Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Jie gina rezistentų teises

Gintaras ŠIDLAUSKAS

Komisijos nariai ir konsultantai

Prieš 10 metų (1997 m. lapkričio 11 dieną) įvyko pirmasis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos posėdis, o kitą dieną Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Komisijos sudėtį ir nuostatus. Tada buvo sukurta ir įteisinta institucija, kurios veiklos pradžios ir sprendimų laukė tūkstančiai pasipriešinimo okupacijoms dalyvių ir nuo okupacinių režimų nukentėjusių asmenų, kurių teises buvo pažeidę kelių okupacijų keli dešimtmečiai.

Per 10 metų įvyko 170 Komisijos posėdžių, kurių metu Kario savanorio teisinis statusas buvo pripažintas 6222 asmenims, Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas – 5583 asmenims, nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinis statusas – 79986 asmenims.

Komisija savo išvadas teikia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, tada jo generalinė direktorė Dalia Kuodytė išleidžia atitinkamą įsakymą ir sprendimai įgyja teisinę galią.

Turint mintyje, kad nuo 2008 m. sausio 1 dienos įsigalios Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso ir Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymų naujos redakcijos (pataisos), papildančios rezistentų ir nukentėjusių asmenų kategorijas bei palengvinančios sąlygas įgyti atitinkamus teisinius statusus, neabejojama, kad Komisija dar gana ilgą laiką teks dirbti netausojant jėgų.

Iš viso per dešimtmetį Komisijos nariais dirbo 16 asmenų. Komisijos dokumentų rengimo grupėse yra dirbę 57 darbuotojai (šiuo metu – 22). Ypač reikėtų pažymėti visus 10 metų Komisijos nariais dirbančius karį savanorį, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Didžiosios Kovos apygardos vadą, dimisijos kapitoną Augustiną Švenčionį ir laisvės kovų dalyvį Juozą Artūrą Flikaitį. Daugiau kaip 7-erius metus Komisijai sėkmingai vadovavo, darbą organizavo jos pirmininkas laisvės kovų dalyvis Eugenijus Rimvydas Stancikas. Komisijai daug padeda į Komisijos sudėtį įeinantys nariai teisininkai: Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis prokuroras Rimvydas Valentukevičius, Teisingumo ministerijos skyriaus vedėjas Germanas Politika. Beveik 10 metų Komisijos darbe aktyviai dalyvauja Valstybės saugumo departamento pareigūnas Valdas Zagorskas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui Komisijoje jau beveik trejus metus atstovauja didelę patirtį sukaupusi, analizuojant ir vertinant sovietinės okupacijos įvykius bei jų pasekmes, vyriausioji specialistė Elena Stulgienė, Krašto apsaugos ministerijos atstovas majoras Rimvydas Mačėnas.

Pagal Komisijos nuostatus Komisijos posėdžiuose patariamojo balso teise gali dalyvauti ekspertai ir konsultacinių grupių atstovai. Todėl Komisija glaudžiai bendradarbiauja su atkurto partizaninio Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio, vadovaujamo kario savanorio dimisijos pulkininko Jono Čeponio, apygardomis. Komisiją jau daug metų konsultuoja, jai pataria kariai savanoriai, buvę Lietuvos partizanai dimisijos kapitonai Bronius Juospaitis, Jonas Kadžionis, Kazimieras Savičius, Jonas Matukevičius, Bronius Zabulis, Steponas Grybauskas, noriai padeda kariai savanoriai – Lietuvos 1941 m. birželio 22-28 dienų sukilėlių sąjungos tarybos pirmininkas Alfonsas Žaldokas, Tėvynės apsaugos rinktinės (Sedos kautynių) karių organizacijos pirmininkas Vladas Kazlauskas. Organizuojant pažymėjimų Kariams savanoriams ir Laisvės kovų dalyviams įteikimą ištikimai talkina Vietinės rinktinės karių sąjunga. Galima sakyti, kad tarp Komisijos ir buvusių rezistentų organizacijų yra užsimezgusi bendrų vertybių vienijama draugystė.

Jau daug metų Komisijai teisinėse institucijose atstovauja, padeda pretendentams nustatyti turinčius juridinę reikšmę faktus ir įgyti teisinį statusą buvusi Komisijos narė teisininkė Elena Milašauskaitė.

Nuoširdžiai dėkoju ir Komisijos dokumentų rengimo grupių darbuotojoms bei darbuotojams, kurie į šį nemažos kompetencijos, kruopštumo ir kantrybės reikalaujantį darbą įdeda ir didelę dalį savęs (pažymėčiau Irmantą, Aureliją, abi Laimutes, Editą, Rimą, Romutę, abi Genutes, abi Nijoles, Zitą, Valentiną, Otiliją, Renatą, Aldoną, Laimą, Praną, Arvydą, Brigitą, Virginiją). Dėkoju už pagalbą Komisijai Felicijai ir Valentinai.

Suprantama, ne visi, kurie kreipiasi į Komisiją, lieka patenkinti priimtu sprendimu (ypač jeigu jis yra neigiamas). Komisija dirba ir sprendimus priima vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais, toli gražu ne visų asmenų pateikiamų dokumentų duomenys atitinka įstatymų sąlygas, daliai pretendentų nepavyksta įrodyti pasipriešinimo (rezistencinės) veiklos. Tenka atsiprašyti, kad ne visada pavyksta priimti sprendimą taip greitai, kaip norėtųsi pretendentams. Neretai prieš tai tenka atlikti atitinkamų faktinių duomenų paiešką ir patikrinimą Lietuvos archyvuose, o tai užtrunka.

Mūsų rezistentai, pasipriešinimo dalyviai, ypač išskiriu ginkluoto pasipriešinimo kovotojus, irgi buvo tik žmonės, tačiau jie pranoksta daugelį. Jie buvo išrinktieji ta prasme, kad nebuvo taip vargingai prisirišę prie savo žemiškos kelionės ir šios kelionės rūpesčių, jie, kovodami, regis, beviltišką kovą, kitiems įkvėpdavo viltį, vien savo buvimu ir nepriklausoma bei nepaklusnia laikysena atstovavo vertybėms, kurių dažnas buvo linkęs atsižadėti vardan minimalaus galingos valdžios nustatyto pragyvenimo, labai sąlygiškos ar tariamos laisvės. Jie nebuvo žeminančio kompromiso žmonės, tačiau, susitaikę su savo ankstyva mirtimi ar geriausiu atveju – ilgais metais, kuriuos teks praleisti už grotų, okupuotame krašte buvo patys laisviausi žmonės.

Gal tik jie vieninteliai ir galėtų šiandien paliudyti, jeigu atsirastų norinčių juos išklausyti, ką iš tikrųjų reiškia Evangelijos žodžiai, kaip antai: „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“, „kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, atras ją“.

Juk pasipriešinimas yra ne tik rizikingas dalykas, tačiau ir šiek tiek nelogiškas. Kam priešintis, jeigu galima pabandyti prisitaikyti, įtikti, šiek tiek nusižeminus užsigarantuoti, kad tave paliks ramybėje? O vis dėlto jie nugalėjo savo žmogiškąją prigimtį, prigimtį, kuriai nėra būdingas nesavanaudiškas pasiaukojimas, savo interesų išsižadėjimas vardan kilnesnių siekimų. Štai būtent tuo, mano manymu, jie ir skiriasi nuo daugelio kitų paprastų ir puikių piliečių.

Linkiu visiems, susijusiems su Komisijos veikla, toliau tęsti šį darbą ir būti naudingiems Lietuvos valstybei bei jos piliečiams.

© 2007 „XXI amžius“