|
Nomenklatūros pokeris
Petras KATINAS
Metams baigiantis, Lietuvos politiniame leksikone įsitvirtino trigalvio slibino pavadinimas. Dėl to slibino galvų ir kaklų užvirė žūtbūtinis mūšis. Ir ne tiek tarp policijos ir opozicijos, bet tarp niekada neklystančios partijos viršūnių. Į tą mūšį įsijungė netgi Pensininkas Nr. 1, patriarchas, gelbėtojas, amžinai gyvas Algirdas Mykolas Brazauskas. Juk ne juokas naujasis partijos vadas ir premjeras Gediminas Kirkilas išdrįso be jo žinios ir pritarimo imtis kurti nacionalinį investuotoją. Baisu ir pagalvoti, kad premjeras, už AMB nugaros neva susimokęs su Vilniaus prekybos šulais, Maxima, Akropolio kūrėjais, Vakarų skirstomuosius tinklus valdančios VP Grupės strategais, ėmė lipdyti nacionalinį investuotoją. Juk tas projektas kvepia ne milijonais, o milijardais. Tai nepalyginamai didesni pinigai ir dividendai nei koks nors buvęs EBSW koncernas ar Draugystės viešbutis. Tokius reikalus svarstant negalima palikti nuošalyje A. Brazausko! Tuo labiau kad jis pats ne kartą skelbė, kad geriausiai išmano visus reikalus, o ypač energetinius. Ne tik amžinasis AMB, bet ir visa partija, tiksliau, jos viršūnės sujudo tarsi bičių avilys. Štai didžiai nusipelnęs neokomunistams parduodant jiems socialdemokratų partiją ir už tai gavęs kuklią partijos vicepirmininko kėdelę Vytenis Andriukaitis tėškė vos ne apokaliptinį pareiškimą, kad G. Kirkilas, nepasitaręs su partija, parengė kažkokį baisų suokalbį su Vilniaus prekybos magnatais. Pasak V. Andriukaičio, jam net plaukai pasišiaušė, kai jis sužinojo kažkokias slaptas to premjero suokalbio detales. Dar baisesnes perspektyvas nupiešė naujos proletarinės revoliucijos simboliu besirengiantis tapti garsiosios giminės anūkas, sostinės vicemeras Algirdas Paleckis. Jis netgi išmąstė, kad partijos lyderis ir premjeras G. Kirkilas sudarė tiesiog šėtonišką sandorį su darbo žmonių išnaudotojais oligarchais ir tokiu būdu nusprendė sunaikinti šlovingąją partiją. Susidarius tokiai situacijai, visi laukė istorinio pirmadienio lapkričio 26-osios partijos prezidiumo posėdžio. Buvo prognozuojama, kad tame posėdyje bus skalpuojamas premjeras G. Kirkilas, o pagrindiniu savo įpėdinio budeliu būsiąs pats A. Brazauskas. Ir ne tik dėl to nelemto trigalvio slibino. Amžinai gyva nomenklatūrininkų kompanija sujudo, kai visuomenės apklausų skelbiamose lentelėse A. Brazausko partiją aplenkė ne tik Tėvynės sąjunga, bet netgi paksininkai. O čia dar dėl nepaliaujamo brangymečio į sostinę susirinkę keli tūkstančiai protestuotojų nedviprasmiškai paskelbė, kad valdžiai nesiėmus jokių priemonių pažaboti prekių ir paslaugų kainų kilimą, jie gali imtis ir radikalesnių veiksmų panašiai kaip Prancūzijoje ar Latvijoje. Ir visai neatsitiktinai virš susirinkusių protestuotojų galvų sklaidėsi plakatai ne tik su tradiciniais užrašais Gėda!, bet ir Kirkilą lauk! Įdomu, kad šiuo protesto mitingu bandė pasinaudoti ir jaunėlis sostinės vicemeras Algirdas Paleckis. Bet didžiam jo nusivylimui, minia jį paprasčiausiai nušvilpė. Tuo žmonės aiškiai parodė, kad ir anas, nepaisant jo proletariškos retorikos, yra iš tos pačios kompanijos, o krienas už ridiką ne saldesnis.
