų atspėdavo, kas vyksta ji atėjo su savo eilėraščiais, atnešė žinią apie draugų žūtį, išdavystę, apgaulę. Vyksmas buvo labai tikslus.
Manyčiau, kad mūsų pasipriešinimas buvo ir yra sudėtingesnis. Skinkys pjesėje, ko gero, neturi iš ko pasirinkti. Visi stribų siūlomi variantai yra jų parinkti pelėkautai, galimybės išlikti nėra. Dramatizmą sudaro herojaus pasirinkimas tarp mažiau purvino ir mažiau kruvino kelio.
Sekretorių vaidmenys vienaplaniai, o rašytojo draugas jau sudėtingesnis ir įdomesnis. Man atrodė, kad išbaigtesnis yra Mariaus Jampolskio sukurtas vaidmuo (rašytojas Skinkys). Jis daugiaplanis ir jaučiasi gėla. Bet dauguma teatrologų pirmenybę atidavė Gediminui Storpirščiui (Kurmiui). Pagrindinis argumentas, kad vaidinti teigiamus, esą, sudėtingiau ir pavojingiau. Gal ir teisinga. Jo partizanų vadas atrodo įspūdingai, nors draminės galimybės neplačios.
Aptariant geriausius spektaklius kilo šiokia tokia sumaištis. Vieni manė, kad netikslu atskirti geriausio spektaklio nominaciją nuo geriausio režisieriaus nominacijos. Tuo tarpu dalis teatrologų ir režisierių gynė režisierių cecho prestižą. Vienas rimčiausių motyvų pasaulinė praktika. Ten, kažkur kitur, yra nominuojami geriausi spektakliai ir atskirai nominuojamas geriausio režisieriaus darbas. Žinoma, režisierių pozicijas ypač karštai gynė V.Čigagidzė. Jį parėmė latvė I.Zolė. Kitus komisijos narius įtikino jų argumentai ir geriausio tarptautinio Baltijos valstybių teatro festivalio spektaklio nominacija atiteko Estijos teatro Nr. 99 spektakliui Goriačije estonskie parni (rež. Tit Ojas), o nominacija už geriausią režisūrą Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio Bunkeris režisieriui V.V.Landsbergiui. Komisijos išvados buvo palankios ir mūsų aktoriams. Už geriausią moterišką vaidmenį nominuota aktorė Inga Norkutė Salomėja (A.Juozaičio Salomėja, rež. A.Vidžiūnas. Šiaulių dramos teatras). Už geriausią vyro vaidmenį nominuotas aktorius Gediminas Storpirštis partizanas Kurmis (V.V.Landsbergio Bunkeris, rež. V.V.Landsbergis, Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Už geriausią antraeilį vaidmenį nominuota aktorė Olita Dautartaitė Ana ir aktorė Monika Šaltytė Vanda (A.Juozaičio Salomėja, rež. A.Vidžiūnas, Šiaulių dramos teatras). Iš viso įteikti dvidešimt du apdovanojimai.
Kažkada Adomas Mickevičius sakė, kad įvykiai turi nutolti, tapti istorija ir tik tada gali ateiti į poeziją. Kažin, ar mūsų pokaris jau istorija, ar vis dar gyva žaizda? Tikriausiai kaip kam.
© 2007 XXI amžius
|