Tačiau partijos politbiuro, kitaip tariant, prezidiumo posėdyje premjero G. Kirkilo kėdė nesubraškėjo. Na, nebent mažumėlę trekštelėjo. Kažkodėl pylos daugiausiai gavo bičiulis Vytenis Andriukaitis, kuris savo skelbiamais baubais, pasirodo, išgąsdino visą Lietuvą. Nežinia, kas ką išgąsdino, bet visus taškus sudėjo pats A. Brazauskas. Jis pareiškė, kad nacionalinio investuotojo ašimi ir pagrindu privalo būti bendrovė Lietuvos energija, o visos derybos, debatai ir derinimai dėl nacionalinio investuotojo ir naujos atominės elektrinės statybos turi vykti mažiausiai trejus ar ketverius metus! Taigi, ko gero, visiškai teisus finansų analitikas Raimundas Kuodis pareiškęs, kad visos šnekos apie nacionalinį investuotoją, energetinės priklausomybės mažinimą tėra tiktai tuščias muilo burbulas ir jokia nauja atominė elektrinė statoma nebus. Tikriausiai R. Kuodis teisus. Juk šlovingosios prezidiumas nusprendė įkurti specialią darbo grupę mistinio slibino nacionalinio investuotojo kūrimui, o tai grupei vadovaus PENSININKAS Nr.1. Taigi galės plušėti į valias trejus ketverius metus, kaip iš anksto suplanavęs. Žodžiu, dideliam Maskvos džiaugsmui, apie energetinę nepriklausomybę galima pamiršti. A. Brazauskas nusprendė pastatyti naują atominę elektrinę ne anksčiau kaip 2020 metais. Dabar jau ne tik minėtas finansų analitikas R. Kuodis mato, kad nomenklatūrininkų partijoje ir ją finansuojančių oligarchų grupuotėje dėl nacionalinio investuotojo vyksta arši politinė kova. Bet kitaip ir būti negali kur tiktai pakvimpa didžiuliais pinigais, ši partija visada pirmoji.
O kaip valstybė, Lietuva, jos žmonės? Ogi niekaip. Argi kas nors yra girdėjęs iš šios partijos vadų žodžius apie tėvynės meilę, patriotizmą, pasiaukojimą valstybės ir tautos labui? Toje kompanijoje tokių nėra ir niekada nebuvo. Gal vienintelė balta varna profesorius Bronius Genzelis, kuris kažkodėl dar nenumeta savo partinio bilieto po kojom jos garbės pirmininkui. Šiai partijai, tiksliau, jos senajai ir naujajai nomenklatūrai, po nepriklausomybės atkūrimo susigrobusiai visą Lietuvos turtą, valstybė ir jos laisvė niekada nerūpėjo. O tokios sąvokos kaip pasiaukojimas, tėvynė ir laisvė save pragmatiška vadinančiai partijai visada buvo absoliučiai svetimi. Tokių patriotinių idėjų skelbėjai buvo apšaukti nepataisomais landsbergininkais, megztomis beretėmis ir panašiais vardais. Skaitydamas A. Brazausko memuarus, nė su žiburiu nerasi paminėtų didžiųjų mūsų tautos mylėtojų ir šviesulių, guldžiusių galvas už tėvynę patriotų. Kaipgi čia nepaminėti mūsų garsaus poeto Fausto Kiršos laiško Pauliui Galaunei, parašyto paskyrus jį Vytauto Didžiojo muziejaus direktoriumi 1936 metais. F. Kirša rašė: Pats plakiesi, bet ir dirvos turi plakimui. Negali būti, kad pats aukso pinigėlius skaitytum. Aukso pinigėlius yra kam skaityti: tai dvasiniai neūžaugos, impotentai, perkrikštai ir persimetėliai. Galvojantis žmogus su jais konkuruoti negi gali. Kudirka kentėtojas, Daukantas vargo pelė, Būga smegenis sudegino, Čiurlionio kūryba badą nugalėjo. Štai pavyzdžiai dorų žmonių, lietuviškų kryželių simboliai. Tebūnie jiems himnai ir giesmės. Jų kančia Lietuvos saulė, kuri mus šildo
Pasakyta ir parašyta tarsi šiandien. Tačiau, deja, tokių ir panašių vertinimų negirdime ne tik iš Brazausko pragmatikų, bet ir nustekentos inteligentijos atstovų. Kitaip ir būti negali juk Lietuvos švietimui vadovauja Trakų sovietinės kooperacijos veikėja R. Žakaitienė, buvusi Dovydėnienė. Ir ne tai svarbu. Buvusieji siekia bet kokia kaina grįžti į didžiojo brolio glėbį. Tiktai, žinoma, ne tokiu statusu kaip buvo iki šiol. Jų tikslas tvarkytis savo teritorijoje kaip Brazausko dvare. O dvaro tvarkytoją Maskva prižiūrėtų neoficialiai iš tolo.
© 2007 XXI amžius
|